Pirmas, tikras, nemalonus… sunkmetis

Naktį dirbantį Seimą jau matėme. Rūškanas Kubiliaus veidas premjero kėdėje irgi matytas. Užstalių ginčai apie politiką vėlgi – girdėti. Darbą keisti, spėju, irgi daugelis jau esam bandę. Tad ar tikrai dar galima atrasti, kuo šis kartas naujas?

Rusijos krizė buvo objektyvus išorės veiksnys, krestelėjęs ir Lietuvos ekonomiką. Šį kartą realūs pokyčiai didesnio masto, veikia ne tik išorėje, bet ir valstybės viduje. Mirusi tarpbankinė rinka – geriausias lakmuso popierėlis, rodantis desperaciją, apėmusią verslininkus, gyventojus ir net mūsų tarnus valdininkus.

Matyt, atokvėpio minutės prie šventinių stalų daugeliui tik sustiprino suvokimą, jog šalis atbildėjo ten, kur socialdemokratų, socialliberalų, liberalcentristų ir valstiečių Vyriausybė dievagojosi niekad nepateksianti – į smunkančios ekonomikos aplinką. O joje – spąstų visiems gyvenimo atvejams. Auganti bedarbystė, baimė vartoti, skolintis ir skolinti. Kartu tai reiškia mažėjantį vartojimą šalies viduje – mažesnes ūkio apsukas, senkantį mokesčių srautą, tuštėjančias valstybės, savivaldybių ir Sodros biudžetų skrynias…

Turint ūpo ką nors kritikuoti lengva būtų pasirinkti Kubilių su komanda ir apmėtyti juos purvais už naktimis paruoštą ir Seime vėlgi naktimis priimtą antikrizinių priemonių planą. Būtų lengva. Tačiau visi kritikuojantieji turėtų atminti solidžią solidaus kritiko pareigą – pateikti alternatyvų argumentuotą siūlymą. Būtent alternatyvių pasiūlymų stoka pirštu bado į tai, ko Lietuvoje nebuvo ir nėra – rimtų ekonominių ir valdymo tyrimo centrų veiklą. Tai, kaip gyvuoja Lietuvos laisvosios rinkos institutas , tik išryškina tą apverktiną lietuviškų think-tank institucijų padėtį.

Kai nėra rimtų pasiūlymų, nėra idėjų, dėl kurių būtų verta diskutuoti (o gal net mirti?!), belieka tyčiotis iš valdžios olimpe sėdinčių čiaudulių ar veido mimikos. Lietuvoje tą puikiai sugebame. Deja, nesugebame atrasti tų alternatyvių minčių ir jų autorių, kurie galėtų padėti opozicijai, galbūt net įtikintų poziciją pakeisti kartais iš tiesų nakties košmarus primenančias idėjas. Tokia konstruktyvi diskusija leistų skaidriai ir viešai įvertinti, kiek antikrizinio plano veiksmai pamatuoti, kiek tolygūs ir veiksmingi.

Kita to paties antikrizinio plano pusė – tai realybė, jog trečioji Respublika pirmą kartą susidūrė su ekonominiu ciklu. Tarpukario istorija šį kartą sunkiai gali būti mokytoju – tenka mokytis patiems, pasiraitoti rankoves ir gyvai operuoti veikiančią ekonomiką. Būtent tai, jog Andriaus Kubiliaus veiksmai „apšilimo“ metu (t.y. per Rusijos krizę) buvo rezultatyvūs, nuteikia optimistiškai, jog ir šį „pirmą kartą“ išgyvensime, tikrai nemalonius pojūčius prisiminsime, tačiau sunkmečiui pasibaigus galėsime džiaugtis sėkmingai pūškuojančia valstybės ekonomikos valtimi.

Tiems apytiksliai 700-800 tūkstančių dirbančiųjų, kurie pinigus turi uždirbti, o ne jų laukti iš kažkur, tokioje situacijoje verta suklusti ir įsiklausyti į Londono verslo mokyklos vadybos profesoriaus ir „The Financial Times“ skiltininko Donaldo Salo (Donald Sull) mintį – dienos pabaigoje ekonomikos sunkumai yra puiki proga pabandyti dirbti geriau, efektyviau ir našiau. Kada kitą kartą galite taip santykinai nesunkiai derėtis dėl kaštų mažinimo, konkurentų perėmimo ar, pavyzdžiui, geresnių sąlygų iš vietos savivaldybės klerkų?

Sunkmetis atėjo. Bėdos puola mus pačius ir visus artimiausius. Tačiau tai tarsi matematinė lygtis, kurios abi puses kažkas padalino iš to paties skaičiaus. Lygybė ir sąlygos konkuruoti išlieka santykinai vienodos. Todėl nelaukite, kol stambesni ir daugiau riebalų sukaupę sunkmetį kęs ilgiau – smokite jiems šiandien ir nelaukite sunkmečio pabaigos. Kitaip jos galite ir nesulaukti. O valstybės kapitono tiltelyje stovinčiam galima palinkėti vieno – jog tie veiksmai pasiteisintų. Net jeigu patys būsime išmesti per bortą, liks bent viltis, jog iš laivo kažkas mestels gelbėjimo ratą…

Paskelbta vz.lt