Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 27 of 216

ŠMSM atsakymai apie atviros prieigos e-vadovėlius ir e-pratybas

2019.09.20 / / 0 Comments

Eilinį rudenį neapsikentęs korumpuotos mokykloms skirtų vadovėlių ir pratybų sistemos parašiau rugsėjo pradžioje oficialų laišką 1) Švietimo, mokslo ir sporto ministrui, 2) Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei 3) Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkams:

Gerbiamas Pone/Ponia,

Noriu paprašyti pateikti oficialią Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, taip pat Seimo Švietimo ir mokslo komiteto bei Jaunimo ir sporto reikalų komisijos poziciją šiuo klausimu – esu pradinių klasių moksleivių tėvas ir kiekvienų mokslo metų pradžioje dalis valstybinės mokyklos suteikiamų vadovėlių yra paruošti taip, kad pagal mokymo programą tėvai privalo (netiesa, kad tai tik rekomendacija – alternatyva susipykti su mokytojais ir mokyklų administracijomis) pirkti pratybų sąsiuvinius, kitas specialias mokymo priemones, kas vienam moksleiviui sudaro iki 100 ir daugiau eurų vieneriems mokslo metams. Pavyzdžiui, šiais metais esame priversti už dešimtis eurų pirkti pradinukams tikybos, taip pat anglų kalbos dalykų priemones.

Prašau atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokia suma valstybė kasmet paremia vadovėlių ir kitų jiems reikalingų priemonių leidybą – tūkst. eurų per metus?

2. Kiek vadovėlių per metus už šią sumą išleidžiama ir perduodama moksleiviams – programų vnt. ir vadovėlių skaičius tūkst. vnt.?

3. Kokia % dalis vadovėlių ir jų priemonių dalis yra pateikiama viešam neribotam naudojimui PDF ir kitais mobiliesiems įrenginiams tinkamais formatais (EPUB, MOBI ir pan.)?
a. Jeigu tokių vadovėlių ir jų priemonių yra – kur jie pasiekiami?
b. Jeigu tokių nėra – kodėl tokia naudojimo sąlyga nenustatoma skiriant valstybės lėšas vadovėlių ir kitų priemonių rengimui?

Taip pat prašau įvertinti, jog gyvename XXI amžiuje ir imtis priemonių, kad valstybės lėšomis finansuojamos mokymo programos būtų suskaitmenintos ir visos priemonės pasiekiamos atviram neribotam naudojimui.

Pagarbiai,
Liutauras Ulevičius

Prieš keletą dienų sulaukiau oficialaus atsakymo iš ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus atstovo (paryškinimai – mano):

1. Lėšos vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms (įsigyti ir nuomoti, įskaitant ir skaitmenines versijas) skiriamos vadovaujantis Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679. Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos apraše numatyta, kad vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti mokyklos turi skirti ne mažiau kaip 80 procentų rekomenduojamos sumos.

Kokius ir kiek vadovėlių naudoti, sprendžia mokyklos bendruomenė. Rinkoje esanti vadovėlių įvairovė leidžia mokykloms vadovėlius pasirinkti atsižvelgiant į savo mokinių poreikius ir specifiką.

2019 m. vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms skirta 9 417 600 Eurų. Vienam mokiniui vidutiniškai skirta 21,10 Eur.

2. Vadovėlius leidžia įvairios leidyklos, kurios pačios ieško autorių, juos kviečiasi ir pasirašo su jais sutartis. Paprastai leidykla yra vadovėlio rengimo ir išleidimo iniciatorė. Kitu atveju susiburia autorių kolektyvas, kuris parengęs vadovėlio rankraštį ieško leidėjų. Valstybė neskiria lėšų vadovėliams leisti, juos leidžia leidyklos savo lėšomis. Valstybė skiria mokykloms mokinio krepšelio lėšų (mokiniui vidutiniškai – 21,10 Eur.), už kurias jos gali įsigyti įvertintų vadovėlių (apie juos informacija teikiama duomenų bazėje), mokymo priemonių, vadovėlių, skirtų pagal tarptautines programas besimokančiam mokiniui, priešmokykliniam ugdymui skirtų mokymo priemonių.

Sprendimus dėl vadovėlių ir kitų mokymo priemonių įsigijimo priima mokyklos vadovas, suderinęs su mokyklos taryba.

3A. Mokyklos gali rinktis ir kitas mokymo priemones ne tik vadovėlius. Mokykloms siūloma daug nemokamų skaitmeninių mokymo priemonių. Mokytojai gali rinktis laisvai prieinamus nemokamus išteklius ir naudoti juose esančias užduotis bei medžiagą. Viena iš galimybių naudotis atvirųjų skaitmeninių išteklių rinkiniu, esančiu ugdymo turinio informacinėje sistemoje https://sodas.ugdome.lt.

3B. Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V- 755 nustatyta, kad skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių, mokymo priemonių statusas yra vienodas (žr. Aprašą). Skaitmeninių ir spausdintų vadovėlių statuso suvienodinimas yra priemonė skatinti leidyklas rengti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones arba jų skaitmenines versijas, o mokyklas – naudoti skaitmeninius vadovėlius ir kitas mokymo priemones.

Leidyklos turi platformas, kur prekiauja el. vadovėlių ar jų priedų versijomis. Pavyzdžiui:
https://tevukas.lt/skaitmeniniai , www.eduka.lt , http://www.baltulankuvadoveliai.lt/e.lankoskd/

Ministerija, nustačiusi, kad mokykloms trūksta vadovėlių, kurių tiekėjai nerengia dėl per mažo tiražo, gali skirti lėšų ir inicijuoti jų rengimą bei leidybą. Tokiais vadovėliais mokyklos būtų aprūpinamos centralizuotai. Atvirųjų skaitmeninių išteklių atnaujinimas ir kūrimas numatytas ES SF finansuojamuose projektuose.

Ką tai reiškia išvertus į lietuvių kalbą?

Pirma, per metus moksleivių vadovėliams valstybė išleidžia (tarkim, 20% tenka kitoms priemonėms) 9,4 mln.€ * 80% = 7,5 mln. €.

Antra, valstybė (ŠMSM) nežino, kiek vienetų vadovėlių nuperka ir perduoda moksleiviams. Dar svarbiau – valstybė (ŠMSM) nežino, kokius vadovėlius perka, šie sprendimai yra išskaidyti, todėl jokio taupymo efekto nėra, o atvirkščiai – smulkiais pirkimais atskirų mokyklų vadovai perka itin aukšta kaina.

Trečia, direktoriams pavieniui sprendžiant dėl vadovėlių įsigijimo valstybės lėšos naudojamos neefektyviai, o kokybiški produktai ir paslaugos (knygos ir mokymų programos) nėra gaunami.

Ketvirta, nors ŠMSM deklaruoja apie nemokamus skaitmeninius išteklius, tačiau realiai turi tik nuorodas į leidyklų sukurtus vadovėlius ir siūlo juos pirkti. Pavyzdžiui:

  1. ŠMSM nuoroda – https://sodas.ugdome.lt/viesieji-puslapiai/7500
  2. neveikiantis emokykla.lt išteklius – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliu-db/naujausi-vadoveliai
  3. mokamo produkto reklama emokykla.lt duomenų bazėje – https://www.emokykla.lt/bendrasis/mokykis/vadoveliai/knyga/10590

Penkta, valstybė (ŠMSM) neturi jokios informacijos ir nesiima priemonių, kurios leistų įtakoti vadovėlių ir pratybų turinio skaitmeninimą ir pateikimą atvira prieiga internete.

Propaganda veikia per emocijas – žurnalas „Pshichologija Tau“

2019.09.15 / / 0 Comments

L.Ulevičius: propaganda veikia per emocijas

Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius gilinasi į propagandos mechanizmus. Paklausėme jo, kokia yra Lietuvos žiniasklaida? Ar galime didžiuotis skaidrumu ir objektyvumu? O gal vis dėlto turime likti atidūs ir kritiškai kiekvienai gaunamai informacijai?

„Lietuvos žiniasklaida yra labai skurdi. Mažai žmonių moka už informacijos turinį, dauguma naudojasi nemokamu. Kai informacijos šaltiniai vartotojui nemokami, už juos sumoka kažkas kitas – reklamos davėjai, savininkai, interesų grupės, kurios remia kurią nors konkrečią poziciją. Būtent ta pozicija ir būna žiniasklaidos ginama, palaikoma. Kitas būdas, kaip mus pasiekia tendencinga informacija, – žiniasklaida dažnai daro klaidą ne dėl to, kad yra korumpuota, bet dėl elementaraus neraštingumo.

Vienas iš propagandos Lietuvos žiniasklaidoje pavyzdžių – informavimas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik šį kartą ne iš tos pusės, apie kurią esate pratę girdėti. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokios alternatyvios nuomonės apie santykius su mūsų kaimyne Rusija ir poreikį labiau apsiginkluoti. Nors aš asmeniškai pritariu nuomonei, kad reikia stiprinti gynybinį pajėgumą, bet tai, kad nėra nuomonių įvairovės, jau yra propagandos požymis. Žiniasklaidoje dominuoja viena prokarinė pozicija. Tačiau visuomenėje šia tema nuomonių yra daug ir skirtingų. Gaila, bet jos neatspindimos, pacifistinių komentarų praktiškai nesigirdi. Iš dalies žmonės net bijo išsakyti savo nuomonę. Būtent taip ir veikia propaganda. Dominuojanti pozicija kontroliuoja masių psichologiją. Atsiduriame prieš faktą, kad kita nuomonė tiesiog savaime atmetama, nes dominuojanti pozicija tokia stipri, kad išsakęs savo nuomonę būsi tiesiog užbombarduotas ir sulygintas su žeme. Taigi Lietuvos ir Rusijos santykių atspindėjimas žiniasklaidoje yra puikus vyraujančios propagandos pavyzdys.

Tradiciškai propaganda bando paveikti žmones emociniu lygmeniu, nutylėdama arba paneigdama racionalius argumentus. Žmogaus protas labiau tiki emociniais, o ne loginiais argumentais. Todėl būtent paliečiant emocijas lengviausia kažkuo įtikinti. Propagandos skleidėjai dažnai bando paveikti auditorijas per tris jausmus: baimę, nežinomybę ir abejonę. Šių jausmų samplaika itin aktyviai taikoma įtikinėjant ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialinėje medijoje. Pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės atvejis. Aplink šį projektą tvyro didžiulė baimė, nerimas ir nežinomybė, kurią pasėjo žiniasklaida, skelbdama labai vienpusišką informaciją. Arba propaganda, skleidžiama apie skiepus. Ja taip pat siekiama žmogui sukelti šiuos tris jausmus, priversti bijoti skiepų šalutinio poveikio, abejoti nauda, pasėti nežinomybę dėl injekcijos poveikio. Kai kurias mažiau kritiškas visuomenės grupes ši propaganda stipriai veikia. Todėl kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, keleto skirtingų informacijos kanalų lyginimas – labai svarbus net ir naudojantis lietuviška žiniasklaida.“

IŠ „Psichologija tau”

Visas tekstas – „Ką slepia ir kur slepia propaganda?“, 2019 m. rugsėjo-spalio mėn. žurnalo „Psichologija Tau“ numerio 46-49 psl.

Ar Kremliaus hibridines grėsmes atrems Lietuvos piliečių valia priešintis?

2019.09.10 / / 0 Comments

Gerasimovo doktrina, kuri nuo 2013 metų simbolizuoja naują Kremliaus požiūrį į karinius konfliktus, savo turiniu nėra naujiena – dar Sun Tzu rašė, kad geriausias karas yra tas, kurį laimėti pavyksta be karinių veiksmų, t.y. vien psichologiškai palaužus priešininko valią priešintis.

Apie tai, kad Lietuvos krašto apsaugos strategai tam skiria nepateisinamai mažai dėmesio, rašau reguliariai dar nuo 2014-ųjų metų, kai po Maidano įvykių Ukrainoje prasidėjęs karinis konfliktas tapo puikia iliustracija, kas gali įvykti ir pas mus, Lietuvoje.

Mano nuomone, šimtus milijonų eurų skirdami karinei ginkluotei mes esame nepateisinamai pamiršę pagrindinę krašto apsaugos liniją – tai mūsų piliečių protus. Ir nors tiek Lietuvos kariuomenė, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pastaraisiais metais skiria pastebimai daugiau dėmesio ir lėšų, tačiau rezultatai vis dar yra menki.

TSPMI tyrimo duomenys iš 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. darytos gyventojų apklausos

Rugsėjo pradžioje šią temą „Žinių radijo“ laidose aptarė du visiškai nesusiję savo sričių žinovai. Naujoje laidoje „Girdžiu, matau, mąstau“ (beje, vedėjui Ridui Jasiulioniui 10 balų už kietą klausimą – tai kodėl ir kuogi skiriasi mūsų požiūris į hibridines Rusijos ir Kinijos grėsmes?) Eitvydas Bajarūnas pripažino, kad gynyba prieš hibridines grėsmes prasideda nuo namų – tai mūsų piliečių pasiryžimo ir valios priešintis agresijai.

Tuo tarpu nepakartojamas mano KTU Gimnazijos Direktorius Bronius Burgis laidoje „Puikūs pralaimėjimai“ tą klausimą išplėtojo ir klausia tiesmukai – ar mes iš tiesų esame ramūs, kad pastarųjų metų baimės didinimo atmosfera nėra tik priedanga eiliniams „auksiniams šaukštams“ pirkti? O jeigu nėra – tai kur tie mūsų piliečių sąmonės pokyčiai? Kur jų valia priešintis ir ginti?

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

2019.08.22 / / 2 Comments

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

„Informacinis šlamštas“ – kaip propagandos modelio dalykas

2019.08.14 / / 0 Comments

Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.

Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).

Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:

  • savininkai
  • pajamos
  • šaltinis
  • ideologija
  • foninis triukšmas

Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.

Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?

Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑