Kada visuomenė privalo susitelkti? Kada mūsų visų dėmesys turi būti sutelkiamas konkrečiam atvejui, galbūt – net konkretaus atskiro piliečio interesui ginti? Ar skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?
Vien pastaraisiais metais galime prisiminti bent keletą pavyzdžių – Vytautas Pociūnas, Kastytis Braziulis, Vytautas Damulis, Darius Kuolys. Jeigu norėtume, atrastume ir daugiau – Vytautas Greičius, Dalia Budrevičienė, Aurelija Stancikienė ir kiti, kuriems išvardyti pritrūksta asmeninės atminties ar dėmesio.
Oponentai galėtų ginčytis, jog visi šie pavyzdžiai – tai „tariamų“ nevyriausybinių organizacijų priedanga. Esą organizacijos visais šiais atvejais veikė kaip kitų, šešėlinių organizacijų, institucijų ar net valstybių priedanga. Kiti bandytų surasti asmeninių ryšių, interesų ar kitų sąsajų.
Tikiu, kad kritikai gali būti teisūs, nevyriausybinės organizacijos, jų nariai ir lyderiai klysti, tapti manipuliavimo, paprasčiausių apgavysčių aukomis. Tačiau taip pat neabejoju, jog absoliučia dauguma atvejų šie bandymai ginti eilinį pilietį yra esminė gyvos demokratijos sąlyga. Paradoksalu, tačiau tik konkrečiuose ginčuose ir barniuose galime apginti aukštus idealus ir principus. Tik atskiroje byloje apgynę eilinį pilietį galime tikėtis, kad jo kaimynas elgsis taip pat principingai, neišsigąs grasinančio biurokrato, darbdavio ar oligarcho.
Štai Prezidento Valdo Adamkaus patarėja Nida Putinaitė teigia, jog mes – lietuviai – ilgimės stipraus lyderio. Mums trūksta dėmesio kasdieniams santykiams, politiškumo – bendro tvarkymosi ir sprendimų priėmimo, susitarimų laikymosi, pastangų vienijimo.
Ir iš tiesų – ar daug surinktume pavyzdžių, kai susitelkėme ir siekėme bendro tikslo? Ūkininkai, dalijantys nemokamą pieną prie Seimo? Mokytojai, streikais reikalaujantys bent kiek padoresnio atlyginimo už darbą? Vežėjai, kolona judantys didžiausių Lietuvos miestų arterijomis? Prekybos tinklo kasininkės, susijungusios į profesinę sąjungą? Taip, tai geri pavyzdžiai, tačiau jie tik pirmi ženklai, jog telktis skatina realybė ir suvokimas, jog tik patys sau esame laimės kalviai.
O ar sugebame ieškoti kompromisų ir burtis privačiame gyvenime? Ar tik nebus taip, jog daugiabučių namų renovacija stringa visai ne dėl to, jog trūksta valstybės lėšų ar statybininkų, atliekančių tokius darbus? Galbūt pagrindinė kliūtis – tai sugebėjimas susirinkti draugėn keliasdešimčiai butų savininkų? Šį renovacijos „pragarą“ praėjusieji puse lūpų dažnai pripažįsta, jog po pirmųjų susirinkimų ir sutarimo dėl bendro reikalo visi biurokratai ir jų kliūtys tampa tik mechaniniu, nors laike ir užtęstu, procesu.
Savaime suprantama, jog pirmasis žingsnis – susitelkti. Tą mažo atlyginimo, augančių degalų kainų ar lėbaujančių pieno perdirbėjų verčiami jau pradedame suvokti. Dar teks išmokti, jog visa tai kainuoja. Ir kainuoja ne tik nemokamai dalinamą pieną ar tuščiai deginamus degalus. Kainuoja mūsų visų laiką, anksčiau – ramesniais laikais – uždirbtus pinigus. Pirmosios kartos nuo žagrės logika sunkiai perima patirtį, jog geriau dabar paaukoti turimus 10 Lt, nei vėliau atsisakyti 100 Lt. Suvokimas ypač lėtas, kai tie 10 Lt uždirbti savu sunkiu prakaitu.
Ir tik vėliau galėsime tikėtis, jog savo vienybės jėgą pajutusi bendruomenė ims ginti ne tik tiesioginius savo narių poreikius. Visuomenės mūras nebebijos ginti eilinio piliečio. Mūsų visų pastangos ir lėšos bus nukreiptos eilinio bendrapiliečio apsaugai. Vaizdingai tariant, tai savotiška „draudimo įmoka“, juk tuo visuomenės pagalbos stokojančiu eiliniu piliečiu bet kada gali tapti kiekvienas iš mūsų.
Paskelbta vz.lt
Geras straipsniukas.
Tik tiek, kad dalis nori, kad kai kas keistųsi, bet jokios iniciatyvos ir jokio aktyvumo nė už ką (jeigu pats nueisi ir duosi pasirašyti jis pasirašys, bet pakviestas [jeigu ne asmeniškai] neateis).
Kita dalis buvę KGB ir pan., žmonės kurie kenkia…
Kiti banditai…
Dalis yra norinčių daryti ir jiems tereikia, kad žinotų organizacijas ir jie iškart įsitrauktų į veiklą.
O maža dalis labai iniciatyvių ir labai gerų žmonių. Kurie tiesa sakant turi daug įtakos, bet galėtų išnaudoti pilnai savo įtaką kuriant visuotines organizacijas, vienijant žmones ir generuojant geras idėjas.
http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=4694755
Manau geras straipsnis apie Greičių, jeigu jis šio tinklaraščio įraše šiame kontekste buvo paminėtas.
Ar ir Verslo žiniose Prezidento patarėją Neriją Putinaitę pavadinai Nida? Viskas paskubom, viskas tik todėl, kad reikia įsipareigojimą atlikti, viskas atmestinai kaip ir kokioje mėšlinoje TV ar Vakaro žiniose. Kada išmoksit dirbti, žurnalistai?
Su visa derama pagarba straipsnio autoriui Liutaurui, noriu pasakyti kad taip ir liko neatsakytas klausimas kodel (kame saknys), kad nesitelkia visuomene ?
Matau visa visuma tu priezasciu (lasas po laso kantrybe isseko), del ko didele visuomenes dalis nebemato (apatiski ir niekuo nebetiki) prasmes telktis antrajam Tautos vertybiu atgimimui:
1. Iskovota krauju laisve dave rezultatus tokius kokius turime dabar, visuomene nusivilusi valdzia kaip niekad (AMB, Bradauskai, Zuokai ir t.t.) !
2. Nuverstus ruso statytini Paksa, niekas nepasikeite atejo dar “purvinesni” kniaziai ir Albinai is ruso kisenes ir toliau gaunantys pinigus savo “nesvariems darbeliams”.
3. LR Konstitucijos paminimas Alitos privatizavime.
4. LR Konstitucijos paminimas su Prezidento Valdo palaiminimu Energetikos barteriniame privatizavime (LEO_MAXIMA), visuomes balsas nulis – nieko nereiskia.
5. Seimas duoda pamoka Prezidentui Valdui, kad jei viena karta pamini galima Konstitucija tai kodel jos negalima butu tripti nors ir kiekviena diena. O kas uzdraus ?!
6. Didziausias smugis bus jei po IAE referendumo nebus pratesta elektrines darbas, lietuviais nusivils ne tik sava valdzia bet ir vakaru demokratinemis vertybemis.
Pabaigai siek tiek konstruktyvios kritikos – as tikrai tikite Liutaurai, kad su plunksna rankose prikelsite visuomene telkimuisi be jokiu konkreciu darbu ? Pasakysiu kad ne tie laikai, dabar kai nera ribojama zodzio laisve ir nejuosia gelezine uzdanga – gabus jaunimas renkasi balsavima “kojomis” nes nera akli sioje Pseudo demokratineje ir neteisineje valstybeje. Kas dabar dedasi salyje ogi senus nomenklaturininkus keicia nauja ju “isaukleta kaip reikia uzgyventi” karta (Balcycio sunus, Zuokas, Lementauskas ir t.t.). Ir tolai nesuteikiama balso teise emigrantams kurio didele dalis yra jaunimas kurie ir turetu statyti Lietuvos ateiti demokratiniu keliu. Kokie tie konkretus darbai (pradziai tik mazi bet “veikiantys”) galetu buti – cia jau kitam kartui… (pvz. visuomeninis e-balsavimas kitaip tiesioginis valstybes e-valdymas)
Abrikosai esi ziniasklaidinio mastymo idealistas ir utopistas.
Kastytis Braziulis, Vytautas Damulis,-kaip parodė tolimesni įykiai, viso labo , tai buvo terorizmu itariamos partijos “žmonės’ saugumo struktūroje. Paskiau ši partija juos išdūrė.
Kuolys – vienas iš “pilietininkų” propagandistų (anksčiau buvo tokie – zampolit)
Mokytojų profsajunga , vadovaujama neskaidriaomis machinacijomis itariamo veikėjo
Pieno gamintojai, reikalaujantys aukštesnių supirkimo kainų? Gal batų gamintojai turėtų taip pat pareikalauti aukštesnių kainų?
Vežėjai reikalauja mažesnesnių benzino kainų? Pas ką? Gal pas Dubajaus šeichą?
Aplink ką ir vardan ko aš, pilietis, turėčiau telktis?
“Pieno gamintojai, reikalaujantys aukštesnių supirkimo kainų? Gal batų gamintojai turėtų taip pat pareikalauti aukštesnių kainų?”
ŽASai jau seniai buvo padarę akciją prie Vyriausybės (jau kokie 6 metai turėjo praeiti). Akcijoje jie reikalavo garantuoti minimaliais jų kompaktų supirkimo kainas (geriausia – privalomai supirkti visą tiražą), uždrausti užsienio muzikos importą kaip nesąžiningai konkuruojantį su lietuviška muzika ir išnaudojantį šimtmečio patirtį 🙂
Next labai gerai neblogai sudėliojo akcentus dėl kankinių sąrašo… Gal imkim juos visus ir kanonizuokim, a? Jonas Paulius savo pontifikato metu buvo užsukęs tokį šventųjų lipdymo konvejerį, kad Pociūnui, Greičiui ir Kuoliui mitriai prilipdysim aureoles.
O dėl vežėjų… Liutaurai, pasižiūrėk į gatves. Iš to, kad tautietis niekaip neišlipa iš savo motoro ir neužsėda ant dviračio, nors turi pasivilkti tik porą kilometrų, neatrodo, kad svarbiausia degalų kainos problema yra importo muitai, privilegijuota MN padėtis ar būtinybė konverguoti akcizus su ES. Didžiausia problema yra tautiečio galvoje ir tingiame užpakalyje.
Žodžiu, daug gerų raginimų, pagrindinė idėja irgi nebloga, tačiau tragiškas iliustruojančių personų ir reiškinių parinkimas ją visiškai sugadina 🙁
Aidai, o kuo tau privilegijuota MN padetis? Cia kaip “lariokas ant kampo” – perki ten nes jau taip atsitiko kad jis salia namu 🙂