XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Piliečių Santalka (Page 1 of 7)

NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas

Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

  • rėmėjų viešinimas;
  • organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
  • organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

Truputį skaidresni viešieji pirkimai

Atrodytų, vos vakar bėgiojau ir rinkau kolegų iš nevyriausybinių organizacijų parašus, tik vakar Ūkio ministerijoje diskutavome ir siūlėme, ką ir kaip reikėtų kuo skubiausiai tobulinti viešųjų pirkimų sistemoje. Praėjusią savaitę tikrai apsidžiaugiau, išgirdęs, jog Viešųjų pirkimų tarnyba viešai paskelbė apibendrintus duomenis apie 2009 metais vykdytus viešuosius pirkimus.

Jeigu anksčiau visi besidomintys turėjo dėti milžiniškas pastangas rankiodami šią informaciją po kruopelytę, tai dabar turime paprastą, aiškų ir atvirą sąrašą organizacijų ir įmonių, kurios skelbia viešuosius pirkimus. Aišku, ši informacija kol kas apibendrina tik 2009 metus, tačiau jau ir dabar kyla įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl vienos „Rubicon group“ įmonės skelbiamų viešųjų pirkimų suma gana artima kitos tos pačios įmonių grupės atstovės, teikiančios panašias paslaugas, pajamoms?

Kyla ir kitų įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl kai kurių į stambiausių įmonių ir organizacijų sąrašą patenkančių atstovų nėra šioje ataskaitoje? Atsiveria erdvė įdomiems palyginimams – pavyzdžiui, kodėl vienas metras vamzdyno, tarkim, Kelmėje kainuoja skirtingai nei tas pats metras, tarkim, Ukmergėje?

Nagrinėjant TOP-100 didžiausių viešai perkančiųjų sąrašą įdomus faktas, jog šios organizacijos įvykdo daugiau nei du trečdalius visų pirkimų (68,6 proc.) pagal pirkimų sumą.

Toliau skaidrinant viešųjų finansų panaudojimą lieka klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos daromų pirkimų medicinos srityje (jie nepatenka į viešuosius pirkimus). Pavyzdžiui, vien vaistams 2008 metais buvo išleista apie 679 mln. litų, o sveikatos priežiūros paslaugoms – apie 2,889 mlrd. litų. Taigi, sveikatos apsaugos srityje pirkimai (įskaitant paslaugų pirkimą) sudaro daugiau nei trečdalį visos VPT apskaitomos viešųjų pirkimų sumos. O paprastai pateikiamos informacijos – t.y. skaidrumo – tikrai trūksta.

VPT pateikiamoje informacija toliau reikia nagrinėti įvairių pirkimų grupių valdymą organizuojančias organizacijas – čia akivaizdžiai pirmauja Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Nereikia pamiršti ir kitų mūsų keltų problemų – viešųjų pirkimų komisijų narių atsakomybės stoka, pažeidimų fiksavimo ir atsakomybės už juos taikymo, pirkimų vykdymo ir jų ataskaitų viešinimo, pirkimų efektyvumo lyginimo, centralizuotų tipinių pirkimų, ginčų sprendimo spartinimo.

Taigi, esame pakeliui, tačiau tikrai džiugu, jog judame į priekį.

P.S. apie elektroninių viešųjų pirkimų džiaugsmus ir duobes parašysiu atskirai plačiau.

Ribinis neigiamas viešumas = tegul loja?

Dainiaus Kreivio situacija tik pateikia eilinį pavyzdį, jog viešajai komunikacijai taikytinos kai kurios ekonomikos mokslo tiesos. Viena iš tokių kategorijų – tai ribinis viešumas.

Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

  • tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
  • pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
  • žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

  1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
  2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

  1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
  2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
  3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.

„Lietuvos rytas“ atsiprašys apdergtų piliečių?

Šiandien „Lietuvos rytas“ skelbia tikrai taiklų Rimvydo Valatkos komentarą „Be įžaidėjų. Ne tik krepšinio sirgaliaus atodūsis“. Įdomiausia ši dalis:

Laisvė, individualizmas, ko gero, yra dažniausiai dabar lietuvių keikiamos vertybės. Individualizmas visuotinai smerkiamas. Piliečiai, turintys nuomonę ir dar išsakantys ją viešai, su žemėmis maišomi, už tikrą priešą daug kam baisesni.

Ne tik Piliečių Santalkos, ne tik „Leo LT“ istorijos atveju dienraštis ne kartą ir ne du viešai menkino kitokią asmeninę nuomonę turinčius piliečius. Ar ši vieno iš dienraščio vadovų pozicija reiškia, jog galime tikėtis viešo atsiprašymo, kaip kad neseniai padarė Nerijus Numavičius „VP grupės“ vardu?

Rimantas Dagys ir pirmenybė šeimai

Pastarosiomis savaitėmis daugeliui užkliuvo Rimanto Dagio mintys, pasakytos radijo stoties „Laisvoji banga“ eteryje kažkurį rytą laidoje „Taikinys“ diskutuojant su Darium Lukoševičium (laidos įrašas). Ministras nevedusius ir šeimos nekuriančius asmenis pavadino bambaliais, kurie vieni su kitais varinėjasi (cituoju iš atminties).

Žinoma, atsako laukti ilgai neteko – pasipiktino visi laisvo gyvenimo be įsipareigojimų mėgėjai, opozicija jau suskubo rengti interpeliaciją ir pan. Labai teisingai ministrą palaikančius argumentus sudėliojo kolega iš Piliečių Santalkos – Andrius Navickas. Tokią poziciją visiškai palaikau ir tam matau šiuos šešis esminius aspektus. Continue reading

« Older posts