XXI a. kasdienybės dienoraštis

Rokošas: tauta prieš valdovą

Šiaurės Aukštaitijos gyventojai nutarė, jog paskutinis Gyventojų pajamų mokesčio pakeitimo įstatymas prieštarauja Seimo narių priesaikai, kurią šie davė po paskutinių rinkimų. Kilęs maištas centralizuotai vadovaujamas iš Biržų, kur naujajai tvarkai prieštaraujančių rajonų atstovai susirinkę išrinko laikinas valdymo institucijas. Tokia situacija būtų visai reali Abiejų Tautų Respublikoje. Teisėtas sukilimas (rokošas) buvo visų piliečių (bajorų) teisė nepaklusti savo priesaiką laužančiam valdovui.

Šiais metais liepos 6 dieną Lietuva prisimins du istorinius įvykius. Pirmoji data – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas – žinoma gana plačiai. Tuo metu Gužovo (lenk: Guzów) mūšis, įvykęs lygiai prieš 4 šimtmečius – 1606-ųjų liepos 6 dieną, iš esmės išnykęs iš istorinės atminties. O būtent šis epizodas simboliškai žymi vieną Abiejų Tautų Respublikos istorijos epizodą, užfiksavusį silpną renkamo monarcho valdžią.

Zebržydovskio rokošas

Gužovo mūšis simboliškai lėmė Zebržydovskio (lenk: Zebrzydowski) rokošo baigtį. Nors iš abiejų pusių – sukilėlių ir karaliaus – mūšio lauke susidūrė po 10 tūkst. karių armijos, tačiau istoriniai šaltiniai žuvusiaisiais įvardina vos 200 karių, t.y. 1 proc. dalyvavusiųjų. Tai buvo paskutinis rimtas ginkluotas susidūrimas tarp 1606 metais konfederaciją prieš karalių sudariusių magnatų ir karaliaus šalininkų. Pato situaciją, naudingą rokošo organizatoriams, įteisino 1609 m. Seimas, maištininkams paskelbęs amnestiją ir fiksavęs karaliaus absoliutinio valdymo siekių atsisakymą.

Sukilėliai Regalistai
Mikolajus Zebržydovskis, Jonušas Radvila vadai Stanislovas Žolkievskis, Jonas Karolis Chodkevičius
10 tūkst. pėstininkų ir 600 kavalerijos pajėgos 9,1 tūkst. pėstininkų, 3,2 tūkst. kavalerijos ir 24 pabūklai
Žuvusieji – iš viso apie 200
Rezultatai – rojalistų pergalė

Gužovo mūšio faktai

1606-ųjų rugpjūčio 5 dieną keturi Abiejų Tautų Respublikos magnatai, tarp kurių ir spalvingasis Kėdainių Jonušas Radvila, konfederacijos akte surašė 67 straipsnius. Juose reikalavo Zigmanto Vazos pašalinimo iš karaliaus sosto už Henriko artikuluose dar 1573 metais įtvirtintų principų sulaužymą. Tarp kitų bajorų palaikymo sulaukusių reikalavimų – jėzuitų pašalinimas iš Abiejų Tautų Respublikos bei protestantų teisių išplėtimas ir apsauga, teisės skirti valstybės pareigūnus perdavimas Seimui, vietos pareigūnų renkamumo principo įtvirtinimas.

Istoriko Zigmanto Kiaupos teigimu, ginčas kilo dėl karaliaus Zigmanto Vazos siūlymo organizuoti nuolatinę kariuomenę ir nuo seimo nutarimų nepriklausomą iždą. Bajoriškoji Respublikos visuomenė suskilo į 3 stovyklas. Regalistai (valdovo šalininkai, Lietuvoje – Jonas Karolis Chodkevičius) siekė stiprios valdovo valdžios. Legitimistai (Lietuvoje – Leonas Sapiega ir Radvila Našlaitėlis) seime gynė bajorų laisves ir teises, ragino bendradarbiauti su valdovu. Rokošininkai – kraštutinė politinė grupuotė – kėsinosi nušalinti nuo sosto Zigmantą Vazą ir visai apriboti valdovo valdžią (rokošo maršalu buvo Jonušas Radvila).

Prancūziški pažadai

Paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo mirtis 1572 metais vos keletą metų naujosios Liublino unijos taisyklėmis besivadovaujančiai valstybei iškėlė sunkų uždavinį – bajorai turėjo sutarti dėl bendro visiems priimtino valdovo. Nagrinėtos imperatoriaus Maksimiliano II sūnaus Ernesto, Maskvos caro Ivano IV Rūsčiojo, Švedijos karaliaus Jono III kandidatūros. Tačiau pasirinktas bene neutraliausias ir mažiausiai įtakos turėjęs (todėl – lengviausiai valdomas) Prancūzijos karaliaus brolis Henrikas Valua.

Naujasis karalius Lenkijos karaliumi paskelbtas tik pasirašęs Henriko artikulus – teisinę galią įgavusius pažadus niekada nesiekti sostą padaryti paveldimu, garantiją, kad po jo mirties bajorija galės laisvai išsirinkti naują karalių, pažadą seimus šaukti ne rečiau kaip kas 2 metai, be jų pritarimo nešaukti į karą visos bajorijos, karo nepradėti ir taikos nesudaryti be senato pritarimo. Henriko artikulus papildė asmeniškai renkamam karaliui skirtos sąlygos – vadinamasis “pacta conventa”. Pavyzdžiui, Henrikas Valua įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenę, įsteigti laivyną, ir t.t.

Henriko artikulai (1573), 17 straipsnisA jeślibyśmy (czego Boże uchowaj) co przeciw prawom, wolnościom, artykułom, kondycyom wykroczyli, abo czego nie wypełnili: tedy Obywatele Koronne obojga narodu, od posłuszeństwa y wiary Nam powinny, wolne czynimy

O jeigu būtume (nuo ko, Dieve, apsaugok) kažkaip teises, laisves, paragrafus ar sąlygas viršiję, arba ko nors neįvykdę, tada abiejų tautų Karūnos Piliečius, paklusnumu ir tikėjimu Mums priklausančius, laisvais paverčiame

Tekstas ir vertimas iš forum.istorija.net

Tiek Henriko artikulai, tiek “pacta conventa” tapo visų naujų renkamų karalių teisėtos valdžios sąlyga ir nustatė santykių su Abiejų Tautų Respublikos piliečiais – bajorais – pagrindus. Būtent šių santykių pažeidimų atvejais Henriko artikulų sąlyga “de non praestanda oboedientia” (apie atsisakymą nuo paklusnumo) leido pradėti teisėtus sukilimus – rokošus.

Rokošas
Pirminė žodžio “rokošas” reikšmė – tai visuotinis Lenkijos karalystės bajorų (ne tik atstovų) susirinkimas. Terminas kildinamas iš Vengrijos vietovės R?kos, kur vykdavo analogiški susirinkimai. Vėliau “rokošu” pradėtas vadinti ginkluotas bajorų sukilimas prieš karalių, kurio tikslas – grėsmių bajorų laisvėms panaikinimas. Formalus ginkluoto pasipriešinimo pagrindas – Mielniko privilegija (1501), Henriko artikulai (1573).

Bajorai prieš absoliutizmą

Abiejų Tautų Respublikos istoriją galima nagrinėti ir kaip nenutrūkstamą bajorų (ypač – magnatų) ir monarchų ginčą dėl valdžios. Vienas iš pirmųjų etapų – 1501 metais Jogailos anūko Aleksandro suteikta Mielniko privilegija, dažnai laikoma respublikos tradicijų pradžia. Būtent ši privilegija išplėtė karalystės senato galias ir atitinkamai apribojo karaliaus teisę veikti. Neatsitiktinai būtent ši privilegija ir tapo Viščiukų karo (1537) pretekstu. Bajorai, pakviesti į visuotinį karą prieš Turkiją, sukilo prieš patį Žygimantą Senąjį ir jo antrosios žmonos Bonos Sforzos bandymus centralizuoti valdžią, didinti finansinius išteklius. Nors formalios konstitucinės prielaidos atsirado tik vėliau, tačiau Viščiukų karas laikomas pirmuoju karalystės bajorų rokošu.

Pirmą kartą formali Henriko artikulų sąlyga buvo panaudota 1587-aisiais, kai po Stepono Batoro mirties iškilo klausimas, ar kitu išrinktu karalium taps Maksimilianas III (imperatoriaus Rudolfo II brolis), ar švedas Zigmantas Vaza. Rokošas baigėsi Byčyznos mūšyje, kuriame Jonas Zamoiskis įveikė sukilėlius ir karaliaus sostas atiteko švedui.

Jau minėtas 1606-ųjų Zebržydovskio rokošas buvo nukreiptas prieš tą patį Zigmantą Vazą dėl šio bandymų įvesti sosto paveldėjimą, protestantų teisių varžymą.

XVII amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respubliką parklupdęs Tvanas šaukte šaukė apie permainų būtinybę – valstybė vos atsilaikė prieš švedų ir rusų invaziją, todėl karaliaus Jono Kazimiero pasiūlytos reformos buvo tikrai savalaikės. Deja, jos buvo atmestos ir dėl užsienio įtakos – Prancūzija, Habsburgai, popiežius, Brandenburgas (Prūsija) papirkinėjo senatą ir atstovus. Todėl 1665-1666 m. seimų kova virto Liubomirskio rokošu. Laimei, iš esmės vykstant civiliniam karui, Abiejų Tautų Respublika sugebėjo tęsti karą prieš Maskvą ir netgi sudaryti Andrusovo paliaubas.

1794-ųjų T.Kosciuškos sukilimą formaliai taip pat galima laikyti rokošu. Sukilėliai iš tiesų kovojo prieš sprendimą panaikinti 1791-ųjų metų Konstituciją ir kitus Ketverių metų Seimo priimtus aktus.

Teisė nepaklusti

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau), Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson), Tomas Peinas (Thomas Paine) savo pastabose apie Abiejų Tautų Respubliką ne kartą yra gyrę valdovo ir tautos tarpusavio santykių įtvirtinimą abipusiais įsipareigojimais. Viduramžių diskursai apie vasalo ir suvereno santykius Lenkijoje ir Lietuvoje virto konkrečiais ginkluotais susidūrimais, kurie simbolizuodavo pačius aukščiausius bajorų laisvės idealus.

Kita vertus, valstybės interesams rokošai darė ir didelį neigiamą poveikį. Po keletą metų trunkantys sukilimai reiškė nesurenkamus mokesčius, valstybės interesų finansavimo pertrūkius, tiesiogiai konfliktų paliestų regionų alinimą. Kai kuriais atvejais tai vykdavo ekstremalioje tarptautinėje situacijoje, kai valstybei vidaus vienybė buvo itin svarbi. Todėl šių metų liepos 6-oji po keturių šimtmečių yra puiki proga prisiminti istorinę ir šiandien jau beveik užmirštą Lietuvos ir Lenkijos tradiciją ginti eilinio piliečių teisių prioritetą prieš valstybės interesus. Būtent piliečio, o ne valdovo interesus gynė rokošai.

Paskelbta žurnalo „Verslo klasė“ liepos numeryje

1 Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.