Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 79 of 217

Sunkmetis ir komunikacijos etika: iškeldinti Rubikoną

Šiandien Lietuvoje reikia iš karto paaiškinti savo mintį – Rubikonas buvo upė Šiaurės Italijoje ir kartu Romos miesto teritorijos riba. Jeigu karo vadas peržengdavo ją ne vienas, o su kariais, tai reikšdavo karo paskelbimą. Dabar tai – simbolis, jog riba peržengiama.

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje… Continue reading

„Žinių radijas“ apie lito devalvavimo gandus

Vakar „Žinių radijo“ žurnalistė Agnė Skamarakaitė pasiūlė „Dienos klausimo“ laidoje (įrašą galite atsisiųsti iš čia – beveik 27 Mb dydžio MP3 byla, pasisakymo pradžia apie 20:20) pakalbėti apie tai, kaip ir kodėl pasklido gandas apie lito devalvavimą, kas ir kaip tuo galėjo pasinaudoti?

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti. Continue reading

Pirmoji sunkmečio auka – Vilniaus „Žalgiris“

Vakar Lietuvos futbolo federacija priėmė formaliai teisingą sprendimą – neleido Lietuvos futbolo čempionato A lygoje startuoti nei Kastujevo valdomam senajam Vilniaus „Žalgiriui“, nei šviežiai (vasario 26 d.) registruotai VšĮ Vilniaus miesto futbolo draugijai „Žalgiris“.

Kaltininkų ieškoti būtų lengva – atsakingu būtų galima paskelbti dabartinį senojo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo savininką Vadimą Kastujevą. Tačiau nusikaltėliai savo lemtį kada nors sutinka, sutiko ir šis… Futbolo klubas tapo jo nekilnojamojo turto (žemės sklypų Antakalnyje) investicijų auka. Akylesni kaltuoju galėtų nurodyti Janušą Loputį, kurio valdomas „Žalgiris“ dar gyvavo. O kas buvo ankstesni klubo savininkai? Continue reading

Ar Egidijus Šileikis tapo Konstitucinio teismo viltimi?

Faktas kaip blynas – Egidijus Šileikis jau tapo balta varna Lietuvos teisės sistemoje. Dar 2006 metais rašiau, jog be atskirosios nuomonės kaip teisėjų savarankiškumo simbolio Lietuvos teisė neturi galimybių žengti į priekį.

Vakar paaiškėjo, jog Egidijus Šileikis antrą kartą pateikė savo atskirąją nuomonę (pirmą kartą šia teise pasinaudojo praėjusių metų pabaigoje, kai pareiškė kitokią poziciją dėl Konstitucinio teismo nutarimo Elektros energetikos įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo požiūriu).

Itin svarbu tai, jog šį kartą atskirojoje nuomonėje prieštaraujama Konstitucinio teismo daugumos sprendimams, esą „Leo LT“ sukūrimas nėra susijęs su rinkos monopolizavimu, o „VST“ pasirinkimas nepažeidžia privataus kapitalo lygiateisiškumo principų.

Teisės profesorius Egidijus Šileikis ne tik tapo balta varna tarp Lietuvos teisininkų. Jis taip pat tapo ir Lietuvos teisės sistemą reprezentuojančio flagmano – Konstitucinio teismo – reformų viltimi. Viltimi, jog teisės sistema pagaliau taps demokratinės valstybės pagalbininke, o ne prieše ir tarybinių mamutų „всё законно“ užuovėja.

« Older posts Newer posts »