Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 50 of 217

Žurnalas apie istoriją: kaip matuočiau kokybę?

Kartu su grupele kolegų esame įsipareigoję palaikyti ir patarimais bei pastabomis padėti naujam žurnalui rasti savo vietą lietuviškos spaudos pasaulyje, todėl skaitykite šį įrašą atsargiai – galiu būti šiek tiek subjektyvus.

Pirmajame savo tekste analizavau, kokius realius konkurentus turi naujasis žurnalas „Iliustruotoji istorija“. Šįkart grįžtu prie pamatinio sprendimo faktoriaus – turinio ir jo kokybės.

Esu dar prieš pasirodant pirmajam numeriui iškėlęs septynius vertinimo kriterijus. Ne visi jie lygiaverčiai, ne visi objektyvūs, tačiau visgi – koks būtų idealus lietuviškas žurnalas apie istoriją? Ir kiek tai sekasi „Iliustruotajai istorijai“?

Kad šią „liniuotę“ būtų galima vėliau panaudoti kokybiniam atskirų leidinių įvertinimui, bendrą kokybės vertinimą skaidysiu į 100%, kiekvienam kriterijui priskirdamas po dalį šios vertės.

1. Šviežias požiūris į Lietuvos istoriją – 25%

Edvardas Gudavičius, Tomas Baranauskas, net ir Alfredas Bumblauskas, yra išimtys bendroje Lietuvos istorinės diskusijos erdvėje. Tik retas iš jų sugeba naujai ir drąsiai žvelgti į Lietuvos istoriją, nagrinėti ir kelti netgi radikalias, šokiruojančias versijas. Toje realybėje bene didžiausia Lietuvos istorikų bėda – tai retas sugebėjimas Lietuvos istoriją nagrinėti regiono, šiandienos valstybių integravimo kontekste. Šnairavimas į lenkų istorikus, menkas jų darbų žinomumas Lietuvoje – tai kliūtys atvirai ir kritiškai istorijos diskusijai.

ILIS vertinimas  – 10 iš 25. Iš keturių numerių įsimintinos Jekaterinos II, Napoleono žygio, protestantizmo temos rodo nuoseklų siekį ieškoti artimų Lietuvai temų, tačiau trūksta jų lietuviško konteksto. Atskirai paminėtina protestantizmo tema, kurioje skandinaviškas dėmuo, sakyčiau, net kertasi su objektyvia realybe ir yra hiperbolizuotas.

2. Prioritetas Šiaurės-Rytų Europos tematikai – 20%

Tai mano asmeninė nuomonė, kad kitos temos mažai įdomios. Pavyzdžiui, galbūt ir verta dėmesio, tačiau nepritraukė afrikietiškosios kilmės tema. Todėl lieku prie nuomonės, jog „NorthEast Europe“ yra taikliausias šūvis ir Osmanų imperija, mongolų ordos bei skandinavai su Šiaurės Afrika yra jų geografinės ribos (kitais terminais – tai trikampis tarp Islandijos, Astrachanės ir Vienos [gal Gibraltaro?])

ILIS vertinimas – 20 iš 20.

3. Puikios kokybės pirminių šaltinių iliustracijos – 15%

Interneto laikais žurnalas turi teikti pridėtinę vertę, t.y. pateikti kitokį turinį, nei pirmajame lange pagal atitinkamą užklausą pasiūlytų „Google“ ar „Wikipedia“. Vienas iš tokių elementų, manau, turėtų būti pirminiai grafiniai šaltiniai, kurie internete dažnai yra dar už kelių sienų. Iš dalies juos gali pakeisti puikūs infografikai, tačiau vien šių nepakanka.

ILIS vertinimas – 5 iš 15. Galbūt bėda ta, kad esu gana priekabus istorinių iliustracijų vertinime ir XIX a. romantinių vaizdinių niekada nepripažinsiu tinkamais vaizduoti viduramžių tematiką, tačiau šis kriterijus man kol kas yra vienas iš didesnių nepasiteisinusių lūkesčių. O keli puikūs infografikai tik gelbsti situaciją nuo visiško pralaimėjimo.

4. Minčių keliantis dabarties ir istorinių krizių lyginimas – 15%

Nors istorijos mokslas sako, kad niekada negalima šiandienos kategorijų taikyti kitiems laikmečiams, tačiau kai kurie objektyvūs kriterijai, visgi egzistuoja. Ir pavyzdžiui, vien statistiniais parametrais tikrai galima palyginti, pavyzdžiui, Tvano ir II pasaulinio karo įtaką regiono gyventojų skaičiui ar mokesčių surinkimui.

ILIS vertinimas – 10 iš 15. Šis reikalavimas nėra toks paprastas ir tikrai ne kiekvienoje temoje įmanomas, tačiau kai kurie aspektai Jekaterinos II-osios bei islamo temose džiugino, tuo tarpu protestantizmo – nuvylė.

5. „National Geographic“ kokybė, Starkaus-Radzevičiaus šmaikštumas ir žiupsnelis sąmokslo teorijų – 10%

Bene sunkiausiai apibrėžiamas reikalavimas. Kokybė – tai preciziškumas renkantis ir pateikiant faktus. Šmaikštumas – tai netikėtos įžvalgos ir drąsa. Sąmokslo teorijų kampelis – tai mokslininkų nebijojimas daryti klaidas.

ILIS vertinimas – 5 iš 10. Yra pastabų temų išsamumui (pavyzdžiui, jau minėta protestantizmo tema), norėtųsi daugiau šmaikštumo (pavyzdžiui, renkantis „kalendoriaus įvykius“ ar smulkiąsias temas), o sąmokslo teorijoms gal net reikėtų mažos rubrikos.

6. LT/BLR/LV/UKR istorikų įtraukimas – 10%

Didelis lietuviškos žiniasklaidos trūkumas – tai nesugebėjimas į žinių gamybą įtraukti mokslo ir tyrimų darbuotojus (pavyzdžiui, moksliniai straipsniai, disertacijos, projektiniai tyrimai etc.). Nesugebėjimas suprasti jų darbotvarkės, populiariai aiškinti jų darbų esmę ir naudą. Jau minėto regiono tarptautiškumo neįvertinimas – viena iš šio reiškinio pasekmių.

ILIS vertinimas – 0 iš 10. Suprantama, kad tai šiek tiek utopinis siekis ieškoti tobulybės ir tai kainuoja, tačiau liniuotė turi būti liniuote.

7. Istorija – jau ir 10 metų senumo įvykius – 5%

Tai, kas buvo bandyta daryti su Merlin Monro ir Hitlerio propagandos temomis – du to paties reiškinio, tačiau skirtingai sėkmingom pavyzdžiai. Tuštutės nagrinėjimas yra nykus, tuo tarpu Hitlerio – puikus. Jeigu pavyktų istoriniu pjūklu perpjauti, pavyzdžiui, TSRS griuvimą, būtų didelis iššūkis, tačiau tikrai daug žadantis žingsnis.

ILIS vertinimas – 5 iš 5. Užsimerkiam prieš M.Monro atvejį ir žiūrim į sėkmingus atvejus.

Tad koks suminis pirmųjų keturių numerių įvertinimas?

1. šviežia LT istorija – 10/25

2. Šiaurės-Rytų Europa – 20/20

3. pirminiai šaltiniai – 5/15

4. thought-provoking – 10/15

5. kokybė-šmaikštumas-sąmokslai – 5/10

6. istorikų įtraukimas – 0/10

7. 10 m. istorija – 5/5

Summa summarum – 55/100.

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

Atvirumo nauda – neužpelkėjimas

Jau senokai rašiau, kad žinių sklaida šiais laikais kitokia. Tai kuria daugybę įtampų ir netikrumo, nes reikia mokytis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Iš pradžių visi tuo susiduriame kakta į sieną, imamės tradicinių priemonių, jos neduoda laukto rezultato ir pradedame galvoti.

Šis trumpas tekstas – apie vieną įžvalgą, kurią radau ir kol kas tai daugiau hipotezė, kurią vis dar tikrinu (ir tai nauja mūsų laikmečio neišvengiamybė – viskas laikina, viskas procese) realybėje.

Taisyklė Nr.1: Sienos virtualioje erdvėje yra ultima ratio

Ryšių blokavimas, filtrų įrengimas ir kitos panašios radikalios priemonės yra ultima ratio. T.y. paskutinė priemonė prieš visiškus ligonius ar neturinčius jokio padorumo asmenis.

Atskiri kritikų veiksmai, jų išraiškos formos ar turinys nėra pagrindas sienos pastatymui. Net ir ad hominem argumentų naudojimas to nepateisina. Tai tik piktžolės, kurias reikia ravėti, todėl atsiranda Taisyklė Nr.2.

Taisyklė Nr.2: Informacijai taip pat reikalinga higiena

Aktyvus savo ir svetimo turinio redagavimas – kasdienybė, kuri lygintina su įprastine asmens higiena. Virusus ir bakterijas pernešame ne tik mes patys, bet ir visa mūsų aplinka, todėl šioms piktžolėms reikalingos atitinkamos virtualios poveikio priemonės.

Kartu su redagavimu reikia naujai suvokti ir aktyviai taikyti santykių reitingavimą (t.y. nėra ir negali būti visi „pažįstami“ asmenys „draugais“), suvokti skirtingas bendravimo formas, sąlygas, turinį. Tai toli gražu nereiškia, jog visas savo mintis galite skleisti viešai. Atvirkščiai – tai papildomas rūpestis ir nuolatinis klausimas „Ar jiems apie tai ir taip verta pasakoti?“, kurį privalote išmokti ir su juo susigyventi.

Atvirumo nauda

Kodėl? Nes pagrindinė atviros visuomenės nauda – tai didesnis pažinčių ratas, tai mūsų pačių problemų sprendimas crowd-sourcing pagalba,  galimybė efektyviau išnaudoti mūsų pačių laiką. Ir svarbiausia – galėjimas laiku išgirsti kritišką pastabą, ją priimti. O ar į pastabą reaguoti, ar tiesiog nutylėti – čia jau įprastinė kasdienė dilema.

Palyginkite – su kiek gyvų asmenų bendravote iki socialinių tinklų, kiek turėjote skirtingų informacijos šaltinių, kiek dažnai iš jų sulaukdavote įdomios ir vertingos informacijos. Ir palyginkite tai su nūdiena. Mano svarstyklės tik atvirumo pusėje.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

DVB-T Vilniuje: 0, 15 ar 25 litai per mėnesį?

Skaitmeninė televizija suteikia galimybę teikti kokybiškas televizijos paslaugas už atitinkamą kainą. Gyvenu šalia Vilniaus, tačiau per pora artimiausių metų tikriausiai keisiu gyvenamąją vietą, o dabartinėje vietovėje kabelinės televizijos paslaugų tiekėjo nėra. „Teo LT“ optikos taip pat nesiūlo, todėl DVB-T pasiūlymai yra būtent tai, ko reikia.

Šiuo metu Vilniuje pasiūlymus teikia „Balticum“ ir „Teo LT“  (paslauga „Skaitmeninė Gala“). Pirmoji siūlo išbandyti paslaugą 6 mėn. už 169 Lt sumą. Antroji įsipareigojantiems ilgam laikotarpiui (bent 24 mėn.) siūlo įvairių mokesčių nuolaidas.

Koks yra realus šių tiekėjų kokybės/kainos santykis? Ar jų siūloma pridėtinė turinio vertė iš tiesų atitinka kainą?

Pirmiausia, prielaidos:

  • paslauga naudojamasi Vilniaus regione;
  • naudojamas CAM (t.y. naujos kartos TV su Conax moduliu);
  • daroma prielaida, kad dabar siūlomi specialūs pasiūlymai yra nuolatiniai;
  • „Balticum“ pasiūlymo atveju daroma prielaida, kad 169 Lt kaina apima kortelės aptarnavimo ir paslaugos mokesčius už pirmuosius 6 pirmųjų metų mėnesius.

Transliuojami televizijos kanalai

Atvira prieiga Balticum Skaitmeninė Gala
Bazinis paketas BBC World News, BTV, Info TV, Lietuvos rytas TV, LIUKS!, LNK, LRT Kultūra, LRT Televizija, TV1, TV3, TV6, TVP Polonia
A grupė Balticum Auksinis, Cartoon Network, Discovery Channel, Eurosport, TCM
Unikalūs Balticum Balticum televizija
Nat Geo Wild
NTV Mir
RTR Planeta
TV1000 East
Unikalūs Skaitmeninė Gala Animal Planet
Baby TV
CNN
Discovery Science
Discovery Showcase HD
Discovery World
Diva Channel
Euronews
Eurosport HD
Eurosport2
Fashion TV
Lolo TV
MTV
National Geographic Channel
National Geographic Channel HD
NBA
Nickelodeon
Playboy
REN Baltija
RTL
RTR Rosija
RTVi
Showtime
Sony Entertainment Television
TLC
Travel channel
Vh1

Kaina vienam televizoriui

Balticum 24 mėn. Balticum 36 mėn. Skaitmeninė Gala 24 mėn. Skaitmeninė Gala 36 mėn.
CAM  169,00 169,00 0,00 0,00
kortelės aktyvinimas
kortelės palaikymas 1-12 mėn. 24,50 24,50
13-24 mėn. 49,00 49,00 50,00 50,00
25-36 mėn. 49,00 50,00
paslaugos mokestis 1-12 mėn. 54,00 54,00 238,80 118,80
13-24 mėn. 108,00 108,00 358,80 358,80
25-36 mėn. 108,00 358,80
viso 404,50 561,50 647,60 936,40
Lt/mėn. 16,58 15,60 26,98 26,01

Trys išvados

Pirma, akivaizdu, kad skirtumas tarp 24 ir 36 mėn. įsipareigojimo yra itin menkas – sudaro apie 12 Lt abiejų tiekėjų atveju. Todėl trejų metų terminas naudotinas tik išskirtiniu atveju.

Antra, realią „Balticum“ kainą išaugina kortelės aptarnavimo mokesčiai, tuo tarpu „Teo LT“ sugeba tuos papildomus mokesčius kompensuoti tinkamu akcijos pasiūlymu.

Trečia, nusprendus rinktis „mokamą papildomų kanalų tiekėją“, realus skirtumas tarp „Balticum“ ir „Teo LT“ yra apie 10 Lt/mėn., kai realus TV kanalų pasirinkimas iš esmės skiriasi du kartus. Kitaip tariant, pasiryžus aukoti 15 Lt/mėn., antras žingsnis siekiant padidinti gaunamą vertę žymiai lengviau paaiškinamas.

« Older posts Newer posts »