Užtenka. Rytui užtenka ramios rasos, ant batų paliekančios šimtus smulkių lašelių, kurių nesuskaičiuosi, nes tie greičiau išgaruos ar sulips į didelius ir norinčius kažkur apsistoti. Tikriausiai anie ir nukris, vos tik batas trinktels į kokį žemės grumstą. Tas spiriamas apsivartys kokius penkis kartus ir atguls naujoje vietoje. Ir rytui to užteks. Ramybę gali drumsti tik kitoje ežero pusėje pupsintis kaimynas, kuris svarbiam darbui iš nakties įšalo traukia nepailstantį geležinį arklį.

Rytas čia paprastas. Įsiklausęs gali išgirsti ir skaičiuoti tūkstančius kaimynų. Ar tai būtų garsų ir gamtos pilnas pavasario rytmetys, ar karštą kaitrą nešanti vasaros bundanti diena, ar žiemos speigu duriantis, nuo kurio gelbsti tik šiltas aplink nosį apsivynioję šalikas, šaltis. Rytas gali būti ir rudeniškai ramus, kai užtenka. Ir kaimynui, ramiai pučiančiam paskutinius miego sapnus, ir jau klegetuoti prisiminusioms antims, ir dar vis žolėje nakčiai pririštiems kaimynų arkliui su karve, ir net kitoje ežero pusėje sustojusiems svečiams po tolimos kelionės. Continue reading