XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Darbo partija (Page 2 of 2)

Darbo partijos taktika: įtraukti Dalią Grybauskaitę į nesibaigiančius ad hominem ginčus

Tai, kas vyksta Lietuvos viešoje erdvėje Seimo pirmininke spalio 3 d. tapus Loretai Graužinienei, yra naujas reiškinys Lietuvoje, tačiau ne toks jau naujas komunikacijos specialistams.

Komunikacijos technologijos idėja ir turinys yra gana paprastas. Bazinės prielaidos:

  • Darbo partija turi gana daug visuomenėje atpažįstamų lyderių, kurių pasitikėjimą galima aukoti pernelyg nerizikuojant ilgalaikiais organizacijos tikslais;
  • Tuo metu Dalia Grybauskaitė (pagrindinis Darbo partijos priešas teisiniuose ginčuose) – yra vieniša kovotoja, už kurios nugaros (komandoje) tik santykinai neryškios figūros ir jokios galimybės padaryti rokiruotę poste ar viešoje komunikacijoje;
  • Realūs Dalios Grybauskaitės šalininkai šiuo metu yra opozicijoje, todėl negali naudotis ex officio komunikacijos koziriais (t.y. vienintelė komunikacinė pozicija – galima opozicijos lyderio parama).

Tokioje situacijoje Loretos Graužinienės komunikacijos strategija ir taktiniai veiksmai sukasi apie nuolatinę ir įvairiapusę Dalios Grybauskaitės kritiką. Jau dabar galima nesunkiai prisiminti bent 2-3 verbalinius „užvažiavimus“, bent keletą formalių procedūrų (įskaitant VSD-STT-BNS ikiteisminį tyrimą) ir kitus mažiau viešus judesius.

Pop-kultūros praktikomis gyvuojanti Lietuvos žiniasklaida (t.y. žurnalistai) nesugeba įžvelgti tokių Darbo partijos kėslų ir, nors ir privačiai besityčiodami, tačiau faktiškai viešoje erdvėje yra tapę Darbo partijos technologiniais komunikacijos įrankiais. Galite pabandyti paskaičiuoti, kiek kartų Darbo partijos vienas ar kitas lyderis pastarosiomis savaitėmis gavo nemokamo prime-time televizijos eterio. Ar žurnalistai/žiniasklaida tai suvokia ir privačiai gailisi, ar tai tiesiog komerciniai santykiai, kai Darbo partiją šį viešumą perka – klausimas daugiau retorinis.

Tokio komunikacijos plano tikslas paprastas ir primityvus – įtraukti Dalią Grybauskaitę į bevertes ad hominem diskusijas, jas papildant jokia logika neparemtais teisiniais grasinimais bei biurokratiniais tyrimais/procedūromis. Visa tai daroma išnaudojant Seimo pirmininko ir kitus Darbo partijos valdomus oficialius postus. Valdančiosios koalicijos partneriai (LSDP) kol kas to arba nesuvokia, arba nuošalyje stebi vykdomą kampaniją ir tikisi išjoti ant balto žirgo pavasarį.

Iki pavasarį vyksiančių Prezidento rinkimų – dar geras pusmetis, todėl spalio-lapkričio mėnesių taktiniai veiksmai bus tęsiami ir papildomi naujais komunikacijos frontais. Rezultatų laukti ilgai nereikės – Dalios Grybauskaitės įvaizdis iš pradžių bus tik su „dėmelėmis“, vėliau jų daugės, nepavyks nusiplauti vienų ar kitų sąmokslo teorijų ir galutiniame finiše (II Prezidento rinkimų ture) alternatyvus kandidatas laimės.

Tokia Darbo partijos taktika.

Manau, kad pranašiškai tikslus buvo Andrius Kubilius, prieš esminius pakeitimus (rugsėjo 30 d.) rašęs, jog šitas planas sukurtas Kremliuje:

[..] Reikia pažymėti, kad per nepilną pusmetį V. Uspaskichas 6 kartus lankėsi Maskvoje ar Rusijoje. Be abejo, motinos mirtis yra rimta priežastis, tačiau ar nėra taip, kad V. Uspaskichas į Maskvą vyksta dažniau nei Rusijos ambasadorius yra į iškviečiamas Maskvą. Spėju, kad Seimas tampa Maskvoje gaunamų instrukcijų įgyvendinimo vieta – karai su Prezidente, terminalo ir kitų energetikos projektų erozija, rezoliucijos projektas, nukreiptas prieš Ukrainos sėkmę „Vilniaus Summitte“.

O Valstybės saugumo departamentas, matyt, iš mūsų NATO partnerių gavo iš dalies tikslią informaciją – Rusijos prezidento administracija iš tiesų planuoja paskleisti Lietuvos prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant“ Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją. Ko neparašė VSD, tai, kad tarp sklaidos kanalų bei skleidėjų – net Darbo partijos valdomuose postuose dirbantys asmenys ir nesusivokianti lietuviška žiniasklaida bei žurnalistai.

Kaip turėtų elgtis proto nepametusi žiniasklaida?

  1. ignoruoti Loretos Graužinienės ad hominem veiksmus prieš Dalią Grybauskaitę;
  2. ignoruoti Loretą Graužinienę, kai ji veikia ne Seimo pirmininkės kompetencijoje (pavyzdžiui, kviesdamasi teisėsaugos vadus ar ministrus);
  3. ignoruoti kitus Darbo partijos lyderius, užsiimančius atitinkama veikla.

O Daliai Grybauskaitei reikia skubiai imtis prevencinių priemonių ir prieš Darbo partiją pasitelkti trečiąsias šalis bei jas naudoti visam Darbo partijos skleidžiamam purvui „susirinkti“. O pati Prezidentė privalo nuo šių klausimų nusišalinti ir nesivelti į tiesioginius ginčus.

Paskatinimas už balsų pirkimą. Negi gaila?

Sisteminis rinkimų teisės ir proceso priežiūros brokas į paviršių kyla tragikomedijos forma. Organizuotas balsų pirkimas, viešu faktu tapęs Seimo rinkimų metu, eilinį kartą apdovanotas ir paskatintas. Vyriausioji rinkimų komisija pirmadienį nesivargino skaičiuoti nupirktų balsų ir už visus juos atseikėjo valstybės dotaciją – net ir tais atvejais, kai teismas papirkimo faktą nustatė ar net nubaudė nusikaltėlius.

Pavyzdžiui, dar praėjusį spalį teismas pripažino, kad 37 metų zarasiškis Ramūnas Garbinčius keliems asmenims pažadėjo atsilyginti po dešimt litų, jei jie balsuos už Darbo partiją ir jos kandidatą (Rimvydą Podolskį). Papirkti asmenys įvykdė prašymą ir jiems buvo sumokėta.

Galima tik priminti, jog tąkart už Darbo partiją Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje balsus atidavė daugiau nei 4 tūkst. rinkėjų. Dalis jų – matyt, nuoširdžiai, kiti – paskatinti kitų aktyviai dirbusių garbinčių (dėl jų veiklos Konstitucinis teismas panaikino vienmandatės rinkimų apygardos rezultatus).

Tačiau pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija „pamiršo“ tą Garbinčiaus bylą ir faktą, jog teismas pasisakė dėl nupirktų balsų. Pamiršo ir visus daugiamandatės apygardos balsus, paduotus Zarasuose ir Visagine. Pamiršo ir kitus teisminius tyrimus. Jai nieko nereiškė kad ir garsioji balsų pirkimo įkalinimo įstaigose byla (apie 3 tūkst. nupirktų balsų). Ką jau minėti tuos šimtus balsų pirkimo liudijimų, kuriuos VRK tiesiog ignoravo?

„Всё законно“, kaip mėgsta sakyti daugelis socialdemokratų lyderių ir buvęs LDDP narys Zenonas Vaigauskas. Įstatymas to nenumato. Palieka sveikam protui.

Sveikam protui sunkiai suprantama ir tokia aplinkybė, kad atskirų asmenų teisės ir pareigos, pasirodo, vaikšto atskirai. Kai reikia atsakyti už „juodąją buhalteriją“, tai Darbo partija, pasirodo, „išnykusi“ ir chameleoninė Darbo partija (leiboristai) kaip juridinis asmuo jos pareigų neturi. Tuo tarpu skirstant valstybės dotaciją politinėms partijoms, pasirodo, Darbo partija (leiboristai) yra visų Darbo partijos teisių perėmėja.

Tokiu sprendimu pasikėsinta ne tik į kiekvieno garbingai balsavusio piliečio nuomonę. Dėl tokio sprendimo garbingai kovojančios politinės partijos gaus mažesnę joms teisėtai priklausančią išmoką.

Tragikomiška, jog toks VRK sprendimas iš esmės legalizuoja balsų pirkimu gautus balsus. Dar daugiau – tai įteisina ciniško politinio verslo modelį. Šįkart už vieną gautą balsą partijos gavo apytiksliai po 2 Lt išmoką. Per Seimo kadenciją susidaro net 16 Lt, o tai daugiau, nei vidutiniškai mokėta praėjusių Seimo rinkimų metu vienam „balso pardavėjui“. Taip valstybė, mes visi, balsų pirkėjams oficialiai sugrąžiname „investuotus“ pinigus.

Tokia situacija rodo ne tik ydingą valstybės dotacijų skirstymo tvarką. Tai gyvas pavyzdys, kaip mūsų visų (piliečių) lėšas korumpuotas biurokratinis mechanizmas naudoja politinei korupcijai finansuoti. Uždaras ratas sukasi. Tegyvuoja balsus perkantieji ir parduodantieji!

P.S. visiems norintiems komentaruose priminti trolinimo istoriją pirmiausia siūlau perskaityti naujausių faktų santrauką mano tinklaraštyje – „Istorija apie Istorija apie 6338963,05 Lt“.

Komentaras skelbtas interneto portale 15min.lt.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus
21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.

Newer posts »