XXI a. kasdienybės dienoraštis

„Lietuvos rytas“ apie moksleivių olimpiadas

keltas Kopenhaga Baltic Way 1997Prieš pora savaičių Aida Murauskaitė „Lietuvos ryto“ priede „Vartai“ kalbino (rugsėjo 1 dienos numeris) keletą buvusių moksleivių olimpiadų prizininkų, kurie dabar jau senokai nebetrina mokyklų suolų.

Surinktos tikrai įdomios įžvalgos apie tai, kaip keičiasi ir kuo keičiasi eilinio moksleivio gyvenimas, kai jį įsuka olimpiadų verpetas. Teko vieną kitą mintį suguldyti ir man, ką siūlau ir Jūsų dėmesiui (klausimai – Aidos):

Kada ir kur mokėtės? Žinoma, pradedant nuo mokyklos (ir, jei galima, su tiksliais fakultetų ir specialybių pavadinimais 🙂

1987-1995 – Utenos I-oji vidurinė mokykla
1995-1996 – KTU Gimnazija (Kaune, internatinė mokykla universiteto bazėje)
1996-1997 – Stamford School (D.Britanija) – laimėjau Atviros Lietuvos Fondo stipendiją
1997-1998 – KTU Gimnazija (Kaune)
1998-2003 – VU Teisės fakultetas (teisės magistras)
2003-iki dabar – Mykolo Romerio universitetas (teisės srities doktorantūra)

Kokių olimpiadų dalyviu, prizininku tapote?

Olimpiadose dalyvavau nuo 5-os klasės, kai matematikos mokytoja Angelė Sriubienė pasiūlė sudalyvaut Utenos rajono moksleivių olimpiadoje. Po to susidomėjau kompiuteriais, tiksliaisiais mokslais, todėl sąrašą papildė programavimas, fizika, chemija, net biologija – 8 klasėje esu gavęs net specialią Utenos mero padėką, jog sugebėjau vienais metais tapti penkių miesto olimpiadų prizininku.

Nuo 9-os klasės jau pradėjau važinėti ir į respublikines olimpiadas – pirmoji buvo programavimo olimpiada Biržuose, į kur važiavau bene vienintelis devintokas ir lygiomis teisėmis rungiausi su trisdešimčia vyresnių klasių moksleivių. Po to į respublikinius (finalinius) programavimo olimpiadų etapus pakliuvau ir dešimtoje, ir dvyliktoje klasėje (vienuoliktoje buvau Anglijoje).

Didelę įtaką visiems dalyvavimams olimpiadose padarė papildomo ugdymo mokykla „Fizikos Olimpas“ – VU Fizikos fakulteto bazėje buvo realizuota idėją rinkti įvairių moksleivių fizikos konkursų prizininkus ir juos specialiai ruošti tarptautiniams konkursams, universitetams.

Šiek tiek gaila, jog dėl sutampančio tvarkaraščio negalėjau lygiagrečiai dalyvauti matematikos ir fizikos respublikiniuose turuose – į matematikos respublikinius etapus patekdavau, bet tuo pat metu vykdavo ir fizikos… Tiesa, komandinėse matematikos varžybose 1997 metais sėkmingai KTU Gimnazija laimėjome pirmą vietą ir važiavome į Kopenhagą pasigrumti su kaimynais, kur smagiai gavom į kaulus 🙂

Kitas dalykas – mokydamasis Anglijoje dalyvavau jų 11-12 klasių moksleiviams skirtoje matematikos olimpiadoje „UK Senior Mathematical Challenge“ ir pirmajame ture bendroje įskaitoje (t.y. ir vienuoliktokų, ir dvyliktokų) užėmiau 60 vietą.

Kiek sugebu atsiminti, dalyvavau šiuose respublikiniuose moksleivių olimpiadų turuose:

Respublikinis turas Klasė Miestas Vieta Plačiau
Programavimas
9 Biržai
95.03.27-04.01
? www
10 Klaipėda
96.03.28-04.01
? www
12 Panevėžys
98.04.14-18
? www
Fizika
10 Šilutė 1-2
11 Panevėžys ?
12 Utena ?
Fizikos čempionatas
10 ? ?
11 ? ?
Ekonomika (Junior Achievement)
11 Kaunas ?
12 Vilnius ?
Komandinė matematikos
11 ?Kaunas ?
12 Kopenhaga ?
UK Senior Mathematical Challenge
11 Stamford ~60
dr. Juozo Kazicko Mokinių kompiuterininkų forumas
12 Kaunas 2 www

Ar būtent šie laimėjimai darė įtaką tolimesnio kelio pasirinkimui? Kaip tai veikė asmenybę?

Laimėjimai iš esmės neturi vertės. Vertę sukuria „kitas pasaulis“ – nauji mokytojai (dažniausiai universitetų lyderiai), savo srities legendos (pavyzdžiui, matematikas Romualdas Kašuba), nemiegantys konkurentai (t.y. jeigu tik pramiegi ir nesistengti, tikrai atsiras, kas aplenks).

Visgi, baigdamas 12 klasę apsisprendžiau jėgas bandyti kitoje srityje – teisėje, tačiau tiksliųjų mokslų pagrindas davė savo ir ten po truputį nukrypau į komercinę teisę, dabar į informacinių technologijų teisę 🙂

Buvo smagu – prisimenu baisoką kelionę į Biržus, kai tebuvau 9-okas. Tuo metu tai buvo svarbus įvykis – kaip vienam nepasiklysti nežinomame mieste, kaip paklausti kelio, kaip tuo metu dar ir varžytis, ir bendrauti su naujais pažįstamais? Vėliau tai tapo įpročiu, prasidėjo nauji laipteliai, tačiau anksčiau kėlęs – nesigailėsi.

Tiesa, pirmieji mano asmeniniai žingsniai ta pačia „atradimų“ linkme prasidėjo dar anksčiau – kai kartu su šachmatų būreliu dar pradinukas išvažinėjau beveik visą Lietuvą (Jonava, Telšiai, Druskininkai, Molėtai, Rokiškis, Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė ir t.t.)

Kiek tenka įdėti pastangų, kad po nuopelnų gimnazijoje universitete būtum gerbiamas, o ir pats save gerbtum?

Ne retas atvejis, jog olimpiadų lyderiai neranda vietos realiame gyvenime. Mūsų kartai tai dar svarbiau, nes lygia greta buvo galima mažiau dėmesio skirti ne olimpiadoms, o daugiau – mašinų varymui iš  Vokietijos 🙂

Olimpiadose galima sutikti galvojančių, jog mokslas yra viskas. Daug olimpiadininkų nueina „šimtaporcentinių“ mokslininkų keliu, tačiau nesugebėjimas pamatyti realaus pasaulio dalykų nukerta daug alternatyvių žinių, kurie mokslą „pritraukia“ prie realybės. Šiuo atžvilgiu sukrečianti patirtis iš mokslų Anglijoje buvo puiki atsvara – supratau, jog „sausas mokslinis rezultatas“ yra vertas nulio, jeigu to nepapildo žmogiški santykiai, realybės suvokimas.

Manote, kad sėkmingi mokymosi metai, jų patirtis atveria visas trokštamas duris?

Nuo kurios vietos startuoti bėgime? Po devintos, dvyliktos klasės ar po universiteto visi panyrame į realybę, kurioje laimi geriausiai pasiruošę. Teorinis/mokslinis pagrindas, kurį gauname mokykloje ir universitetuose dažnai neturi „realybės suvokimo“ elementų, todėl žmonės pasimeta.

Aišku, būdamas einšteinas gali kojomis atidarinėti duris net ir Oksforde ar Kembridže. Man olimpiados buvo vieta surasti naujų pažįstamų, galimybė pakonkuruoti su geriausiais ir įgyti patirties.

Kokios tos jūsiškės durys?

Tikslieji mokslai mane seka ir toliau – per technologijas ir jų naudojimą. Esu diplomuotas teisininkas, tiesa, nepraktikuojantis. Olimpiadų patirtis suteikė drąsos laisvalaikiu pasukti į technologijų žiniasklaidą, kuri vėliau virto verslo žiniasklaida, o dabar tai – kasdienė duona kitoje „barikadų“ pusėje – ryšių su visuomene veikla.

3 Comments

  1. monika

    ribų nėra nėra….:)

  2. barikada

    Kodėl žmonės rašo apie žurnalistus ir viešųjų ryšių specialistus kaip sėdinčius skirtingose barikadų pusėse? Kur jūs tas barikadas matote? Kokią jos rolę atlieka? Kam reikia apie tai kalbėti?

  3. Liutauras

    monika, ar geriau? 😉

    barikada, čia esu paveiktas ir nugalėtas stereotipų – kaip bežiūrėsi, bet veiklos interesus juk skiriasi, ar ne?

Leave a Reply

Your email address will not be published.