Šiandien Lietuvoje reikia iš karto paaiškinti savo mintį – Rubikonas buvo upė Šiaurės Italijoje ir kartu Romos miesto teritorijos riba. Jeigu karo vadas peržengdavo ją ne vienas, o su kariais, tai reikšdavo karo paskelbimą. Dabar tai – simbolis, jog riba peržengiama.
Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.
Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje…
Taigi, pirmas faktas – tai mažėjanti erdvė, kurioje galima skleisti ir platinti savo informaciją. Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis, taip ir žiniasklaidoje likę žiniasklaidos kanalai (ypač – šiuo metu užimantys pirmąsias vietas) gali diktuoti reklamos kainas – naujų projektų niekas šiuo metu nepasiūlys, o gyvuojantys plotai ir eterio sekundės tampa aukso vertės.
Antra tendencija – tai sumažintų biudžetų ar laikinai atidedami komunikacijos projektai (nuo paprastos reklamos iki didžiulių visuomeninių kampanijų). Rinkoje veikiančios reklamos, žiniasklaidos planavimo, ryšių su visuomene agentūroms tai reiškia mažėjančias pelno maržas, didesnį konkurentų skaičių.
Šis dvipusis spaudimas (auga komunikacijos rezultatų vertė, galimybės gauti teisę vykdyti klientų komunikaciją mažėja) daugelį privers persvarstyti etikos ribos sampratą.
Viešoje komunikacijoje, kur absoliučiai visi veiksmai turi šią ribą, tai pakeis labai daug. Jau senokai savąjį Rubikoną perkėlė kompiuterinės ir buitinės technikos gamintojai – tiesmuka erotika (net akivaizdžiai pavogta) naudojama reklaminėse kampanijose keliasi ir į telekomunikacijų erdvę.
Ryšių su visuomene rinkoje tai pasireiškia nevienareikšmiškai vertintinomis situacijomis, kai vieši konkursai (!) gali ribotis su atskirų klientų interesų gynimu, ekspertinės įžvalgos gali būti orientuotos į klientų poreikius ar tiesiog virsti paprasta nepažymėta reklama. Ką jau kalbėti apie personažus, kuriems garbė yra apskritai svetima kategorija.
Esu tikras, jog panašūs klausimai kils ir žiniasklaidos planavimo profesionalams, ir vaizdo ar garso kūrybinėms agentūroms, net santykinai tolokai nuo konkrečių sprendimų nutolusiems dalyviams kaip įvairūs subrangovai, net aktoriai.
Aišku, galima būtų sakyti, jog kelrodžius turime, jų privalome laikytis, tačiau neabejoju, jog kiekvienas būsime priversti anksčiau ar vėliau naujai pasvarstyti patys, išklausyti ne vieną tiesioginę ar po užuominą paslėptą kliento mintį. Kur liks stumtelėtas Rubikonas ir kas žengs tą žingsnį, pamatysime gyvai. Norėtųsi, jog sunkmetis netaptų tuo likimo vingiu, kurį vėliau reikėtų trinti iš atminties.
Aš prie pirmos tendencijos dar pridėčiau kitą požiūrį – mažėjant pajamų šaltinių, žiniasklaida gali imti lengviau ir pigiau parsidavinėti, keldama mažesnius reikalavimus. Vien pasižiūrėjus į žiauriai smunkančius reklamos kiekius matosi, kad leidiniams, televizijoms ir kt. tenka ieškoti įvairesnių būdų užsidirbti, kas dažnai kenkia ir taip nespindinčiai kokybei.
Užjaučiu, bet mano nuomonei apie PR ir mass media ir taip nebeturi kur kristi.
Tiesą sakant, amžinas klausimas, kas svarbiau: ramus pilvas ar rami sąžinė…
liutaurai, sunkameciu pavartyk tavo megstama playboy ir tau palengves”:)) gal but….as verciau pavartysiu “modelist-konstruktor” arba “radio” zurnalus:) tikrai idomiau….
..zianskaliada galetu parsidavineti ir pigiau.
“Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis” – ponas Ulevičiau, kas Jums tokias pasakas sekė?
Kaip su šia sritimi susijęs asmuo gali drąsiai sakyti – melas.
Kadangi truksta reklamos, uzsidarineja leidiniai ir del to mazeja vietos reklamuotis ir labai brangsta reklamos plotas? Skamba visiskai absurdiskai, galeciau isivaizduoti tik tokiu atveju, kai vietoj dvieju konkurentu lieka vienas monopolininkas. Negi tikrai taip yra?