„Евросоюз“ pasirengęs laižyti Maskvos užpakalį

Ko tikėtis iš prancūzų pirmininkavimo Europos Sąjungai? Ar prancūzai bent teoriškai galėtų sukaupti tiek drąsos, jog trinktelėtų kumščiu į Putino-Medvedevo carinį staliuką? Maskvos autokratai kažkokiu būdu sugeba užhipnotizuoti savo pašnekovus – iš pradžių buvo Džordžas Bušas, paskui anglai, vokiečiai, dabar vargšas Nikolajus iš Paryžiaus…

Kai perskaičiau Artūro Račo ir Česlovo Iškausko mintis, supratau, jog kažkas negerai. Pirma, jau pradinė reakcija į Rusijos-Gruzijos konfliktą rodė viena – Europa bijo ir dreba dėl rusiškų dujų ir naftos. Buvo galima suprasti, nes 100-150 JAV dolerių kainavęs barelis (ir atitinkamai nuo jo priklausanti dujų kaina) buvo diiiidelis kranelis, galėjęs užsukti ne vienos ES valstybės biudžeto balansavimo svajones. Tačiau ko drebama dabar, kai nei nafta, nei dujos nebėra derybų įrankis?

Tad eilinį kartą įsitikinau, jog verta skaityti pirminius tekstus. Štai pirmadienį vykusio ES gynybos ir užsienio reikalų ministrų pasitarimo išvadų dokumentas (prancūzų kalba – nesuprantu, kodėl nėra bent angliško). Atkreipčiau dėmesį į 9 puslapį, kuriame Europos Sąjungos minstrai sutarė (!):

1. Rusija privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal paliaubų sutartis; (ohoho kaip „stipru“ – ministrai sutarė, kad susitarimai galioja!)
2. Europos Komisija ir Tarybos sekretoriatas atliko išsamią Rusijos elgesio analizę, į kurios išvadas bus atsižvelgta derybų su Rusija metu; (tuo pačiu nebeginami susitarimai, t.y. derybų faktas pripažįsta susitarimų nesilaikymo galimybę)
3. Dialogas ir derybos yra geriausios priemonės siekti ES tikslų, kurie jau anksčiau patvirtinti bendru sutarimu (turima mintyse derybų su Rusija mandatas), tai nė kiek nepripažįsta status quo tarp Gruzijos-Rusijos;
4. Ministrai prisipažįsta laukiantys deramo Rusijos elgesio pagal pasiektus susitarimus, kuris atstatytų pasitikėjimą.

Trečiojo punkto paryškinta dalis yra tobulas real politik pavyzdys – mes nesutinkame ir prieštaraujame, tačiau savo interesų tenkinimo dėl kitų valstybių neatsisakysime. Kitaip tariant, spjaunam į Gruziją, duokit mums dujų ir naftos.

Geriausiai viską pasako originali prancūziško dokumento ištrauka (4 punktas): „<…> nous attendons de la Russie un comportement responsable, fidèle à l’ensemble de ses engagements, propre à rétablir la nécessaire confiance <…>“. Prisimenant, jog ir rugsėjo 1-ąją buvo priimtas bedantis pareiškimas, viską galima perfrazuoti labai paprastai – mes norėtumėme, jog elgtumėtės gražiai, tačiau neturim jokių poveikių priemonių jus priversti taip elgtis…

Šiuo atveju aš tikrai didžiuojuosi Lietuvos URM’u, kuris išdrįso likti 1 prieš 26. Suprantu Artūro abejones dėl galimų pasekmių ir pritariu, jog tai pralaimėjimas, tačiau geriau jau pralaimėt su ginklu rankoj, nei klūpant ant kelių ir ištiesus ranką.