XXI a. kasdienybės dienoraštis

Stelmužės ąžuolas – latviškas?!

Stelmužė – bažnytkaimis Lietuvos-Latvijos pasienyje. Jeigu iš Zarasų pasuksite į Obelius, tai pavažiavę ~4 kilometrus sukite į dešinę ir nuostabiu turtingų europiečių ir varganų lietuvių pinigais išklotu naujutėliu keliuku kokį desėtką kilometrų riedėsite nuostabiais autentiškais aukštaitiškais kalneliais.

Stelmužės evengelikų reformatų bažnyčia – autentiškas XVII amžiaus antrosios pusės palikimas. Savo rankomis čiuopiau medinius vinis ir tik iš lauko pusės rastumėte ką kita.

Šalia bažnytėlės – du savotiškai kontrastuojantys paminklai. Pirmasis – Stelmužės ąžuolas. Iš tarybinių laikų jis kažkuo yra likęs panašus į Žalgirio mūšį. Tai tarsi „sisteminių tarybinių rezistentų“ iškovota galimybė turėti kažką sava ir „tarybiškai lietuviška“. Antrasis – pimojo pasaulinio karo kareivių kapai.

Įprasta manyti, kad Stelmužės ąžuolas, tai tikrų tikriausias Lietuvos stiprybės simbolis. Deja, gyvas vaizdas ir faktai tam akivaizdžiai prieštarauja:

  1. Ąžuolas gerų geriausiu atveju yra nevykęs buvusios stiprybės atspindis. Skersai išilgai vėtrų ir žaibų daužytas laikosi tik žmonių pagalbos dėka. Ką jau bekalbėt apie žiauriai atrodančias „žaizdas“ ir įvairius jų „sutvarstymus“;
  2. ~1650 metus statyta evangelikų reformatų bažnyčia nėra atsitiktinis ženklas. Tuo metu tai buvo Ylukstės filijinė bažnyčia. Kitaip tariant, Stelmužė priklausė Kuršo kunigaikštystei (Infliantams). Taigi, vien formaliai Stelmužė ir jos ąžuolas „lietuviškais“ gali būti laikomi tik nuo ~1570 metų, kai Kuršas tapo Abiejų Tautų Respublikos vasalu. Taigi, iš viso savo amžiaus lietuvybe ąžuolas geriausiu atveju galėtų girtis vos 2-3 šimtmečius.

Nors Stelmužė ir gyvena latviškomis šaknimis, tačiau vis tiek tai puiki vieta pasigrožėti gamta. Ypač tokį gražų rudenį. O eurais klotas kelias tikrai negadins Jūsų automobilio duslintuvo 🙂

Aišku, kaip ir visada, ciniškai baigčiau: „Būkim sąžiningi patys su savimi ir pripažinkim – nusišvilpt daugeliui lietuvių ant savo šaknų“. Blogiausia, kad niekas ir nesiginčytų..

6 Comments

  1. Anonymous

    Truputi pasityciojimas is medzio.

    Geriau jau europos centra pas save atsikelsim.

  2. vytauc

    Aš ginčyčiaus- man nenusišilpt! Ir dar kelis tokius galėčiau rasti 😉

  3. RascalLT

    Jei ne ta baigiamoji pastraipa, buciau tiesiog padumojes, kad tamsta labai jau pasineses ant "naujumo kulto" ir tiek – matai, jam azuolas "sugipsuotas" jau neitinka. Ir buciu grizes prie savo pasto dezutes reikalu…

    Bet pasigincyti noriu. As lietuvis, man rupi kaip gyvena Lietuva, kur yra mano saknys – turiu gimines medi bent 5 kartu, kaime tevas organizuoja kas 5 metus gimines susitikimus – taip kad dar ne visu tautieciu saknys pamirstos!

  4. Anonymous

    Gaila medžio. Kai pažiūriu, geriau suprantu, ką reiškia eutanazija. Matyt, esu negailestinga. (Be to, juk berods buvo bandoma jį klonuoti, tik nežinau, ar pavyko).

    Mūsų šaknys pasiliks ir medžiui mirus, tikiuosi. Jas kiekvienas nešiojam kažkur kairėj krūtinės pusėj :).

  5. liutauras

    2 Anonymous – pasityčiota. pritariu.

    2 vytauc – džiugu, mūsų jau 0,000001% 🙂

    2 RascalLT – iš penktos kartos, t.y. 32-iejų pro-pro-senelių – kiek žinai vardų/pavardžių? pasigirsiu – http://www.geocities.com/liutaurasu/proteviai/ 😉

    2 Anonymous – buvo projektas klonuoti, bet paskui laboratorija, berods, sudegė su visais klonuotais augaliukais. o dėl kairės krūtinės pusės – spėju, kuo toliau, tuo labiau tos mūsų šaknys "trumpėja". deja..

  6. Ta pati

    Laboratorija buvo atkurta, kiek prisimenu. Ir darbas pradėtas iš naujo.

    Gal taip ir su mūsų šaknim, augančiom krūtinėj? Retkarčiais tokie dalykai, gaila, reikalauja remonto, bet vis tiek dar yra tokie puikūs reiškiniai kaip pavasaris, gamtos prisikėlimas, keliantis ir mūsų optimizmą, ir, pagaliau, bent viena gilė saujoj, teikianti vilties…

Leave a Reply to liutauras Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *