Lietuviai neišgirdo Rousseau

Vakar pasirodė gegužės mėnesio žurnalo „Verslo klasė“ numeris, kuriame ir mano straipsnis apie 1791-ųjų gegužės 3-iosios Konstituciją. Keletas ištraukų:

• Vienas Vilniaus skveras tikriausiai jau nebebus pavadintas Gegužės 3-iosios Konstitucijos vardu. Konstitucija, kurios kryptis nubrėžė vienas garsiausių pasaulio filosofų Žanas-Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), o pirminį tekstą pasiūlė kitas prancūzas Gabrielis Mablis (Gabriel Bonnot de Mably), lietuviams neįtinka nebe pirmą kartą. Prieš daugiau nei pora šimtų metų lietuviai rinkosi ne būtinas reformas, o Gardino seimą, kuriame grąžino Rusijos tvarką ir antrą kartą padalijo Abiejų Tautų Respubliką.
• Daugeliui įprasta, kad antrojo pasaulinio karo pradžia – tai ir penkiasdešimties metų trukusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos okupacijos pradžia. Tačiau mažai kas žino, kad 1791-aisiais Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padėtis faktiškai buvo dar blogesnė. Šalies gyvenimą dar 1717 metais užkonservavo Petro I-ojo kariuomenės apsuptas Tylusis Seimas.
• Gegužės 3-ioji išaušo ne per vieną dieną. Tai ilgų Ketverių metų Seimo diskusijų rezultatas, nors paskelbtas beveik pogrindinėmis sąlygomis. Tai, jog permainos būtinos, dalis visuomenės suvokė jau gerokai anksčiau – dar 1768 metais į Baro konfederaciją susijungę bajorai bandė priešintis Rusijos statytiniam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
• Paradoksalu, tačiau konfederacijai pralaimėjus, kai kurios filosofų pasiūlytos reformos buvo pradėtos realizuoti. 1773-iaisiais įsteigta Edukacinė komisija, kuri padėjo nuoseklaus tautos švietimo pamatus. 1776-aisiais Seimas įpareigojo kanclerį Andrejų Zamoiskį (Andrzej Zamoyski) parengti naują įstatymų sąvadą, kurio projektas ir buvo pateiktas svarstymui 1780 metais.
• Prieš pat 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai buvo konstatuotas nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas, vietos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas po vasario 16-osios minėjimo renginių ekstremistinėmis nuotaikomis apkaltino Sąjūdį, kuris Aukščiausios Tarybos 3-ioje sesijoje išreiškė ryžtą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Per Lietuvos radiją vėliau nepriklausomos Lietuvos Prezidentu tapęs asmuo teigė: „kai kuriuose renginiuose <…> nuskambėjo tokių lozungų, kurie mus jaudina, kurie jokiu būdu nepriimtini. Ir kurie netgi klaidina gyventojus. <…> nepriklausomybės šūkiai – kraštutinis žingsnis“. Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto XVII plenume komunistai pasisakė už Sąjūdžio veiklos suvaržymą, o Algirdas Brazauskas būgštavo, kad Lietuva „visiškai netoli tos ribos, už kurios seka ypatinga valdymo forma ir sugrįžimas į niūrius praeities laikus“. Laimei, kai kas jau žinojo istorijos pamoką, kad toks ryžto vengimas vestų į dar pora šimtmečių trunkančią maskolių priespaudą.