Teisininkų grupelėje netyčia pradėjome diskutuoti apie vedybas – kiek jos svarbios šiandienos Lietuvoje, koks jaunimo požiūris, ir kaip visada užkliuvome už amžinosios temos – meilės.
Nors teisininkai auksinius žeriasi jau trejus metus (tiek praėjo nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios), tačiau didžioji visuomenės dalis dar sunkiai gali suvokti, kaip ir kodėl egzistuoja „vedybų sutartis“. O sunkiausia ją įmanoma paaiškinti jausmais, o ne šaltu ir su meile nieko bendra neturinčiu matematiniu skaičiavimu.
Tačiau apie viską iš eilės. Šio teisinio instituto šalininkai duoda standartinį pavyzdį. Tarkim, pasiturinti ir truputį vyresnė moteris išteka už pora dešimčių metų jaunesnio vaikino, kurio turtas dešimt kartų mažesnis. Būsimosios jaunosios patarėjai šnibždėtų, kad vedybų sutartis užtikrintų jos interesų apsaugą, o konkrečiai imant – numatytų atitinkamas turto dalis, kurios skyrybų atveju be jokių išlygų ir sąlygų liktų jaunajai. Taip pat būtų apibrėžtas bendras šeimos turtas, paskirstytos vedusiųjų uždirbamos pajamos. Kitaip sakant, vedybų sutartis padeda išvengti tos „tarybinės“ lygiavos, prie kurios yra įpratusi tarybinė Lietuvos visuomenė. Būtent ši sutartis, teigia jos šalininkai, užtikrina, kad meilė netaps įrankiu, kad jauni ir gražūs ar skaisčios ir taurios neaukos savo nekaltybės dėl tariamojo mylimojo turtų, kuriuos skyrybų atveju reikėtų dalyti per pusę.
Sudarytos vedybų sutartys saugomos Centrinėje hipotekos įstaigoje, todėl sutarčių turinio lengvai tikrai neišvysime, kaip ir neteks susipažinti su tokias sutartis sudariusiųjų pavardėmis. Keista, tačiau tokių sutarčių turinį galima sužinoti gana netikėtai – kad ir neformaliai bendraujant teisininkams. Pasirodo, daugelis tokių sutarčių, kalbant liaudiškai, – tai žaidimas į „vienus vartus“. Pagal šias sutartis viena sutarties šalis dominuoja (suprantama, nes ji „muziką užsako“ ir
už ją moka), o kitai tenka daugybė pareigų.
Kas dar svarbiau – tokios vedybų sutartys savotiškai išsišaipo iš Civilinio kodekso autorių. Šie teigia norėję apsaugoti sąžiningai „turčių“ sukauptą turtą nuo nesąžiningų „varguolių“, tačiau realybė visa tai apsuko iš pagrindų – vedybų sutartys tapo puikia dingstim „turčiams“ išnaudoti „varguolius“. Minėtu turtingos „jaunosios“ atveju ši tiesiog kaip naujųjų laikų vergą įsigyja jaunikį. Suprantama, santykiams klostantis gražiai apie jokią vergystę kalbos ir būti negali, tačiau tokia sutartis sukuria prielaidas piktnaudžiauti. Nereikia didelės vaizduotės, norint suvokti, kad lanksčiai su sąžine bendraujantiems tai yra ir puiki dingstis slėpti savotišką „aukštos klasės“ prostituciją – tiek vyrų, tiek ir moterų.
Diskusijoje buvo girdima ir nuomonė, kad normaliu – t.y. apylygių sutuoktinių – atveju vedybų sutartis dažniau vis dėlto yra naudingas dokumentas. Girdi, ji leidžia paskirstyti sutuoktinių turtą, apsaugoti bent minimalią šeimos gerovę (kai verslininkė ar verslininkas asmeniškai rizikuoja tik savo asmeninio turto dalimi). O svarbiausia, teigia tokių sutarčių šalininkai, kad vedybų sutartis – tai tam tikras draudimas, kad įsiplieskę jausmai netaps ateities ginčų šaltiniu. Esą teisingiau iš karto apibrėžti savo bendro gyvenimo principus, nustatyti tam tikras ribas ir jas žinoti.
Keista, tačiau ir ši „normalios“ vedybų sutarties teorija neišlaiko vidinės logikos testo. Pirmiausia šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įprasta, kad vedybos – tai dviejų asmenų savo valia daromas pasirinkimas, kurio dvasinis pamatas – meilė. Būtent šis jausmas yra ir turi būti vedybų, šeimos kūrimo pagrindu. Antraip šeima tampa socialine fikcija – dviejų asmenų junginiu, savotišku UAB’u. Pažymėtina, kad tokią sritį kodekso autoriai taip pat numatė, išskyrę Lietuvoje taip pat sunkiai prigyjančią „partnerystę“. Antra, vedybų sutartį vertindami kaip „draudimą“, iš karto pripažįstame, kad vedybos gali baigtis ir nesėkmingai – t.y. skyrybomis. Kyla natūralus klausimas, kaip turėtų mylėti vienas kitą du sutuoktiniai, kurie jau vedybų metu galvoja apie skyrybų galimybę? Vargu ar jų paklausę gautume aiškų paaiškinimą apie viduje puoselėjamus jausmus. Ir šiuo atveju iš tiesų svarbus tampa krikščionybės teikiamo Santuokos sakramento pažadas „kol mirtis mus išskirs“.
Visuomenėje neįmanoma rasti vienintelio teisingo atsakymo, rūšiuoti į „gerus“ ir „blogus“, teikti pirmenybę ar šalinti. Tačiau sykiu akivaizdu, kad teisei priskirtinas tam tikra visuomenės „auklėjimo“ vaidmuo, todėl ir Civilio kodekso nuostatos lemia, kaip jausimės po poros metų ar dešimtmečių. Nenorėčiau, kad Lietuva grįžtų į XIX a. ir ankstesnius „dukrų pardavinėjimo“ laikus. Taip pat nenorėčiau, kad vedybų sutartis kurtų priedangą naujam vartotojiškos visuomenės reiškiniui, kai turtinės atskirties dalijami „turčiai“ galėtų naudotis „varguolių“ jaunyste. O naivūs optimistai tegu tiki, kad patikimose saugyklose saugomos sutartys niekaip nesusijusios su nauja prostitucijos forma.
Paskelbta www.omni.lt
