XXI a. kasdienybės dienoraštis

Plūgo Lietuvos godos prie kompiuterių

Anądien trečios eilės giminė pirko kompiuterį. Ne tarnybinę
stotį (žargonu – ne serverį), net ne
žaidimų priedelį televizoriui, o kompiuterį! Pirmas mano klausimas, kuris
nuginklavo augančios Lietuvos žinių visuomenės dalyvius, turėjo paaiškinti,
kokių paskatų vedini jie nusprendė skirti vieną kitą tūkstantį litų. Vieni
sakytų „mokslams!“, kiti pridurtų „internetui!“. Dažniau savo ydas
pripažįstantys poškintų „žaidimams!“ arba „muzikai klausyti ir filmams
žiūrėti!“. Tų, kurie į tokį klausimą atsakytų „dizainui, projektavimui,
statistiniams skaičiavimams“, čia neminėsiu – tokie kompiuterį dažniausiai
renkasi patys..

Antras klausimas – apie kapeikas. Kiek? Kiek litų ir centų
paliks naujosios Lietuvos kišenes ir nusės valstybės biudžete, mažmenininkų,
didmenininkų ir gamintojų kišenėse? Vat į šį klausimą visi klausiamieji
dažniausiai atsakymą turėdavo paruošę jau iš ankstų anksčiausiai. Aišku, visada
į pirmaujančias pozicijas košdavo įprastą lietuvišką „pigiai-nebrangiai“.
Paskui pridurdavo, kad „taigi mes čia kosminių laivų nedarysim“. Patarančiajam
belieka tokiais atvejais pačiam nuspręsti pagal klausiančiųjų automobilį – ar tie
renkasi senesnį „Mercedes“, ar važinėja naujesniu „Golf“ su lietnykais, ar lizingui mokėdamas
paskutines kapeikas džiaugiasi, kad rūdys prie vairuotojo durelių atsiras tik
po penkerių metų.

Juokingiausias visada būna trečias klausimas. Tik jį užduodu
ne aš, o n-tosios eilės giminaičiai: „o ką kainorašty reiškia šita programinė įranga“? „Klaviatūra“,
„pelė“, „monitorius“, „garso kolonėlės“ dažniausiai tinka be priekaištų.
Šypseną ir įprastus juokelius sukelia motininė
plokštė
, užkliūva neaiškūs trumpiniai HDD,
RAM ir pan. Bet didžiausi ginčai kyla
prie mistinio žodžio junginio programinė
įranga
.

Tūlas lietuvis į XXI amžių žengė ne per Bilo Geitso langus,
bet per viltį, kad Europos Sąjunga mokės pinigus už tai, kad tūlas lietuvis
pažadės nebedirbti žemės, tik ten sės žolę. Dar tūlas lietuvis įsisąmonino, kad
kvailiai anglai, ispanai ar airiai už taip pat su broku sudėtą stogą moka kelis
kartus didesnius pinigus. Todėl visai natūralus klausimas: „Taigi monitorių ir
visokius ten priedus jau turiu, tai kam man reikia tos kažkokios programinės įrangos?“

Jeigu toks prietelius būna arčiau žemės, tai dažnai padeda
pavyzdys su arklio traukiamu vežimu ir jo vadeliotoju: „Įsivaizduok! Tu jau
turi į vežimą pakinkytą arklį, tačiau jis niekada nežinos, kur tu nori
nuvažiuot!“. Tiesa, tokie žodžiai neįveikia drąsesnių, kurie atrėžia: „Tai tu
nori pasakyt, kad ta programinė įranga
už mane visus darbus padarys? Visus raštus į ministerijas surašys, visas kortas
(kaip mūsų buhalterė) sudėlios ir dar filmų iš interneto atsiųs?“. Tada iš
atminties traukiu sudėtingesnį aiškinimą: „Arklys ir vežimas – tai, ką jau
turi. Sugalvojimas, kaip arklį pakinkyti į vežimą, kad jis jį trauktų – tai programinė įranga. O vadeliojantis arklį
ir vežimą žmogus – tai tu, kuris nurodo, ką kompiuteris ir jame įdiegta programinė įranga turi daryti.“

Pripažinsiu, dažniausiai tokias diskusijas pralaimiu, nes
išgirstu: „Bet tai Petras sakė, kad
man pakanka nusipirkti patį kompiuterį, o ten visokius priedus, muziką, filmus
ir pan. galėsiu atsisiųsti iš interneto! Taigi jeigu čia šita programinė įranga nėra kažkoks daiktas,
tai suprantu, kad ir šitą atsiųsiu“.

Tokioje padėtyje renkuosi iš dviejų blogybių. Pirmoji – tai
poros valandų paskaita apie tai, kas yra intelektinė nuosavybė, kodėl ji
(tiksliau – teisė ja naudotis) pardavinėjama licencijomis, kodėl programinės įrangos, muzikos, filmų ir dar
daugybės dalykų atsisiuntimas iš interneto yra tolygus vagystei. Antroji – tai
pasiduoti spaudimui, kuris vienam kompiuteriui prilygsta kokiam tūkstančiui
litų. Aišku, egzistuoja ir trečia galimybė – siųsti velniop potencialų vagį iki
jis užaugs iki žinių visuomenės.

Dažnas argumentas, kurį galite išgirsti plūgų Lietuvoje:
„Taigi jie – kapitalistai – gyvena iš mūsų varganų pinigų. Mokėsiu už jų protų
sukurtus daiktus (!), kai mūsų atlyginimai bus tokie patys, kaip ir pas juos“. Dažniausiai
diskusija baigiasi, kai paklausiu, kada pašnekovas pirko lietuvių atlikėjų
(kurių dainos dažnai ūžia tos pačios diskusijos metu) kompaktinį diską? Ar iš
tiesų naujosios Lietuvos stogdengiams 15 ar 20 litų suma yra tiek didelė? Ar 5
litų nuomos mokestis už DVD numautų paskutinę artojo sermėgą? Ar iš tiesų
kasdieną žaidžiant kompiuterinius žaidimus už operacinę sistemą gaila keleto
šimtų litų?

Juokingiausia, kai ta pati plūgo Lietuva jau pati pradeda vertinti
žinias. Rudenį, lankant prosenelių sodybą, vienas kaimynas pasigyrė žinąs, kas
apylinkėse parduoda labai gerus žemės sklypus už mažą kainą. Iš smalsumo
pasiteiravęs, kur ir kaip, gavau atžagarų atsakymą: „Ė! Dabar už tai, kad
papasakoji, jau tūkstančius moka!“.

Paskelbta interneto portale vz.lt

6 Comments

  1. Paulius

    Fainas straipsnis.

  2. dado1945

    Dar yra trečias kelias: open-source'as

  3. liutauras

    toks pasiūlymas veikia iki tol, kol neatsiranda pažaisti prekybos centre nusipirkto žaidimo, kol nebandoma deklaruoti mokesčių internetu, kol neprireikia prijungti kokį naują įrengimą ir pan… vienžo, iki pirmos problemos. o kalčiausiu lieka – visiems suprantama, kas 🙂

  4. Paulius

    Nu aišku, kad mažaminkštis kaltas

  5. RascalLT

    o visa kita tikrai galima open source. bet deja, xp reikia… 🙁

    o gaila kad baigiasi laikai, kai su piratine yranga buvo lengva. net ne is interneto – is draugu diskeliais beleka parsinest galima budavo.

  6. liutauras

    buvo buvo.. bet gal jau turim tą litą ar porą ir legaliam daiktui, kaip manytum?

Leave a Reply to liutauras Cancel reply

Your email address will not be published.