XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Holokaustas (Page 2 of 2)

Killing Jews in the yard of NKVD garage in June 1941 (ex „Lietūkis“)

Widely known story about Kaunas pogrom and mistakenly named „Lietūkis garage“ episode needs a careful and facts-based approach in order to restore the real story behind these war crimes. The pogrom took place just after June Uprising, when Lithuanian military units took over control in the inter-war capital city Kaunas a few days before German army reached it.

German army took an active and leading role in the organization of Kaunas pogrom. Franz Walter Stahlecker, Head of Einsatzgruppe A.,  (source – Nbg Dok. 180-L) described the strategy of German army:

Similarly, within a few hours of our entering the city, local anti-Semitic elements were induced to engage in pogroms against the Jews, despite the extremely difficult conditions. [..] It was thought a good idea for the security police not to be seen to be involved, at least not immediately, in these unusually tough measures, which were also bound to attract attention in German circles. The impression had to be created that the local population itself had taken the first steps of its own accord as a natural reaction to decades of oppression by the Jews and the more recent terror exerted by the Communists.

At the same time Soviet regime tried to further falsificate the history and remove all facts, linking the pogrom to the atrocities (especially – June deportations, when thousands of Lithuanians were killed and deportated to Siberia) carried on by Soviets just a few weeks earlier. Therefore Soviets-related facts are usually missing and forgotten, whereas they are an important and essential part of general picture.

Public massacre of 50+ humans

Extraordinary cruel killing of jews in Kaunas was recorder in the protocol of semi-puppet Lithuanian government (officially – Provisional Government of Lithuania or Lietuvos laikinoji Vyriausybė) on June 27th, 1941.

Minister of Utilities Vytautas Žemkalnis-Landsbergis reported about extraordinary cruel killing of jews in Kaunas, yard of former „Lietūkis“ garage.

Ministers decided, that „[..] public jews execution should be avoided inspite all measures required to be taken against jews for their communist activity and harm for the German army, partisans and particular citizens. It was noted, that killing was carried by people, which have no ties with Lithuanian Activist Front, Partisan Headquarters or Provisional Government of Lithuania“.

Date & time

The eyewitnesses reports do not provide a clear answer about the date of garage event.

For example, the colonel of German army states that it took place on 27th June (the day he arrived in Kaunas).  The photographer states that it took place on Wedenesday, 25th June (the day he arrived in Kaunas with an advance party). The lance-corporal in 562nd Baker’s Company states that the incident took place on 23rd June (the day he arrived in Kaunas with his company). The sergeant-major from 562nd Baker’s Company states that the incident took place on the day after his arrival in Kaunas, which was two or three days after the town was taken by the Germans (that implies a date of 28 June at the earliest).

It is clear, that reports are contradictory and two main versions should be taken into account – 25th (Wednesday) or 27th (Friday) of June, 1941.

Place

The usual name associated to the place is „Lietūkis“ garage, which is not true. It would have been correct in inter-war period, but after Soviet occupation the garage and yard was controled by NKVD (Народный комиссариат внутренних дел) – Soviet security unit, closely associated with the Soviet secret police which at times was part of the agency and is known for its political repression.

The real name of the institution in charge of the garage changes a lot in understanding of the event and circumstances. Aleksandras Bendinskas, one of the organizers of June Uprising and member of Lithuanian Activist Front staff, reports:

[..] But already on the evening of June 22 in the general commotion the Bolsheviks began to flee en masse. But not everyone fled on the first day. Some top security, police, Party and government officials remained to destroy documents which testified to their crimes and their scope, the lists of their agents, the direct involvement of Moscow in provocations of that time. Among these zealous ones were Russians, Lithuanians, and Jews. Toward evening on June 23, security personnel (the majority of whom were investigators) also decided to save themselves. They ran to the Lietukis garage for cars. They were caught by one of the “fives”, disarmed and locked up in the garage, since the prison and security departments were not yet fully in our hands. Furthermore, street battles were going on. In some plants and institutions the security departments were broken into and lists were used to find out the names of their heads. Some of these were caught and they also were put into the garage. On June 25, some political prisoners liberated from Soviet jails found out that security personnel were being held in the garage. They came to check this out and recognized some of them. There began something which no one could have foreseen in advance: filled with malice, their backs bloody, driven by revenge, with broken fingers, some had lost their families carried off in train cars to Siberia, the former prisoners killed those held in the garage. They beat them with whatever they found in the garage – with metal bars, with spades, etc.

Series of photographs

The event photo series was made by a German army photographer Wilhelm Gunsilius, who had a special authorisation from 16th Army High Command to take photographs everywhere.

NB! In order to view the picture in full resolution available – right-click and choose View picture.

View from the fence

pasirėmęsantkarabino_0000001597_1_webvaizdasišminios_0000001599_1_web

Note the roof of the car – it is similar to view from the garage – the photo most probably taken from the fence

Timeline remarks:

  • no crowd
  • only soldiers
  • civilian-look crowd

View from the garage – watering

čiurkšlė_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941.pngberetėstumdo_322

Initial phase – no crowd beside the fence.

Two separate groups of people watered.

Note the same car seen from the fence photo.

laistymas03_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-4.pnglaistymas02_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-6.png

View from the garage – beating with rods

beretėsupagaliu_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-5.pngbaltimarškiniaisupagaliu_kaunas1ieškogyvų_the Garage Massacre

Note the change of crowd members and contingent.

Timeline remarks:

  • several people
  • soldiers
  • civilian-look crowd

Dead_dealer_Lietukis_Garage_KovnoMassacre_Kovno_Garage_27_JUNE_1942

„The Death dealer“

Several account relate majority of killings to this man.

4lavonai_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-9.png

Aftermath

Unidentifiable human corpses.

Timeline reconstruction

Starting with no crowd, people taken in groups of ~10 and are beaten to death. The total number of people killed (on the ground) ~30 + one extra group.

The event started as closed activity, then 10-15 soldiers in uniform join as watchers. The final stage is accompanied by a huge crowd of 60-80 persons.

The photographer was allowed to make close shots.

Identified victims

According to Eliezer Zilber, data from Lithuanian Central State Archive department in Kaunas helped to identify these victims (their occupation and links to Soviet regime attrocities remain without confirmation):

  • No-chum Paulin
  • George Shtrom
  • Itzok Grin
  • Shloime Goldstein
  • Chaim Zilber
  • Aron Akab
  • Shmerl Finn
  • Lipe Segal
  • Motle Sandle

„Stovėti šalia“

Pope-Pius-XII

Katalikų bažnyčios tyla Holokausto metu – liūdniausia situacijos iliustracija

„Nenoriu teptis rankų“ – bene daugiausiai moralinių abejonių keliantis teiginys, toks dažnas mūsų tikrovėje. Užsirašiau šio teksto idėją dar metų pradžioje, bet buvau atidėjęs. Reguliariai pasikartojanti situacija priminė, todėl surinkau mintis į vieną krūvą ir skelbiu „Baltic Pride 2013“ proga.

Šiais 2013-aisiais tokių situacijų turėjome ne vieną ir ne dvi. Sniego gniūžtė, išriedėjusi Artūro ir Algio ginču, dabar pasiekė homoseksualių asmenų bendruomenės klausimą. Ir vėl iš daugelio girdžiu tą pačią mintį, jog ne mano pupos, ne mano bėdos.

Taip, daugeliu atvejų ir man nepatinka vieni ar kiti ginčo dalyviai, jų argumentai ar elgesys. Pavyzdžiui, man nepatinka, kad viešos diskusijos Lietuvoje vis dažniau vyksta tokiomis formomis ir naudojant tokias priemones, kurios man asmeniškai nėra priimtinos. Norėčiau, kad Arkadijus Vinokuras, Algis Ramanauskas, Artūras Račas ir daug kitų viešų autorių įdomias mintis reikštų kūrybingai ir etiškai. Norėčiau, kad homoseksualių asmenų bendruomenė nuosaikiau žiūrėtų į kardinalius pokyčius.

Ne visoms toms mintims ir idėjoms pritariu, tačiau vieša erdvė tam ir reikalinga, kad būtų galima diskutuoti, išgirsti skirtingas nuomones, įvertinti savo pozicijos klaidas ir ją keisti ar ieškoti kompromisų. Jeigu mintys dėstomos neetiškai, tai apsunkina dialogą, dažnai apskritai panaikina jo galimybę.

Tačiau tai tik mano noras – vienu metu buvau nusprendęs statyti virtualias sienas ir riboti nekorektišką turinį, tačiau vėliau supratau, kad tai nėra sprendimas. Taip tik susikuriame klaidingą iliuziją, jog mūsų gyvenama erdvė švari ir šviesi. Esu nusprendęs nestatyti virtualių sienų, bandyti bendrauti su net kardinaliai priešingą nuomonę turinčiais, jeigu tik jie sugeba bendrauti korektiškai.

Visgi, suprantu, kodėl Artūras Račas aštriai reaguoja į Leonido Donskio poziciją dėl viešo ginčo tarp Artūro ir Algio Ramanausko. Ir suprantu, kodėl tokia „stovėjimo šalia“ poza labai primena katalikų bažnyčios laikyseną Holokausto metu.

Moralinis neutralumas moralinių ginčų atveju verčia prisiminti, berods, tos pačios bažnyčios mąstytojo posakį, jog nėra blogio ir gėrio kovos. Blogis tai gėrio nebuvimas. Todėl daugumai tyliai stebint, kaip gražuliai ir radikalai talžo mažumas (ar, Algio atveju, pritaria patyčioms), susidaro ta pati situacija, už kurią dabar kiekvienas asmeniškai kenčiame girdėdami senolių prisiminimus apie karą Lietuvoje ir čia žudytus bendrapiliečius žydus.

Toli ieškoti pavyzdžių nereikia – prisiminkim „Respublikos“ karus prieš žydus, homoseksualus ir „sorosologus“. O ką jau kalbėti apie profesines sąjungas, kolegų savipagalbą prieš agresyvius darbdavius, bendruomenių iniciatyvas (gyvas tik mažuose miesteliuose) prieš savivaldos kunigaikštukus. Aš pats prisimenu sulaukęs ne vieno ad hominem pasąmonės srauto iš nestabilių asmenų (tragikomiška, jog tas srautas susilaukdavo dešimčių „rėmėjų“).

Todėl Roko Žilinsko pozicija dėl „Baltic Pride“ man nepriimtina, tai tik dar vienas atvejis, kai bendros pozicijos nereiškimas užleidžia erdvę garsiau rėkiantiems.

Ar visa tai mums padeda gyventi geresnėje Lietuvoje? Ar smurtas ir patyčios, kurioms patyliukais nepritariame (o veiksmu, t.y. neveikimu – toleruojame), mums yra tinkamas bendrabūvio būdas? Tik laiko klausimas, kada neapykanta atsisuks ir į „stovintį šalia“.

„Legenda apie neva ištremtus lietuvius“

Petro Stankero byla. Gal dar ne byla, bet jau vertas dėmesio precedentas. Lapkričio 14 dieną žurnalas „Veidas“ paskelbė straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Straipsnyje yra sakinys, kuris jau tapo chrestomtinis: „[…] procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų […]“. Vėliau sekusių įvykių eigą gana išsamiai aprašo Tomas Baranauskas ir lygina juos su Minties policijos veikla. Klausimas nėra toks paprastas – ar iš tiesų loginių abejonių viešas išsakymas jau yra Holokausto neigimas? Bet iš pradžių apie šalutinius istorijos aspektus.

Kas pasakyta = kas norėta pasakyti?

Oficiali „Veido“ redakcijos reakcija yra daugiaprasmiška. Vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas teisinasi, jog žodelis „neva“ pateko ne ten, kur buvo norėta. Tuo tarpu žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis ginasi saviraiškos laisve ir teigia siekiąs nuomonių įvairovės.

Tuo tarpu BTV laidai „Karštas vakaras“ Petras Stankeras teigė, jog „straipsnyje jokio holokausto neigimo nėra, yra tik abejonės dėl žydų aukų skaičiaus“. Tačiau su autoriumi sutikti sunku. Minėtoje citatoje daroma priešprieša tarp „neva nužudytų“ ir „nors iš tiesų“ – taigi, autoriaus minties logika teigia, jog 6 mln. žydų nužudyti nebuvo. Taškas.

Klausimas dėl holokausto neigimo fakto išspręstas. Lieka aiškintis, ar tai sąmoningas teiginys, ar minčių išraiškos klaida.

Baudžiamojo kodekso 1702 str. nusikaltimo sudėtis

Mus dominanti BK straipsnio dalis yra ši:

1. Tas, kas […] tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido […] nusikaltimams, juos neigė […], jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu […]

Paeiliui:

  • žydų tautybės asmenų žudymas II pasaulinio karo metais – tarptautinių teismų sprendimais pripažintas genocido nusikaltimas;
  • neigė nusikaltimus – jau padarėme išvadą, jog tekste šie nusikaltimai neigiami (t.y. teigiama, jog žudyta nebuvo);
  • grasinantis būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • užgaulus būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • įžeidžiantis būdas – pagrindinė teisinės diskusijos ašis, nes teisinis„įžeidimo“ turinys tiesiogiai siejasi su subjektyviu abiejų pusių vertinimu ir teismas sprendžia, ar šiuo atveju konkretus turinys galėjo įžeisti.

Tačiau teisinio ginčo atveju sunkiausia būtų įrodyti Petro Stankero tyčinį veiksmų (t.y. noro įžeisti) pobūdį – mokslų daktaras turi teisę į sudėtingiausių visuomeninių reiškinių tyrinėjimą ir savo, galimai kitus asmenis objektyviai įžeidžiančios, nuomonės reiškimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog turėtų dominuoti saviraiškos laisvės principai, nes straipsnis tikrai nėra orientuotas į žydų žudymo klausimą, tai iš tiesų šalutinę reikšmę straipsnio turiniui turintis aspektas.

Kas skaito „Veidą“?

Žvelgiant į ginčą iš šalies, itin įdomus yra klausimas dėl skandalo „uždelsimo“. Šių metų žurnalo 45 numeris, kuriame publikuotas straipsnis, skaitytojus turėjo pasiekti lapkričio 8 dieną. Lapkričio 14 dieną straipsnis paskelbiamas leidinio interneto svetainėje ir tik lapkričio 22 dieną informacija pradeda „judėti“ tarp turiniu pasipiktinusių asmenų.

Iki šiol buvo įprasta „Veidą“ priskirti prie leidinių, skirtų aukštesnio išsilavinimo, aukštesnio pajamų sluoksnio skaitytojams. Tačiau ar šioje auditorijoje toks skandalas gali kilti tik po 14 dienų, t.y. 2 savaičių?

Todėl iš tiesų kyla abejonės, ar teisus Leonidas Donskis, „Veidą“ prilygindamas geltonajai ir bulvarinei spaudai? Iš tiesų keistoka skaityti vieno visuomenėje tikrai žinomo žurnalo apžvalgininko Audriaus Bačiulio replikas po ginčo straipsniu:

2010 11 23 17:54
Oho, koks šaršalas neokomsomolcų beigi fondų įsisąvintojų būrelyje kilo. Nejau, pupuliai ir pupytės, rimtai manote, kad ką nors išgąsdinsite vapėjimais apie Prokuratūrą? 🙂

Čia galima tik prisiminti pavyzdį su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Regina Dobeliene, leidusia sau vaizdžiai dabinti epitetais viešosios erdvės dalyvius.

Institucijos atsakomybė

Jeigu „Veido“ poziciją Daiva Repečkaitė vadina atsiribojimu nuo straipsnyje išdėstytos pozicijos (tuo tarsi ir nuplaunama dėmė dėl redakcinės atsakomybės, nors teisine prasme tai akivaizdžiai išlieka), tai nėra tiek paprastas Vidaus reikalų ministro veiksmų vertinimas. Ministras viešai teigia, jog abejoja dėl Petro Stankero veiksmų suderinamumo su valstybės tarnautojo etika, tačiau prieš tai jau mano minėtas mokslinių tyrimų laisvės principas kelia klausimą, ar valstybės tarnyboje dirbantys mokslininkai turi mažesnes šios laisvės ribas?

Dar keisčiau atrodo, kaip BTV teigė pats Petras Stankeras, reikalavimas tučtuojau savo noru pasitraukti iš valstybės tarnybos. Gali būti taikoma atsakomybė už darbo drausmės pažeidimą, tačiau tokia psichologinė prievarta – ne teisinės valstybės darbo priemonė.

Kita vertus, ministerija privalėjo reaguoti ir rezultatas turėjo būti toks pat – aiškus atsiribojimas. Tai, kad sveiko proto ribos buvo peržengtos, sudaro galimybę Petrui Stankerui ieškoti teisinių gynybos priemonių.

Vietoj išvadų

Gaila, jog Petro Stankero byla užtemdo esmines istoriko įžvalgas. O bene pagrindinė iš jų – tai Lietuvos Respublikos interesų ignoravimas Niurnbergo procese. Istorikas iš tiesų taikliai pamini bent keletą tiesiogiai susijusių su mumis visais. Arūnas Brazauskas netgi sugebėjo rasti net tai patvirtinančią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Harlano Fiskės Stouno (Harlan Fiske Stone) citatą:

Mes sakome, kad karinė agresija yra nusikaltimas, o vienas iš mūsų sąjungininkų įtvirtina Baltijos valstybėse savo suverenitetą, neturintį kito pagrindo – vien užkariavimą

O žodelis „neva“ yra labai pavojingas, ypač tokiais atvejais, kaip kad šio įrašo pavadinimas – kai asmeniškai esame patyrę tremties ar žudynių pasekmes, tai bet kas abejojantis atrodo tų nusikaltimų tesėju.

Newer posts »