Anądien šventėm vz.lt gimtadienį. Ir taip liūdna, ir taip gražu. Kaip vienas iš vz.lt autorių turėčiau džiaugtis. Ir džiaugiuosi. Kartu su visa Lietuva, nes metai buvo sunkūs, o mes atsilaikėm. Netgi, sakyčiau, iškovojom mažas pergales.

Pirmoji maža pergalė – tai sugebėjom atsilaikyti prieš socialdemokratinius maksimalistus. Na ir kas, kad prapylėm „Rytų skirstomuosius tinklus“ ir „Lietuvos energiją“? Juk lygiai taip pat dar anksčiau prapylėm ir „Achemą“, ir „Mažeikių naftą“, ir „Lietuvos dujas“. Ką jau ten kalbėt apie kokią „Alitą“ ar „Stumbrą“ – šie tik eglutės žaisliukai bendrame fone. Kaip „Vakarų skirstomuosius tinklus“ pardavėm už 200 mln., tai dabar nusipirksim už 2,7 mlrd. Aš manau, kad tai rodo mūsų pergalę. Jeigu kiekvienas iš likusių Lietuvoje lengva ranka socialdemokratiniams maksimalistams gali atiduoti po 800-900 litų (ir net neišeidami su šakėm blokuoti kelių), tai laikau ženklu, jog Lietuva ir visi jos piliečiai gyvena gerai. Pirma maža pergalė.

Antroji pergalė – tai visiškai skaidri Lietuvos žiniasklaida. Jeigu anksčiau kam nors dar kildavo nereikalingų klausimų (pavyzdžiui, prieš Rolando Pakso apkaltos pradžią žinių skleidėjais tikėdavo du iš trijų – 65 proc.), tai dabar tokių beliko vienas kitas. Visos skaidrios (t.y. atvirai perkamos) spaudos draugas Rimantas Stonys apibendrino puikiai – Lietuvoje jam patinka visa laisva spauda, t.y. laisva ir gerai apmokama. Jeigu praėjusiais metais kam nors dar galėjo kilti klausimų, ar „Lietuvos rytas“ yra nelaisvas ir negerai apmokamas, tai parlamentinis VSD tyrimas kortas atvėrė visiems – net ir tiems, kurie mėgsta krepšinį. Skaidrumas – t.y. suvokimas, kad laikraštis, radijo stotis, televizija ar interneto portalas tiesmukai gina konkrečius interesus – yra antra šių metų pergalė.

Trečiasis pasiekimas – tai Darbo partijos atgimimas. Nuoširdžiai santechniku tikintys piliečiai pagaliau vėl pamatė savo vedlį. Jeigu iš pradžių uoliausi turėdavo skraidyti iki Kremliaus, tai dabar pakanka automobilio ir degalų iki Kėdainių. Rezultatų ilgai nereikėjo laukti – rinkimai Alytuje puikiai simbolizavo mūsų valdančių partijų darbų įvertinimą. Jeigu ne Kęstučio Čilinsko darbai, ginant mėsos sūdytoją Dalią Budrevičienę, tai Alytus tikrai būtų pasirinkęs teisingai. Dabar šalies pergalė apkartinta – taip ir liko neaišku, ar alytiškiai balsavo prieš, ar už 2K… Tačiau beveik pusė rinkėjų palaikė „teisingą“ partiją. Kitą pusę, matyt, galėtų įtikinti „tvarkingumas“?

Ketvirtoji „beveik pergalė“ – tai paskutinių paskatų eiti į naujus rinkimus sunaikinimas. Jeigu doras ir savo gyvenimą ilgiau nei pora kadencijų į priekį planuojantis lietuvis iki biudžeto ir Trigalvio slibino palaiminimo galėjo balsuoti už kažkokią (bent truputį dorą ir alternatyvą nesąmonėms primenančią) poziciją turinčius konservatorius, tai po išlaidūnų biudžeto patvirtinimo naujų rinkimų poreikis atkrito – į rinkimus eitų nebent patys Seimo, Vyriausybės nariai ir politinio pasitikėjimo pareigūnai… Kartu smagu, kad Lietuva tvirtai žengia Vladimiro Vladimirovičiaus nužymėtu keliu – kam reikalingos partijos, jų programos? Juk tai vien tik vaikų žaidimai, dabar gyvos lieka tik komercinių interesų grupės ir jas aptarnaujantis personalas. O „Vilniaus prekybą“ pervadinus į „Vieningą Lietuvą“, į buvusių socialdemokratų štabą pritraukus visas VP kasininkes, krovikus ir kitus profsąjungų nepripažįstančius, bet kokie konkurentai – net ir filosofus cituojantys mockai – lieka pastumdėliais. Kaip naftos oligarchai nuolaidžiai raportuoja ant Kremliaus kilimų, taip maksimalistai šiais metai buvo priversti „ieškoti galimybių mažinti infliaciją“. Nejaugi tai ne mūsų visų „socialdemokratinė pergalė“?

Penktoji, ir pagrindinė, pergalė – tai visapusiškas, ilgalaikis ir socialdemokratiškai-maksimalistinis stabilumas. Įvairovei net Dalią 2009-aisiais galima drąsiai priimti į Daukanto rūmus, kad būtų kam kelti šurmulį ir vaidinti blogiečius. Ledai nejuda, ponai prisiekusieji (gal net tvirtėja). Ir tai visų, stovinčių ant šio ledo, pergalė.

Naujų, Jums, pergalių ateinančiais!

Paskelbta vz.lt