XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Lietuvos Respublikos Prezidentas

Apie prezidentinių kandidatų trūkumą ir realius konkurentus Gitanui Nausėdai

Šeštadienį LRT radijo žurnalistė Guoda Pečiulytė laidoje „Lietuvos diena“ kalbino apie prasidėjusias partinių kandidatų į prezidentus paieškas, kodėl tik dabar ir realius konkurentus dabartiniam šalies vadovui. Visas laidos įrašas LRT archyve (nuoroda), pokalbio pradžia nuo ~00:55.

Automatinė pokalbio transkripcija:

(Guoda Pečiulytė) Kodėl, likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, oficialiai žinome tik vieną jų dalyvį – kviečiu pasiklausyti mūsų pokalbio.

(Liutauras Ulevičius) Pirmas dalykas, reikia pripažinti, kad lietuviškos partijos lietuviškus prezidento rinkimus dėl kelių priežasčių vertina kaip fakultatyvinius ar šalutinius. Kuriuose garbė yra sudalyvauti, bet visi suvokia, kad ten laimėti partijų kandidatams praktiškai neįmanoma.

Iš to kyla keletas dalykų. Iš vienas pusės – taip, proga yra pasirodyt „koks aš gražus“, parodyti savo principus. Bet visi suvokia, kad maksimaliai skirti dėmesio pastangų ir pajėgų tam, racionaliai vertinant, neverta. Verta dėl kitų priežasčių – dėl žinomumo, dėl matomumo, dėl natūralaus visuomenės dėmesio. Bet jeigu per daug ten sudėsi akcentą, pralaimėjęs patirsi „Šimonytės efektą“ – Šimonytė tvarkingai sudalyvavo, gavo ir balsų, ir taip toliau, bet vis tiek, išėjus iš rinkimų, buvo pralaimėjusi.

Todėl visi į šiuos rinkimus žiūri kaip į paruošiamąją kovą kitiems rinkimams. Ypač, turint omeny, kad Lietuvoje kitais metais (ankstesniais irgi panašiai) prezidento rinkimai labai dažnai susiję su Europos Parlamento rinkimais. Tai automatiškai partijos turi galvoti visą kampaniją planuodamos, negali skaidyti, o turi dėlioti kaip sistemą, kaip vieningus veiksmus. O kitais metais (kalbant apie 2024-uosius) Seimo rinkimai yra pagrindinis prizas, dėl kurio politinės partijos kovos, tai pagrindinis tikslas.

Tai yra toks dvilypis tikslas – būti matomiems prezidento rinkimuose, pasiūlyti kažką, kad žmonės ateitų ir balsuotų už ir Europos Parlamento rinkimuose, o, dar svarbiau, pasidaryti sau tinkamą trampliną (arba, mažų mažiausiai, nesusigadinti galimybių) Seimo rinkimų maratone.

Turėdami omenyje visą lietuvišką sanklodą valdžių sistemos ir svertų sistemos, dalyvauti arba laimėti partijai prezidento rinkimus nėra tikslas pats savaime tai yra šalutinis – „būtų gerai“, bet visi suvokia, kad to niekada nebus.

Ir, aišku, kaip ir visada, iš viso to seka, kad finansų paskirstymas tada neskiriamas kaip prioritetas, pagrindinis dėmesys į kitus rinkimus. Tad lieka, pavadinkim taip, „nemokamos galimybės“ – kiek tu jas turi, jas išnaudoji žinomumo, matomumo procese. Tokio viešojo cirko, jeigu taip galima sakyti, nepolitine prasme.

Su rimtais resursais, su rimtais kandidatais niekas nedirba, nes politinės partijos iš esmės šiandien neturi politinių lyderių, kurie galėtų tapti jungiamaisiais visos visuomenės lyderiais, nes prezidento rinkimuose būtina turėti bent jau pusės balsuojančių piliečių palaikymą. Tuo tarpu politinės partijos yra ganėtinai susiskaldžiusios, ganėtinai priešiškos ir turi ganėtinai didelį „nemėgėjų“ ratą. Tai tada automatiškai – jeigu politinis kandidatas patektų į 2 turą, tad didžioji šių nemėgėjų dalis nueitų pas oponentą pas nepoliką.

Iš jūsų atsakymo galima taip apibendrinti Lietuvos prezidento rinkimų situaciją Lietuvoje, kad tai yra nepartinių kandidatų rinkimai. Kaip suprantu, taip istoriškai susiklostė? Kas tai lėmė?

Tai lemia visiškas nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Kaip minėjau, akivaizdus politinių jungiančių arba visuotinai visuomenėje pripažįstamų, gerbiamų politikos lyderių trūkumas. Partijos lygiu yra – kiekvienas savo partijos lyderis yra gerbiamas, puoselėjamas, bet kad jis turėtų rimtą pasitikėjimą už partijos ribų – tokių lyderių mes turim, pavadinkime, „ant rankos pirštų“.

O tai yra didelė problema, nes, mechaniškai žiūrint iš politikos technologijų pusės, neišeina dalyvauti tokiam kandidatui, nėra didelių teorinių galimybių. Iš kitos pusės, taip istoriškai pas mus susiklostė, kad partijos ganėtinai susiskaldžiusios (jeigu visada lyginamės, pavyzdžiui, su JAV – ten tos 2 partijos, kaip bepažiūrėsi, vis tiek turi 90-95% rinkėjų palaikymą). Tai pas mus, kad partija rimtuose nacionaliniuose rinkimuose surinktų 30 ar 40 % balsų – jau yra išimtis iš taisyklės.

Tai jeigu partija negauna tokio palaikymo, tai tikėtis, kad jos vienas lyderis gaus – dar sudėtingiau. Tai yra iššūkis ir net jeigu žiūrėtume į tą patį Šimonytės atvejį – iš esmės ji tam tikra prasme buvo nepartinė kandidatė, nes vis tiek ją palaikė ne tiktai konservatoriai, bet ir didelis liberalų flangas. Kitaip tariant, ta dešiniųjų pažiūrų visuomenės dalis.

Ir tuomet jinai dar net nebuvo partijos narė.

Būtent! Net ir į ją žiūrint kaip į konservatorių dabar – jau ne. Tuo metu vis tiek buvo ne tik konservatoriai ir dėl to galėjo gauti didesnį palaikymą. Deja, bet pas mus tokia situacija susiklosčiusi, toks, pavadinkim taip, „politinis peizažas“, partijų susiskaldymas ganėtinai smarkus ir tada politiniam vienas partijos lyderiui būti kažkokiu jungiančiu yra uždavinys, kurį labai sunku pasiekti.

Bet, pone UIevičiau, kodėl tuomet tą katės-pelės žaidimą žaidžia ir pareigas einantis Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal nuomonių apklausas yra ateinančių Prezidento rinkimų lyderis, ir taip gauna daug žiniasklaidos dėmesio ir, kitaip tariant, galėtų turbūt savo kasdienį darbą jau išnaudoti rinkimų kampanijai. Kodėl jam reikia sakyti, kad tik iki metų galo praneš?

Čia jau yra mūsų rinkimų teisės specifika. Kad visiems paskelbusiems kandidatams gerokai pasunkėja gyvenimas viešoje erdvėje. Tol, kol jis nepasiskelbęs, jis iš esmės gali vykdyti savo rinkiminę kampaniją ir jam nebus taikoma jokių rimtesnių apribojimų – tiek viešai skelbiant informaciją, tiek dalyvaujant diskusijose, tiek apskritai teikiant kažkokias savo idėjas.

Tuo tarpu, vos tiktai tu viešai deklaruosi, kad tu eini, kad tu planuoji ir taip toliau – tu atsiduri po didinamuoju stiklu visų stebėsenos institucijų, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos monitoringas atsiranda ir taip toliau iš visų konkurentų pusės. Prezidentas, jeigu paskelbtų, kad eis, tai kiekvienas jo žingsnis po to paskelbimo, kurį jis darytų viešoje erdvėje, iš karto būtų vertinamas „tai čia jau politinės kampanijos dalis“, „čia jau jis taip ruošiasi rinkimams“.

Bet jau ir dabar panašiai yra, išskyrus, ką jūs sakėt, VRK galbūt ne, bet ir žiniasklaida.

Taip, čia taip jau teigia jo konkurentai, visi tą argumentą naudoja, bet ir supranta, kad jis kol kas dar toks „medinis“, jis nėra tikras ir netvirtas. O jeigu tai būtų oficialiai deklaruota, automatiškai būtų stipru. Netgi, sakyčiau, atsirastų pasąmoniniame lygmenyje iš žiniasklaidos pusės – žurnalistų ir redaktorių – toks papildomas barjeras „Ha! Pasakė, bet ar aš galiu apie tai kalbėti? Ar čia nebus jau pripažinta politine reklama?“. Kol kas to barjero nėra kaip tokio. Čia yra, man atrodo, vienas iš racionalių argumentų, kodėl einantiems pareigas neverta į tai lįsti.

Aišku, atskira istorija yra tiems, kurie neina jokių pareigų. Tarkim, kažkoks visuomenės lyderis, kultūrininkas, menininkas, elito atstovas, dar kažkas ir jis nori pradėti kampaniją. Tokiems asmenims didžiausia bėda yra finansavimas. Čia kita Lietuvos politikos bėda, kai, gal nelabai gražiai išsireiškus „ubagų standartas“ – lietuviškos partijos iš esmės neturi jokių pinigų net minimaliai normaliai politinei kampanijai padaryt. Jos vos vos turi pinigų savo einamąją veiklą finansuoti. Mes apsisaugojome nuo visų lobistinių įtakų ir taip toliau (uždrausdami išorinį finansavimą), bet valstybinis finansavimas de facto šiandien virto maksimum 1-2 partijų lyderiaujančių finansavimu. O visiems kitiems tik dėl vaizdo. Tiems, kurie išvis nedalyvauja politikoje, gauti teisėtą politinį finansavimą yra išvis misija neįmanoma.

Pabaigai, pone Ulevičiau, dabartinė situacija tokia – naujausi reitingai rodo Gitanas Nausėda pirmas, antras advokatas Ignas Vėgėlė, trečia Ingrida Šimonytė, labai permainingai vienas kitą lenkia Vilija Blinkevičiūtė ir Saulius Skvernelis. Jie kas mėnesį maždaug pasikeičia 4-5 vietomis. Saulius Skvernelis sako, kad jų „Vardan Lietuvos“, pavyzdžiui, kandidatu galėtų būti Linas Kukuraitis. Aš noriu ne apie juos klausti, aš noriu paklausti, ar jūs matote viešojoje erdvėje kažkokių signalų? Kažkokių būtent elgsenos kažkokių politinių dividendų kaupiu. Kad galėtų iki kitų metų atsirasti nepartinis kandidatas, kaip suprantu, nes jis būtinas norint realiai pretenduoti bent į antrąjį turą, kuris galėtų gerokai sujaukti visas prognozes?

Vienintelis toks kandidatas iš tų, kurie paminėti, vieninteliu realiu laikyčiau Igną Vėgėlę, kuris turi šansų patekti į 2 turą, bet neturi galimybių laimėti 2 turą. Tai vienintelis iš tų paminėtų. Visi kiti, deja, bet yra tie „politiškai susitepę“, jeigu taip galima kabutėse sakyt.

O vienintelis variantas, kuris realiai visuomenei gali būti priimtinas ir atkreipti, sudaryti rimtą konkurenciją dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai. tai yra Dalia Grybauskaitė, kuri kol kas yra viešai pasakiusi, kad jokiu būdu nedalyvaus rinkimuose. Bet, kaip sakant, gyvenimas keičiasi ir jos pozicija gali po truputį pasikeisti, pašvelnėti. O, žiūrėk, paskui į rinkimų finiše ir pasikeisti į teigiamą.

Tam tikruose koridoriuose, užkulisiuose yra kartais keliama buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Dainiaus Žalimo pavardė – ar nematytumėte tokios galimybės?

Su visa pagarba jam kaip profesionalui, vis dėlto jis neturi didelio žinomumo visuomenėje. Taip, jis žinomas dešinėje pusėje kaip vienas iš nuomonių lyderių, bet kairėje jis praktiškai neturi jokio rimtesnio palaikymo. Esminis dalykas yra, kad tu turėtum maksimaliai platų padengimą visose visuomenės grupėse.

IŠ LRt radijo laidOS „Lietuvos diena“

Septyni Prezidentės nuopelnai

Paskutinį Prezidentės Dalios Grybauskaitės šimtadienį temdo iš įvairių pusių kylantys priešininkai – kas argumentuotai, kas nelabai, tačiau daugelis naudojasi proga ir bando grąžinti susikaupusią skolą.

Manau, tai nėra teisinga.

Ne kartą ir ne du esu griežtai ir atvirai asmeniškai kritikavęs pareigas einančios Prezidentės sprendimus. Užtenka priminti kad ir vienui vienintelį latvių žurnalisto Gundars Rēders interviu epizodą – jis puikiai iliustruoja ydas.

Tačiau tos neišvengiamos klaidos nepaneigia ir negali nubraukti pokyčių, kuriuos Lietuvoje per 10 metų lėmė (skirtingu sėkmės lygiu) ir aiški Dalios Grybauskaitės pozicija.

1. Lito krizės (devalvacijos) išvengimas

Nacionalinės valiutos kurso pakeitimas būtų leidęs mechaniniu būdu išspręsti daug valstybės problemų, tačiau šio sprendimo naštą perkėlęs ant didžiosios dalies piliečių pečių. Pasirinktas alternatyvus – taupymo – kelias buvo ne ką mažiau sudėtingas, tačiau įgyvendintas. Ar valstybės patirti kaštai mažesni ir teisingai paskirstyti – atsakymo kol kas nėra…

2. Darbo partija – užribyje

Daug kas jau pamiršo, tačiau 2012 metų spalio 14 dieną vykusio balsavimo Seimo daugiamandatėje apygardoje laimėtoja buvo ne kas kita, o Darbo partija – su 19,82% rinkėjų balsų ir 17 (iš 70) mandatų. Antroje vietoje – LSDP su 18,37% balsų ir 15 mandatų.

Nors STR ar EP rinkimuose Viktor Uspaskich vis dar susirenka iki 10% balsų, tačiau ši dalis nuosekliai mažėja.

3. „MG Baltic“ įtakos mažinimas

Nors Eligijaus Masiulio byla baigsis nežinia kuo, tačiau politinės korupcijos srityje jau vien jos faktas ir Lietuso Respublikos liberalų sąjūdžio nokdaunas yra didelis žingsnis į priekį – atsiribojant nuo stambaus verslo įtakų ir aiškiai nubrėžiant raudonas linijas. Nors šiandien nėra aišku, ar šis procesas bus ilgalaikis, tačiau situacija yra nepalyginamai geresnė ir keliai kovą tęsti yra atviri.

4. Teisėsaugos ir teismų „drąsa“

Nors Prezidentė dažnai atrodė tiesiogiai kontroliuojanti teisėsaugos ir teismų vadovų komandas, tačiau tuo pat metu jos pozicija leido šioms institucijoms dirbti savo darbą. Prezidentės įtaka nebuvo naudojama atskirų aiškiai apibrėžtų interesų grupių „dengimui“, todėl formavosi ilgalaikė nuostata, jog šios institucijos išties dirba valstybės naudai. Pastarųjų metų skandalas tą tik paryškino – neišvengiamos klaidos buvo atskleistos.

5. Požiūrio į krašto apsaugą pokytis po Maidano įvykių

Sukrėtimas Ukrainoje privertė pripažinti ankstesnės krašto apsaugos politikos klaidas ir per 2014-2019 metus krašto apsauga sulaukė ir politinio, ir finansinio dėmesio. Dar laukia ilgas kelias į priekį, tačiau valstybės pasirengimas gynybai yra sunkiai palyginamas.

6. VPT, VKEKK ir kitų kontroliuojamų įstaigų darbo kokybė

Dalia Grybauskaitė užtikrino, kad valstybės interesai iš esmės būtų atstovaujami ir ginami pagrindinėse nuo Prezidentės priklausomose priežiūros institucijose. Kita vertus, viešųjų pirkimų sektorius yra geras pavyzdys, jog realioms permainoms dažnai nepakanka vien Prezidentės pastangų – tam turi būti ir aktyvus Vyriausybės bei Seimo palaikymas.

7. Finansų sektoriaus valymas

Turbūt būtų sunku ginčytis, jog ir „Snoras“, ir Ūkio bankas turėjo rimtų problemų su savo verslo modelio tvarumu. Todėl pavėluoti, bet visgi padaryti Lietuvos banko sprendimai yra ir aiškios Prezidentės pozicijos rezultatas. Žinoma, klausimas, ar dabar jau aiškėjantis Baltijos šalių kaip bankinės pinigų plovimo skylės įvaizdis (ir su tuo susijusios „Revolut“ pavyzdžio bėdos) galėjo būti išvengtas aktyviau dirbant ir šioje srityje. Tačiau sunku būtų nuginčyti, jog finansų sektoriuje esminių problemų yra mažiau.

Kada nuomonių lyderio (influencerio) nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai

Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.

Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.

Kandidato komanda nesivargino nuomonių lyderiams sukurti skirtingus tekstus – tiesiog copy&paste

Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.

Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.

Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.

Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.

Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.

Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.

Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.

Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.

Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.

P.S. Komentaras „Kada „influencerio“ nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai“ skelbtas interneto portale Delfi.lt.

P.P.S. Šiuo metu autorius yra LVŽS komunikacijos koordinatorius, todėl gali būti laikomas šališku.

Prezidentės klaidelė ar manipuliacijos sistemos požymis?

Šis tekstas – pirmasis iš serijos, kurioje nagrinėsiu galimas manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve, kokios technologijos gali būti naudojamos informaciniuose konfliktuose ar net karuose.

Gegužės 19-ąją, antradienį, Latvijos nacionalinis televizijos kanalas LTV parodė laidą „1:1“ („viens prieš vieną“), kurioje žurnalistas Gundars Rēders kalbino einančią pareigas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Transliacija įvyko prieš pat gegužės 21-22 dienomis vykusį vieną pagrindinių Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginių – Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą.

Interviu sukėlė didelį susidomėjimą ne tiek dėl Dalios Grybauskaitės dalykinių minčių, o kiek dėl interviu pabaigoje įvykusio apie pustrečios minutės incidento, kurio metu Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus klausimus ir pareikalavo šią interviu dalį „iškirpti“ bei jos nerodyti.

Originalus interviu įrašas anglų kalba

Visas interviu anglų kalba skelbiamas čia, o žemiau pateikiama incidento ištrauka.

Pagrindinės Dalios Grybauskaitės citatos (paryškinimai – mano):

[..] I think, that we not agreed on these questions and I don’t want to talk. We agreed on questions and you don’t try to drag me on 40 minutes. If you finished with your questions, we’ve finished.

[..] It was not agreed questions. Already third question is not agreed and you please cut these questions out.

[..] It was not agreed questions. I am sorry, I am not prepared to answer, so I think we can finish. We can finish.

[..] If it was agreed. Not agreed – I am sorry. It’s not possible.

[..] Sorry, no, sorry, no no. It’s not. I cannot finish with such questions. If you don’t want to ask the questions agreed, then we are finished. So, that’s it. Thank You.

[..] You cannot ask non agreed questions for President. And that’s not the case and I am not giving such kind of interviews. You agreed with my office and only these questions can be asked. That’s it.

Kas čia vyksta? (situacijos dekonstrukcija)

Interviu – žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai (pagal TŽŽ).

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, jos 25 straipsnyje nustatyta, jog neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo II skyrius skirtas informacijos laisvei ir jos apsaugai, o konkrečiai:

  • 4 str. [..] Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. [..]
  • 10 str. [..] Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas reglamentuoja taip pat:

  • 10 straipsnis. Žurnalistas neprivalo derinti galutinį savo kūrinio variantą su informaciją suteikusiu asmeniu, nebent tai prieštarautų žurnalisto ir informaciją suteikusio asmens išankstiniam susitarimui dėl rengiamos informacijos suderinimo prieš ją paskelbiant viešai.
  • 24 straipsnis. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi.
  • 25 straipsnis. Vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Taigi, situacijoje susikerta du pamatiniai visuomenės informavimo principai:

  1. žurnalisto nepriklausomumas;
  2. susitarimų su cituojamu asmeniu laikymasis.

Kyla klausimas, ar išankstinis Prezidentės atsisakymas (kartu tai ir esminė interviu atsiradimo sąlyga) diskutuoti kažkuriomis temomis yra teisėtas ir etiškas? Ar žurnalisto gudravimas, iš anksto neaptariant dalies temų, yra pateisinamas, nors formaliai ir pažeidžiantis etikos ribas?

Manipuliacija ar tik jos požymiai?

Faktinės incidento aplinkybės atitinka manipuliacinę technologiją, patenkančią į „Darbotvarkės valdymo“ (angl. agenda control arba agenda setting) grupę.

LRP_schema

Toks modelis leistų Daliai Grybauskaitei išvengti „nepatogių“ temų ir viešoje erdvėje pasirodyti tik teigiamai ją apibūdinančiose aplinkybėse.

Prezidentūros pozicija po visuomenės reakcijos

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, komentuodamas incidentą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ teigė (visas laidos įrašas), jog prezidentė kelia aukštus reikalavimus sau ir, gerbdama auditoriją, nori kalbėti tomis temomis, kurios buvo sutartos ir kurios yra svarbios. Tai yra pagarba ir patiems žurnalistams, ir pagarba klausytojams, žiūrovams – kad gautų kokybišką informaciją. Prezidentė kalba visos šalies vardu, ne vien už save, todėl tai ypač svarbu, kai kalbama apie Lietuvos poziciją ne Lietuvos auditorijai.

Jo teigimu, su žurnalistu buvo tartasi kalbėti Rytų partnerystės forumo klausimais. O šiame kontekste kalbėti apie tikrai svarbią tragediją (red. past. – sugriuvusią „Maxima“ parduotuvę), kuri įvyko toje šalyje, ir tam tikras detales komentuoti, kur yra praėjęs ilgas laiko tarpas, būtų neatsakinga.

Vėliau kalbėdamas „Lietuvos radijo“ laidoje „60 minučių“ Prezidentės patarėjas paaiškino (visas laidos įrašas), jog Latvijos televizija su Dalia Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. Tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.

Prezidentės patarėjas atskleidė, kad tam tikro nesusikalbėjimo įvyko dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu.

Buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Kadangi tema tikrai svarbi ir reikalauja atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.

Mindaugas Lingė atkreipė dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti Dalios Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.

Prezidentės kritikų pozicija

Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ (visas laidos įrašas), reportažo pradžia apie 18:00) teigė Rimvydas Valatka, interviu įrašas iliustruoja, jog Prezidentė paniekinamai vertina Lietuvos žiniasklaidą, jai interviu duoda labai retai.

Patį incidentą ekspertas vertina kaip žemiausio viešųjų ryšių lygio pavyzdį, netinkantį Prezidentui. Neįsivaizduotina situacija, kai įmanoma prieš interviu aptarti temas ir klausimus. Prezidentė sumenkino Lietuvos kaip europinės valstybės įvaizdį Latvijoje.

Tokią poziciją palaiko ir kolega Mykolas Katkus, kuris rašė:

Latvijos tviteris (čia kaip mūsų FB) sprogo neigiamais nuomonės lyderių komentarais (kaip antai: demokratinės šalies prezidentas privalo atsakyti į visus klausimus? Ar Lietuvoje taip įprasta neatsakinėti į klausimus? Vargšė Grybauskaite – gali atsakyti tik į parengtus klausimus). Šiaip jau Latvijos elitas mūsų Prezidentę mėgo ir vis lygindavo su nelabai vykusiu Berzinšu. Pernakt situacija pasikeitė – ir tai nėra gerai Lietuvos interesams Latvijoje.

Šiaip jau tai nebūdinga mūsų prezidentei, kuri paprastai su užsienio žiniasklaida tvarkosi geriausiai iš visų mūsų politikų ir turi labai stiprų įvaizdį užsienyje. Gaila.

Tuo netruko pasinaudoti Prezidentės kritikai Latvijoje. Jie situaciją įvertino taip:

Именно в эти моменты “железная Даля” была вынуждена становиться человеком – , измученно поворачивать голову, в поисках поддержки со стороны. В эти моменты и проявлялась ее истинная, глубинная суть, не столь открытая и демократичная, как это было задумано перед началом беседы.

Alternatyvią įvykių versiją pateikė alternatyvių energijos šaltinių ekspertas Martynas Nagevičius. Jo manymu, Dalia Grybauskaitė susierzino ne dėl to, kad jos paklausė apie vienos lyties asmenų santuoką. O todėl, jog gavusi klausimą suprato, kad prieš tai, kalbėdama apie imigracijos į ES problematiką, ji supainiojo žodžius ksenofobija ir homofobija. Tada susierzinusi padarė dar vieną klaidą – atvirai pamelavo, kad vienos lyties asmenų santuoka yra „not on agenda“ Lietuvoje (gal pamiršo tai įteisinantį įstatymo projektą, pateiktą grupės Seimo narių?). Suvokusi, kad ką tik pamelavo ir tai yra labai lengva išsiaiškinti, ji ir išliejo visą erzelį ant žurnalisto.

Kita Prezidentę ginanti versija – neva šis interviu (ir žurnalisto provokacija) buvo specialiai suorganizuotas Kremliaus su viltimi, jog viešas skandalas sumažins jos norą užimti ryžtingą anti-Kremlišką poziciją Rygos susitikimo metu.

Interviu kaip komunikacijos strategijos dalis ir veidrodis?

Jau minėtoje „Žinių radijo“ laidoje teko sudalyvauti ir man, kur dėsčiau savo pastebėjimus:

  • Tokia Prezidentės komunikacija nėra nauja – siekis riboti improvizacijų skaičių ir remtis labai aiškiai nubrėžtomis vertybinėmis gairėmis aiški nuo pat 2009 rinkimų kampanijos, po jos sekusių Audronės Nugaraitės ar Lino Balsio pasitraukimų iš komandos;
  • Siekis nesinaudoti interviu yra paaiškinamas asmeninėmis Prezidentės būdo savybėmis – komunikacijos formų ribojimas padeda išlaikyti norimą istorijos pasakojimo būdą, nerizikuojama nuklysti į slidžias temas ar suklysti skubant ar improvizuojant. Deja, kartu tai reiškia, jog skaidrumo ir atviro savybės pas tokį lyderį yra diskutuotinos.
  • Aukšto lygio lyderis negali sau leisti emocingai reaguoti net į akivaizdžias žurnalistų provokacijas. Turi būti bent minimalūs įgūdžiai suvesti situaciją į humorą ar bent į sausą „šiuo metu nesu pasiruošusi atsakyti į šį klausimą“. Jokiu būdu negalima beveik agresyviai kontr-pulti žiniasklaidos atstovo.

Tą pačią temą vėliau nagrinėjo ir „Lietuvos ryto TV“, kurios laidoje „24/7“ (reportažo įrašas) teko vėlgi pasidalinti savo pastebėjimais:

2015.05.24_LRytasTV_Grybauskaitė

Unikalu ar yra ir kitų pavyzdžių?

Ne Dalios Grybauskaitės naudai kalba sausa statistika – lietuviškoms žiniasklados priemonėms Prezidentė yra davusi vos keletą interviu (kažkada Indrei Makaraitytei iš TV3, 2014-ųjų rudenį atsakinėjo į nykius „peliukų“ klausimus iš LNK/InfoTV, taip pat keletui regioninių laikraščių).

Kodėl ir kaip režisuojami „žiniasklaidos interviu“ puikiai atskleidžia Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje demonstratyviai buvo leista užduoti aštresnį klausimą neva-oponentei (iš tiesų – krikšto dukrai) Ksenijai Sobčiak.

Vladimiro Putino klausimas-juokelis (įraše apie 1:20), skirtas renginį moderavusiam atstovui spaudai Dmtrijui Peskovui tik ironiškai atskleidžia realius renginio užkulisius, kai net opozicija (ir juokai apie ją) yra suvaidinama, o nieko nenutuokiantys žiūrovai turi progą gėrėtis viską puikiai išmanančiu ir „teisingą“ poziciją deklaruojančiu lyderiu.