Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 98 of 217

Mokam mokesčius valstybei – kiek esam sumokėję iš viso?

Nuo 1999 metų nuosekliai elektroniniu būdu kaupiu duomenis apie visas savo išlaidas ir pajamas – nuo smulkiausių šokoladukų iki stambių investicijų. Įdomioji statistika – per tą laiką susikaupė daugiau nei 8 tūkst. įrašų, t.y. per metus finansines operacijas vykdau apytiksliai 900 kartų, t.y. 2-3 kartus per dieną 🙂

Dabar iškilo klausimas, ar įmanoma apskaičiuoti, kiek per tą laiką sumokėjau pajamų, socialinio draudimo ir kitokių mokesčių bei rinkliavų. Galbūt kas nors darėt tokius skaičiavimus ir galit patart, nuo ko geriausiai pradėti (pajamų sumas ir rūšis, t.y. šaltinius ir formas, žinau)? Beje, kol kas verčiuosi su „Microsoft Excel“ galimybėmis, tačiau gal galit parekomenduot kokį rimtą produktą su išplėstinėmis analizės galimybėmis? Pavyzdžiui, pajamų/išlaidų analizė, pinigų srautų prognozavimas, bendroji asmeninio turto apskaita, etc.

Ta pati krizė, bet mažesnė

Gediminas Kirkilas sako: „Krizės nėra ir nebus“. Vieną kartą pataiko, kitą kartą – klysta. Šį kartą, jau menkai kas abejoja, suklydo. Ir daugelis dar kartą nusivylė, pažaduko etiketę dar stipriau prilipdė. Ar tikrai visada naudinga slėpti savo klaidas ar gresiančias problemas? Ar galutinis rezultatas būtų geresnis, jei blogybėms būtų pasiruošta ir apie tai paskelbta iš anksto?

Vis dar dažnas atvejis, jog svarbūs organizacijų įvykiai Lietuvoje skelbiami po fakto. Keičiasi vadovas(-ai), parduodamas didokas kiekis įmonės akcijų (suprask, prasta ateitis), įvyko gamybinė avarija – dažnai tokiais atvejais stengiamasi visus užtildyti, informaciją paslėpti ir stručio poza keičiama tik kai skandalas tampa viešas, o prastesniais atvejais – kai įsivelia valstybės institucijos ar net teisėsauga.

„Nepakeičiamų pilnos kapinės“ – anuomet sakė vienas žymūnas. Lietuvoje, matyt, padėtis pernelyg specifinė ir kapinių nelabai tėra, nes lietuviškas verslas reikalauja, kad viskas veiktų dėl to nepakeičiamo vadovo(-ų) asmeninių pažinčių. Negali ginčytis – Lietuvoje tikrai netrūksta patriarchalinės šeimos modeliu veikiančių įmonių, kur patriarcho pasitraukimas sužlugdytų visą veiklą. Tačiau visoms kitoms įmonėms vadovų kaita turėtų būti neišvengiama procedūra, kurios skaidrumas daro tiesioginę įtaką organizacijos įvaizdžiui. Continue reading

„The Times“ archyvas – Lietuvos veidrodis

1925, TimesLietuvoje žinios iš užsienio nevertinamos. Geriausiu atveju joms tenka pramogų ar linksminimo užduotis – Sidnėjaus zoologijos parke gimė trikojis ėriukas, paskendo keltas Malaizijoje ar uraganas Floridoje. Kaip teisingai yra sakęs Egidijus Aleksandravičius, dabartinis lietuvių sugebėjimas skaityti užsienio literatūrą yra blogesnis nei tarpukariu – visiems yra dzin, apie ką galvoja ir diskutuoja pasaulis.

Šiame kontekste britų dienraščio „The Times“ archyvas, kuris kol kas pateikiamas visiems nemokamai, yra sunkiai išsemiamas žinių srautas apie Lietuvos praeitį. Kur kitur galima rasti amžininkų mintis apie padėtį Lietuvoje ir kaimynėse nuo pat 1785 metų sausio 1 dienos? Ar dažnai skaitėme, ką amžininkai galvojo apie Gegužės 3-osios Konstituciją? Kaip buvo vertinamas Kosciuškos sukilimas ar Vilniaus universiteto uždarymas? Kaip buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918-aisiais?

O dar įdomiau, ką apie Lietuvą ir kaip kalbėjo patys lietuviai – paveikslėlyje 1925 metais vasario 10 dieną „The Times“ priedo „Annual Financial and Commercial Review“ xix puslapio Lietuvos reklama. Ir palyginimui puslapyje virš jos – dienraščio korespondento pranešimas apie 65 proc. padidėjusį Lietuvos eksportą!

Vaikiškos „Akropolio“ vystytojų bėdos

Akropolis, SavanoriaiDažna Lietuvos verslininkų klaida – pirma prisivirti bėdų, o tada galvoti, kaip jas taisyti. Panašiai pasielgė ir „Akropolis“. Nusipirko sklypą, nugriovė senus pastatus, susitvarkė ir pradėjo statybas. Tada kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir pradėjo tvarkyti „popierius“.

Netikėtai viešumon išlindusios problemos nėra tokios jau mažos – dėl Geležinio Vilko gatvės išplėtimo sumažės Vingio parkas, smarkiai padidės transporto intensyvumas tiek ta pačia gatve, tiek ir dabar menkai tenaudojamu keliuku Vingio parko scenos link. Šiomis dienomis paviešinta idėja, jog komplekse bus ir daugiaaukščiai pastatai. Nieko neturiu prieš jų koncepcinę išvaizdą, tačiau vėl minama ant to paties grėblio.

Negaliu suprast, kas trukdė nusipirkus sklypą : a) susitarti su vietos bendruomene; b) susitarti su NVO (pavyzdžiui, žaliųjų organizacijomis); c) pristatyti sklypo vystymo koncepciją; d) suderinti visus leidimus statyboms; e) vykdyti statybas.

Dabartinėje situacijoje panašu į mažą vaiką, kuris pridaro į kelnes ir ramiai sėdi, kol tėvai patys supras, jog pas kažką smirda. Visiems būtų lengviau, jeigu „Akropolis“ pats pirmiau pasiprašytų ant puoduko…

„Verslo žinios“ apie naują politikų opiumą liaudžiai

080728, Verslo žinios, renovacijaŠiandien „Verslo žinios“ spausdina Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Balsuosite – šildymas atpigs, stogas nevarvės“ apie tai, kaip politikai atrado naują populizmo gyslą – senų daugiabučių renovacijos temą.

Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.

Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.

Kitas aspektas – kodėl mes, gyvenantys renovacijos nereikalaujančiuose būstuose, turėtume mokėti už bendrapiliečių rūpesčius? Kodėl žmonės, gyvenantys privačiuose namuose, naujos statybos daugiabučiuose ar nuomojantys būstą turėtų užmokėti už tuos, kurie patys savo ilgalaike gerove rūpintis nenori?

« Older posts Newer posts »