P.S. šį tekstą parašiau 2005-ųjų balandžio 8 dieną, kai visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės ir ne tik jos buvo apimtos masinės psichozės – popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių. Tuokart vienas iš interneto portalų šį tekstą įvertino kaip pernelyg aštrų ir todėl jis atgulė „į mano virtualų stalčių“.
Petras Sloterdaikas (Peter Sloterdijk) savo „Ciniškojo proto kritikoje“ aprašo įvairiausias šiandienos pasaulyje paplitusias cinizmo rūšis – nuo seksualinių iki karinių. Krikščionių lyderio palydėjimas Anapilin sukūrė prielaidas stebėti dar vieną šlykštoko visuomenės veidmainiškumo sceną.
Anot filosofo, cinizmas – tai tam tikra netikra sąmonė, kuri realybę dalina į dvi dalis. Pirmojoje cinikas puikiai gyvena, jaučia emocijas ir bendrauja su aplinkiniais. Antrojoje tas pats asmuo akivaizdžiai supranta savo pirmosios realybės veidmainiškumą. Pavyzdžiui, kiekvienas iš mūsų esame sunkiai sergančiam giminaičiui atvirai melavę, kaip jis puikiai atrodo ir taisosi, nors tuo pat metu puikiai suvokėme, kad išėjimas artėja nenumaldomu žingsniu.
Milijonai Romoje susitelkusių maldininkų – dar vienas puikus religinio ar dvasinio cinizmo pavyzdys. Kasdieniame gyvenime dažnas iš jų negalėtų išvardinti visų 10 krikščionių Dievo įsakymų. Apie tų įsakų laikymosi kokybę galima spręsti pagal prie tų pačių krikščioniškų klausyklų nutįsusias nusidėjėlių eiles. Štai ir lietuviškosios žiniasklaidos priemonės tapo bene uoliausiais krikščioniais Lietuvoje, nors dvasios reikalams kasdienybėje skiria nykstamai mažą savo minčių ir aktualijų dalį.
Tad kam skirtos milijonų krikščionių maldos? Ciniškai siekiant „užsitarnauti vietą Dievo Tėvo dešinėje“? Dar veidmainiškesnis pasaulio galingųjų dalyvavimas ir formalus liūdesys. Paskubomis dedami parašai Vatikano pasiuntinybėje – geriausias to pavyzdys. Ko vertas mūsų premjeras tarybiniu laikotarpiu buvęs „tyliu krikščionimi“? Nerasime pasaulyje nei vieno žymesnio ir save gerbiančio krikščionio politiko, kuris nebūtų atvirai dėstęs apie a.a. Jono Pauliaus II nuveiktus gerus darbus ir pasaulio taikos kūrimą. Popiežiaus lydėjimas Anapilin jau pavadintas istoriniu globalių ar regioninių priešų susitikimu.
Kodėl tie patys politikai negalėtų tai pat uoliai išspręsti visų a.a. Jono Pauliaus II nurodytų problemų? Nes ciniškai palydėdami ir nusilenkdami popiežiui (o kartu ir jo puoselėtoms vertybėms) politikai jau važiuodami į savo aerouostus nusimes veidmainiškumo kaukę ir vėl gins savąsias – visiškai priešingas ką tik pagerbtoms – vertybes.
Palydėdami išėjusį lyderį palydime jo puoselėtas vertybes. Liūdime vienminčio ar džiaugiamės išėjus oponentui? Nebelieka žmogaus, kuris kovojo dėl savų vertybių. Mes liekame prie savų kasdienių įpročių. O klausimas, ar kas nors stebi mūsų cinišką pagarbą ir ar klauso mūsų ciniškų maldų, bus atsakytas, kai lygiai taip pat palydės ir mus…
…kad ne visi zmones siame pasaulyje vienodi. Tikrai ne visi tiki Dievu ar maldomis, tikrai ne visi gerai zino Dekaloga, TACIAU TOKIU ZMONIU YRA. Ir tikrai ne vienas-kitas. Sveikas cinizmas zinoma gerai, gyvenime jis padeda… kai yra taikomas sau… bet kam gi juo aiskinti visuomene, masinius reiskinius? Juk pagaliau, jei jau kiti argumentai tamstai atrodytu nereiksmingi, kur matete "liaudi" arba "minia", kuri elgtus visiskai racionaliai ir apgalvotai?..
Yra žmonių, kurie tiki, tačiau tiki sekmadieniais, prieš santuokos sakramentą arba karščiuodami lovoje. Tuo pat metu tie patys žmonės meluoja, apgauna ar dar kaip visaip nusideda. Juokingiausia, kai „uolaus krikščionio“ paklausęs žmogų pagauni, kad tas ne tik 7-ių bažnyčios, bet ir 10-ies Dievo įsakymų nežino 😉
O minios elgesys – tam iš dalies ir skirtas šis tekstas. Minios absurdiškumui ir kvailybei..
😉
požiūris į cinizmą, bet gal pradėkime nuo savęs ir pažvelkime pvz., kad ir į teisininkų gretas> advokatų tarybos vadovas yra spaudęs vieną advokatą ragindamas, kad šis vilkintų procesą. Žmogus jau a.a. Ir žiniasklaidoje prabilus apie tai, TYLĖJO visi teisininkai, net gražiai nepaprašė gerb. R. A. pasitraukti…
Teisinkų, turinčių patirties žiniasklaidoje bei viešųjų ryšių sektoriuje galime paklausti – kur mūsų sąmoniningumas ir VERTYBĖS, kai verkiame dėl pažeidinėjamų žmg teisių, bet nusispjauname į pamatinius teisinius (nekalbant apie moralinius principus)?
D. Kuolys: Kartais žiniasklaida iškelia į viešumą sukrečiančių dalykų, negailestingai apnuogina mūsų tikrovę, bet po to – jokios reakcijos. Nutyla ir pati žiniasklaida. Štai, neseniai „Lietuvos rytas“ papasakojo jaudinančią istoriją apie daug metų dirbtinai vilkinamą garsiąją „Tauro banko“ bylą: senas advokatas Antanas Stungys atsisakė paklusti
Advokatų tarybos pirmininko
Rimo Andrikio
nurodymui „susirgti“ ir prisidėti prie šios bylos žlugdymo teisme, dėl to jis buvo persekiojamas ir šių metų pradžioje mirė infarkto ištiktas.
Aprašytas tragiškas likimas žmogaus, garbingai gynusio teisinę Lietuvos valstybę nuo nomenklatūros.
Publikacija labai stipri, bet reakcijos – nei iš Lietuvos parlamento, nei iš Prezidento institucijos, nei iš Teisingumo ministerijos nebuvo jokios. Kodėl?
su Rimu Andrikiu teko dalykiškai pabendrauti, tačiau iš tiesų esu girdėjęs ir ne itin gražių žodžių
dėl teisininkų ir viešumo – manau, Kęstutis Čilinskas yra sektinas pavyzdys. kita vertus, tai įpareigoja jo privatūs interesai.
dėl LietRyto teksto – gal turėtum tiesioginę nuorodą?