Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Visuomenės informavimo įstatymas (Page 1 of 2)

Kas yra „pranešimas žiniasklaidai“ (arba kas apgins ryšių su visuomene profesiją)?

2024.09.16 / / 0 Comments

2024-05-17 30-imt Seimo narių registravo įstatymo projektą Nr. XIVP-3792 (nuoroda), kuriuo siūlo Visuomenės informavimo įstatymą papildyti „pranešimo žiniasklaidai“ apibrėžimu:

38. Pranešimas žiniasklaidai – asmens, įmonės ar organizacijos parengtas informacinis pranešimas, kuris viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse.

Tuo pačiu projektu siūloma nustatyti papildomas pareigas žiniasklaidos priemonėms, kurios pasinaudoja pranešimu žiniasklaidai:

„12. Visuomenės informavimo priemonėje visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai, turi būti laikomasi šių reikalavimų:

1) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas neatlygintinai, jis žymimas žodžiais „Pranešimas žiniasklaidai“;

2) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas atlygintinai, jis žymimas žodžiais „Reklama“ arba „Rėmimas“ (pasirinktinai);

3) visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas.“

Vartotojus „saugoję“ teismai nesuvokia ryšių su visuomene?

Įstatymo projektu bandoma spręsti praktikoje iškilusi problema, kai Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, netinkamai aiškindama paslėptos reklamos sampratą, pareikalavo iš žiniasklaidos priemonių, kad naudojant pranešimus žiniasklaidai jie būtų privalomai žymimi kaip reklama, nes neva nesilaikoma abiejų pusių (t.y. ir pranešimo žiniasklaidai autorių oponentų) išklausymo principo. Plačiau apie tokio teisės aiškinimo logikos klaidas aprašė Artūras Jonkus (nuoroda).

Aptariamo įstatymo projekto autoriai Aiškinamajame rašte tiesiogiai nurodo, jog projekto rengimą paskatino ir tai, kad viena iš žiniasklaidos priemonių Lietuvos teismuose yra pralaimėjusi bylą dėl pranešimo žiniasklaidai žymėjimo, nors jis buvo pažymėtas kaip „Pranešimas žiniasklaidai“ ir nurodyta, kokia organizacija jį išplatino. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai išnagrinėjus skundą ir nusprendus neskirti nei įspėjimo, nei baudos redakcijai, nes skundžiamas turinys buvo pažymėtas kaip pranešimas žiniasklaidai, vartotojai pateikė ieškinį teismui prieš žiniasklaidos priemonę dėl tariamai paslėptos reklamos. II instancijos teismas vadovavosi dabartiniu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra sąvokos „Pranešimas žiniasklaidai“, todėl žiniasklaidos priemonė buvo pripažinta kalta, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo pakeisti savo ankstesnį sprendimą ir nubausti žiniasklaidos priemonę.

Penkios įstatymo projekto klaidos

Pirma, apibrėžime naudojamas terminas „žiniasklaida“ nėra teisinis, t.y. jis neturi aiškaus apibrėžimo Visuomenės informavimo ar kituose įstatymuose. Plačiąja prasme „žiniasklaida“ gali būti laikyti visi viešoje erdvėje veikiantys žinių sklaidos tarpininkai. Siaurąja prasme – tai tik profesine veikla užsiimantys žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonių redakcijos. Tarp šių dviejų kategorijų – labai didelis skirtumas. Komunikacijos teorijoje „pranešimas žiniasklaidai“ suprantamas plačiąja prasme, t.y. neapsiribojama vien profesionalia žurnalistika užsiimančiais asmenimis. Jeigu projektu siūlomą pareigą suprantant taip, tai iš esmės visi visuomenės informavimo priemonių valdytojai (pavyzdžiui, tinklaraštininkai, vlogeriai ar informacijos šaltinių agregatoriai) turės analizuoti ir visus pranešimus žiniasklaidai atitinkamai žymėti. Tai akivaizdžiai perteklinis reikalavimas.

Antra, nėra aišku, kokiu pagrindu projekto autoriai daro skirtumą tarp „asmens“, „įmonės“ ir „organizacijos“. Logiška būtų skirti „fizinius ir juridinius asmenis“, kas reikštų, kad apimama visų asmenų veikla. Tuo tarpu skirtumo tarp „įmonės“ ir „organizacijos“ teisė nefiksuoja. O terminas „asmuo“ yra suprantamas kaip bet koks subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis.

Trečia, „parengtas informacinis pranešimas“ savaime netampa pranešimu žiniasklaidai. Kitaip tariant, tai nėra būtinas pranešimo žiniasklaidai požymis. Tokiu galėtų ir turėtų būti „išplatintas informacinis pranešimas“. Nes platinamas gali būti tik parengtas informacinis pranešimas.

Ši nuostata svarbi vertinant kartu su siūlomu 39 straipsnio 12 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog „[..] visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas“. Nes nėra aišku, kas iš apibrėžime vardinamų – asmuo, įmonė ar organizacija – turėtų būti nurodoma visuomenės informavimo priemonėje, panaudojančioje pranešimą žiniasklaidai. Juo labiau, kad pranešimo žiniasklaidai rengėjai gali būti tiek komunikacijos veiklos užsakovas, tiek tokios paslaugos vykdytojas (agentūra, jos darbuotojai ar nepriklausomai dirbantys specialistai), tiek labai skirtinga procese dalyvavusių darbuotojų komanda.

Ketvirta, esminiu pranešimo žiniasklaidai požymiu projekto autoriai siūlo nustatyti, kad jis „rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse“. Tokiu būdu apibrėžime funkcijos paskirstomos į (a) parengimą ir (b) publikavimą. Tai klaida, kadangi klasikinis pranešimas žiniasklaidai yra publikuojamas jį sukūrusios ir platinančios organizacijos (ar jos vardu).

„Publikavimas“ nėra ir negali būti esminis pranešimo žiniasklaidai požymis, nes reikšminga pranešimų žiniasklaidai dalis nepasiekia šio tikslo, tačiau dėl to nė kiek nepraranda savo informacinės vertės ir nevirsta kažkuo kitu.

Dar svarbiau, jog ryšių su visuomene veiklos minimizavimas į „teksto parengimą“ yra pavojingas ryšių su visuomene veiklos devalvavimas, kai komunikacija suprantama tik kaip tekstų ruošimas, o jų viešinimas (ir publikavimas) jau ne komunikuojančių subjektų, o žiniasklaidos funkcija. Tai teisinga reklamos santykių atveju, bet niekaip nedera su atlygintinumo požymio neturinčia informacijos sklaida, kurią užtikrina ryšių su visuomene veikla.

Penkta, įstatymo projekto autoriai siūlo, kad pareiga atitinkamai žymėti atvejus, kada pasinaudota pranešimu žiniasklaidai, atsirastų „visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai“. Kitaip tariant, iš pranešimo žiniasklaidai paėmus net pora žodžių visuomenės informavimo priemonė turėtų apie tai pažymėti.

Tokia pareiga būtų ypač perteklinė, kai ryšių su visuomene veiklų metu komunikuojama su žurnalistais jiems perduodant trumpas žinutes. Pavyzdžiui, trumpai elektroniniu paštu informuojant apie kokį nors įvykį. Tokiu atveju žurnalistas, atkreipęs dėmesį ir panaudojęs net keletą žodžių turėtų skaitytoją informuoti, kad remiasi atitinkamo asmens pranešimu žiniasklaidai (nes apibrėžimas nenustato minimalios informacinio pranešimo apimties – t.y. pranešimu žiniasklaidai būtų laikomas ir poros sakinių laiškas).

Tragikomiškos situacijos susidarytų, kai žurnalistai nagrinėja sudėtingas temas, remiasi daugybiniais pranešimais, jų turiniu. Tada būtų privalu nurodyti visų tų pranešimų žiniasklaidai autorius, pažymėti autorinį žurnalistinį tekstą kaip „pranešimą žiniasklaidai“ ir pan.

Būtina taisyti teisės akto klaidas

  1. Ydingi teismų sprendimai turi būti keičiami teisminiu keliu, o ne pertekliniu ir ydingu reguliavimu
  2. Viena iš bazinių ryšių su visuomene sąvokų – pranešimas žiniasklaidai – gali būti keičiamas ir apibrėžiamas tik atvirai ir skaidriai įtraukiant ryšių su visuomene profesijos asociacijas, mokslo institucijas, ekspertus.
  3. Dabartiniai siūlymai turi būti koreguojami, išvengiant aukščiau minėtų klaidų.

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

2019.08.22 / / 2 Comments

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

2013.11.12 / / 2 Comments

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2012.12.12 / / 4 Comments

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

Kodėl Andrius Užkalnis yra žiniasklaida?

2012.01.23 / / 3 Comments

Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų, kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka įvairiose Europos Sąjungos institucijose bei su jomis artimai susijusiose įstaigose dirbantiems nuolatiniams ir laikiniems šalių narių atstovams. Tąkart susimąsčiau, dabar bandau tą funkciją ir vykdyti, mat bene trejus metus retkarčiais kaip nepriklausomas ekspertas atstovaudavau Lietuvą Europos Tarybos „Naujosios žiniasklaidos“ ekspertų grupėje (kelios mintys iš posėdžių).

Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

« Older posts
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2025 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑