XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: ES (Page 1 of 2)

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Nepateisinamos ir kliūtys referendumui, ir noras jame balsuoti

Manau, jog biurokratinės kliūtys, kurias Vyriausioji rinkimų komisija sudarė referendumo iniciatyvinei grupei, yra nepateisinamos ir yra didelė nepagarba daugiau nei 300 tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie savo parašais išreiškė aiškią pilietinę valią, jog klausimas būtų aptartas visos tautos referendume. Vien šis epizodas (net neprisimenant LR Konstitucinio teismo konstatuotų VRK klaidų 2012 m. Seimo rinkimų metu) yra pakankamas pagrindas kelti VRK atsakomybės klausimą in corpore.

Verta pakartoti: iniciatyvinė grupė dar 2013 m. lapkričio 29 d. VRK įteikė 73 bylas su 313.425 parašais. Tik 2014 m. balandžio 10 d. Seimas paskelbė referendumą, kuris įvyks birželio 29 d. Taigi, nuo parašų įteikimo iki referendumo dienos praeis septyni (!) mėnesiai. Tai ne tik nepateisinamas delsimas, bet ir itin neefektyvus valstybės lėšų naudojimas, nes referendumą organizuojant kartu su LRP ar EP rinkimais gegužės 11 ar 25 dienomis būtų sutaupyta milijonai valstybės biudžeto litų.

Referendumo klausimas apjungia keletą problemų

Dabar galiojantis Referendumo įstatymas nenumato galimybės vienoje referendumo iniciatyvoje balsuoti dėl kelių atsietų klausimų. Todėl iniciatoriai, į vieną vietą sudėję keletą atsietų konstitucinių problemų, mus visus pastatė į padėtį, kai arba pritariame visiems pakeitimams, arba visus atmetame. Tai reiškia, jog balsuoti skirtingai už atskirus klausimus neįmanoma.

lyginamasis_referendumo_siūlymai

Lyginamasis Konstitucijos pakeitimų variantas

Referendumo iniciatoriai iš esmės teikia keletą siūlymų:

  1. mažinti referendumo inicijavimo barjerą nuo 300 iki 100 tūkst. Lietuvos piliečių;
  2. įtvirtinti referendumo sprendimų viršenybę prieš Seimo ar teismų priimtus teisės aktus;
  3. įtvirtinti išskirtinę teisę į nekilnojamojo turto rūšių nuosavybę (žemės, vidaus vandenų, miškų, parkų) tik Lietuvos piliečiams ir valstybei;
  4. išskiria naują bendruomeninės reikšmės išimtinės nuosavybės objektų kategoriją;
  5. siūlo gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimus spręsti tik referendumais.

Jeigu dėl 1 ir 2 klausimų iš principo galima būtų sutikti, tai kitais atvejais kyla problemos:

  • siekis įtvirtinti išskirtinę Lietuvos piliečių ir valstybės nuosavybės teisę kertasi su mūsų visų prisiimtu įsipareigojimu, stojant į Europos Sąjungą – konkrečiai, Lietuvos stojimo į ES akto IX priedo 4 punktu. Balsuodami referendume dėl stojimo į ES sutikome, kad nuo 2014 metų gegužės 1 d. (iki 2011-ųjų su 3 metų pratęsimu) ES valstybių narių piliečiams įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003 m. balandžio 16 d.), arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui;
  • bendruomeninės reikšmės objektų kategorija yra neaiški ir neišvengiamai keltų painiavą, nors principinė nuostata sprendimo teisę atiduoti savivaldai yra sveikintina;
  • gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimų sprendimas referendumais negali būti absoliutus, turi būti apribotas tam tikromis sąlygomis, kurių pateiktame projekte nėra.

Atskirai pažymėčiau, jog Stojimo sutarties priede yra kalbama tik apie žemės ūkio paskirties žemę ir miškus. Tai reiškia, jog sutartyje nėra aptartas vidaus vandenų, ne žemės ūkio paskirties žemės objektų statusas. Nesu tikras dėl likusių Stojimo sutarties normų sisteminio taikymo, tačiau tai atveria galimybę šių nekilnojamojo turto objektų kategorijų apyvartą riboti Lietuvos piliečiams ir valstybei.

Referendume siūlau nedalyvauti

Gerbiu referendumo iniciatorių siūlymą persvarstyti mūsų įsipareigojimus Europos Sąjungai, tačiau negaliu pritarti vienašališkam siūlymui pažeisti įsipareigojimą žemės ūkio paskirties ir miškų atžvilgiu. Tai, mano nuomone, nėra garbinga, todėl šis pasiūlymas man nepriimtinas. Todėl esu prieš referendume pateiktą siūlymą.

Pagal Referendumo įstatymo 7 str. 1 d. privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas ateiti ir dalyvauti pasisakant prieš yra netinkamas, nes galimi matematiniai scenarijai (atvejai, kai dalyvauja nuo 50% iki 66,66% rinkėjų ir daugiau nei pusė iš jų pasisako už referendumo siūlymą – pavyzdžiui, taip buvo su 2012 m. referendumu dėl Visagino atominės elektrinės), kai sudalyvavę ir neigiamai išreiškę nuomonę galite padėti referendume priimti pritariantį sprendimą.

Taigi, siekiant, kad referendume pateiktas siūlymas nebūtų priimtas, su siūlymo turiniu nesutinkantys piliečiai turi nedalyvauti referendume. Kviečiu taip ir elgtis – t.y. birželio 29 d. į referendumą neiti.

Papildyta 2014 m. birželio 4 d. 12:45

Diskusijoje „Facebook“ tinkle Audrius Kubilius pateikė svarbią pastabą: „[..] Visų pirma šio referendumo siūlymų įsigaliojimui reikia, kad “už” balsuotų daugiau nei 50% visų balsavimo teisę turinčių LR piliečių. [..]

Taip, iš tiesų LR Konstitucijos 9 str. yra I, o 147 str. XIV skirsniuose, kurių keitimui taikytina Referendumo įstatymo 7 str. 3 d. nuostata, jog šių skirsnių nuostatų pakeitimo siūlymas yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Šiuo klausimu nėra vienareikšmio atsakymo. Jeigu 9 ir 147 str. pakeitimams pastaba svarbi, tai dėl 47 str. pakeitimų liktų neaiškumas, nes jiems tas reikalavimas nėra taikomas. t.y. liktų galimybė ginčytis (o ką galime žinoti, kaip tai išaiškintų LR Konstitucinis teismas ar kokia kita įstaiga), jog 9 ir 147 str. lieka nepakeisti, o ten, „kur užtenka“ nekvalifikuotos daugumos, Konstitucijos nuostatos pakeičiamos. Šio ginčo galimybės išvengiama, jeigu referendume nedalyvaujama.

Apie skirtingas taisykles sveikatos ir energetikos žinių sklaidoje

Vakar „Big Marketing Ideas“ Social Club susitikime Aurelijus Katkevičius užvedė įdomią diskusiją, kurią po to su keliais dalyviais pratęsėme mažesniame rate. Iškeltos mintys vertos atskiro užfiksavimo.

Bazinis klausimas – kodėl iš esmės panašios svarbos visuomenei temos kaip kad sveikata ir energetika žiniasklaidoje vertinamos pagal visiškai skirtingas taisykles?

Pavyzdžiui:

  • galimybė žurnalistus sudominti įdomia (ir svarbia) tema – sveikatos atveju tai yra išimtis (arba turi būti iš tiesų kažkas visuotinio, pavyzdžiui, gripo epidemija, nacionalinė grėsmė, Andriukaičio pertvarkos ar pan.), kitu – nuolatinė praktika;
  • besispecializuojančių ir ilgą laiką į tą pačią temą besigilinančių žurnalistų skaičius – nacionaliniuose kanaluose yra bent 5-7 gerą energetikos temų ir klausimų supratimą turintys žurnalistai, kurie šioje srityje dirba ne mažiau kaip keletą metų, kai kurie net ilgiau nei dešimtmetį, tuo tarpu sveikatos tematika, tarsi, gali rašyti bet kas, tai „visų“ sritis, kurioje tarsi išnyksta akylesnio žvilgsnio poreikis;
  • prime-time pozicijų naudojimas temų nagrinėjimui – bent kiek didesnė energetikos tema visada sulauks tokios galimybės, tuo tarpu sveikatos tematika (ypač ne šiandien atsiradusios ir ne nuo vakar kankinančios problemos) yra nustumta į nišines laidas ir puslapius.

Neturiu 100% teisingo atsakymo, tačiau spėju, jog čia turime gerą pavyzdį, iliustruojantį, kaip trumparegiška sveikatos rinkos (pirmiausia, farmacininkų, tačiau ne tik jų) dalyvių komunikacijos praktika sukūrė uždarą ratą. Lengviausiu būdu pasiekiamas viešumas – tai įvairių ultima ratio priemonių (pavyzdžiui, reklamos straipsnių) naudojimas. Jie garantavo greitų kiekybinių viešumo tikslų pasiekimą, tačiau užkirto (panaikino) galimybę žiniasklaidai investuoti į šios šakos žurnalistus, jų kompetenciją ir patirtį. Po keleto meto atmestinai žiniasklaidos nagrinėta/stebėta šaka kirto tiems patiems rinkos dalyviams ir jie fiksavo, jog natūralaus žinomumo žiniasklaidoje jie gauna vis mažiau ir mažiau (nes žurnalistai nebesidomi, žiniasklaidos priemonės jau įprato šią sritį laikyti reklaminių pajamų srauto šaltiniu). Sveikatos srities žurnalistai tapo vis dažniau stumiami į kitų aktualijų ar pramogų sritis. Tokioje situacijoje kai kurie dalyviai dar intensyviau pradėjo naudoti reklamos priemones ir visiškai sumažino alternatyvių viešumo galimybių rodiklius. Dabar iššokti iš šio uždaro rato sunku visiems – žiniasklaida turėtų daryti dideles investicijas, kurios atsipirktų tik po ilgo laiko tarpo, rinkos dalyviai įprato (ir prisitaikė) prie kitokių žaidimo taisyklių, juos įtikinti alternatyvių priemonių efektyvumu yra itin sunku (nes natūraliai išaugusi rizika).

Energetikos pramonė gali leisti sau užimti didelio ir nieko negirdinčio dinozauro poziciją – aktyvios konkurencijos pagal apibrėžimą ji neturi (išskyrus atskiras pozicijas elektros tiekėjų sektoriuje), todėl ir reklamos priemonių taikymas komunikacijoje yra iš tiesų išlikęs tik ultima ratio situacijų dalyku.

NB! Čia nekalbu apie užkulisinius atskirų žiniasklaidos kanalų sandorius su į Gazprom panašiais energetikos rinkos drambliais.

Todėl sveikatos ir energetikos temų palyginimas yra geras pavyzdys, kaip trumpalaikių komunikacijos tikslų siekimas gali sužlugdyti ilgalaikę perspektyvą. Todėl vakar, išgirdęs klausimą, ką siūlyčiau daryti sveikatos naujienų srityje, kai vienintelė veikianti priemonė tradicinėje žiniasklaidoje yra reklamos straipsnis, greito ir paprasto atsakymo negalėjau pateikti. Naujas galimybes atveria nauji komunikacijos kanalai ir čia yra naujų sprendimų galimybė – t.y. „nurašyti“ tradicines priemones, dėmesį skiriant naujosioms. Tačiau ypač sveikatos sektoriuje, kur didesnę dalį pajamų generuoja būtent vyresnioji visuomenės dalis, tai nėra sprendimas – daugelio šių vartotojų internetu pasiekti vis dar (gal net ir niekada) neįmanoma.

Pabaigai galima pastebėti, jog labai panašios tendencijos formuojasi ir kitose intensyviai reklamos priemones naudojančiose srityse. Jau ne kartą esu minėjęs (ir ne aš vienas) pavyzdžius, jog ES lėšų naudojimas reklamos straipsniams iš esmės kanibalizuoja tų sričių savaiminį žinomumą. Galima tik retoriškai paklausti, koks žurnalistas Lietuvoje gali būti pavadintas senu aplinkosaugos, nevyriausybinių organizacijų ar kitos aktyviai ES lėšomis viešinamos srities žinovu?

P.S. taip, žinau ir kartais tenka bendrauti su tais keliais žurnalistais, kurie, tarsi, dažniau domisi sveikatos tematika, tačiau ta pati patirtis leidžia daryti išvadą, kad jų kūrybinė laisvė yra smarkiai apribota faktinės realybės.

Pavydo demokratija – mazuronių „lygis“

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Kas TAU yra šventa?

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

  • Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
  • LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
  • Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
  • patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
  • krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
  • tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
  • ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
  • Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
  • … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

  1. pagarbą žmogaus gyvybei;
  2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
  3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

  1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
  2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
  3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.

« Older posts