XXI a. kasdienybės dienoraštis

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

4 Comments

  1. tikras lietuvis

    Įstatymas pateikia pavyzdinį visuomenės informavimo priemonių sąrašą, o plečiamai įstatymus bei kitus teisės aktus aiškinti tegali tik KT.
    Ne LŽLEK.

  2. Liutauras

    tikriausiai neskaitėte LVAT sprendimo 2009 m. byloje?

  3. as

    gal galima butu tos bylos numeriuka?

  4. Liutauras

    atsidarius nuorodą: A444-70/2009

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *