Daugelis mūsų jau gyvename ne realiame pasaulyje, ne Vilniuje, ne Lietuvoje. Gyvename tarp www.delfi.lt, www.ieskok.lt ir www.autogidas.lt.
Kaip ir tikrame gyvenime – kai kurie daugiau laiko praleidžiame
Žirmūnuose, kiti gal – Šančiuose, o treti bastosi po atsitiktinius
interneto kaimus ir kalbasi su žmonėmis, savo minčių dar
nedėliojančiais www.blogas.lt.

Iš tikrųjų šiandien žmogaus „visuomeninį svorį“ jau lengvai galėtume
įvertinti pagal jo elektroninius ryšius. Kiek turite įrašų mobiliojo
telefono adresų knygelėje? Šis sąrašas – tai bene objektyviausias
liudijimas, su kiek žmonių nuolatos aktyviai palaikote ryšį. O
panagrinėję jų užimamas pareigas, įtaką, galėsite įvertinti ir save.
Lygiai tą patį rezultatą duotų elektroninio pašto adresų knygelė. Kiek
laiškų esate parašę Seimo nariams? O kiek gavote atsakymų? Kiek
apskritai gaunate elektroninio pašto žinučių per dieną, per valandą?
Puikus visuomeninių ryšių ir įtakos zonų pavyzdys – „juokų“
siuntinėjimai, kai kartais kas nors ima ir švysteli žinutę su visu
gavėjų sąrašu. Kokių tik dalykų gali sužinoti apie atskirų žmonių
ryšius ir pažintis!

Technologijos pasaulis jau dabar tapo
neįtikėtinai „plokščias“. Lentas kraunantys padieniai darbininkai
galėtų ginčytis ir sakyti, kad šios mintys niekaip netiktų jų darbui.
Tačiau čia dar kartą nesutikčiau. Spėju, jog kai kurie šiuolaikinių
laivų kapitonai tik iš filmų galėtų pasakyti, kam buvo reikalingas
didelis apvalus vairas buriniuose laivuose. O tokių, kurie nesutrikę
paaiškintų, kaip jis susijęs su laivo judėjimo kryptimi, – dar mažiau.

Besikeičiantis pasaulio matymas eilinio piliečio akyse tampa gryna
fikcija. Štai kad ir paprastas mobiliojo ryšio telefonas. Visi mes
nuoširdžiai tikime šneką su artimaisiais, draugais, verslo partneriais.
Tuo tarpu iš tikrųjų kalbamės su šiek tiek dėsningai traškančiais
telefonų garsiakalbiais. Mūsų balso stygų kuriami virpesiai dingsta čia
pat – nelygu, kiek garsiai kalbame. Taip pat būtų galima vardyti
kompiuterinius žaidimus. Manau, visiems, kam „iki 30-ties“, pažįstamas
jausmas, kurį patiria 3–5 valandas be perstojo į šaudykles pasinėrę
žaidėjai. Tas supaprastėjęs iki kelių klavišų kombinacijų pasaulis
juokiasi, kai bandome „strafinti“, lėtai sliūkinti ar bėgti, skubiai
pasirinkti dvivamzdį ar dar kitokį ginklą. Lygiai taip pat šachmatų
stalelius Sereikiškių parke neišdildomai keičia monitoriaus kuriamas www.chess.lt vaizdas.

Visa tai – pasekmė. Priežastis – skubančio šiandienos pasaulio noras
gauti kuo daugiau ir vis mažesnėmis sąnaudomis. Jau nenorime susitikti
su draugais ir gyvai (bei atvirai!) šnekučiuotis apie pasaulį, savo
mažas kasdienes bėdas. Vietoj to renkamės IRC kanalus, mezgame keistas
draugystes per www.draugas.lt ar www.pazintys.com.
Dar prieštvaniniuose terminaluose prasidėjusi universalių tariamų
pasaulių manija (pavyzdžiui, MUD) tęsiasi pasitelkiant naujas formas,
išnaudojant anksčiau neįmanomas vaizdo, garso ir tinklo priemones.

Todėl Pietų Amerikoje įsikūręs pašnekovas dažnai lieka geriau suprastas
nei pora dešimtmečių kaimynystėje gyvenantis draugas, lengviau
pasirenkama pornografija nei painus bendravimo su kita lytimi menas.
Todėl materialusis turtas jau pralaimi informacijai ir prieigai, o
fiziniai poreikiai – dvasiniams. Esminė vertybė tampa kontrolės
nebuvimas, o viršų ima interesų tenkinimas („plokščiame“ pasaulyje itin
lengva surasti sėbrų net ir itin egzotiškų pažiūrų asmenybėms).
Pilietybė tampa atgyvena, o valdo neformalios grupės (kad ir
elektroninių konferencijų forma). Penkiamečiai pypliai turi nuomonę
apie visus tabu ir jų laužymo galimybes. Propaganda ir šališkumas (ar
tai būtų niekam tikę naujo modelio alaus kamšteliai, ar čečėnus
žudantys rusų kariškiai) iš esmės praranda savo galią.

Dingus
elektrai ar sutrikus interneto ryšiui prabundame ir suvokiame, kad be
viso to jau nesugebame gyventi. Dėl to ir esame priklausomi…

Išspausdinta žurnale “Naujojoji komunikacija”

Paskelbta www.elektronika.lt

Žinių radijo laida „Apskritas stalas“
lapkričio 25 dieną pakvietė į diskusiją apie Džordžo Sorošo
finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje. Be manęs
dalyvavo – Vytautas Ališauskas, Vladimiras Laučius, Arūnas Brazauskas.

Mano pozicija:

• „Respublikos“ leidinių grupės naudojamos diskusijos formos neturi nieko bendra su žiniasklaidos etika;
• Atviros
  Lietuvos fondas ir susijusios organizacijos yra nuveikę itin daug gero
  Lietuvai. Tai ypač svarbu verstinių knygų leidybos ir lietuvių
  stažuočių užsienyje srityse;
• Džodžą Sorošą paskutiniu metu
  itin intensyviai kritikuoja ne tik lietuviai, bet ir latviai, gruzinai,
  net ir egzotiškų valstybių atstovai;
• Atviros Lietuvos fondas
  finansuoja pabrėžtinai tik dešiniosios pakraipos idėjas, todėl vadintis
  atstovaujančiu visą visuomenę neturi teisės;
• visa diskusija vyksta bendrame „Mažeikių naftos“ privatizavimo fone.

Kodėl premjeras tapo toks pažeidžiamas.

Koalicija – socialdemokratai, Darbo partijos nariai, socialliberalai,
valstiečiai. Tokia įtakos eilė buvo rikiuojama iki lemtingųjų Seimo
balsavimų dėl komisijos sudarymo. Dabar koalicija – Darbo partijos
nariai, socialliberalai, valstiečiai. Būtent iš koalicijos lengva ranka
galima braukti socialdemokratus. Ne, jie nepasitraukė. Jie tiesiog
dingo iš politinės arenos, sulygino save su žeme. Ta „didžioji,
nesužeidžiamoji ir nenugalimoji” partija išnyko.

Buvusių socialdemokratų šalininkai tegu ieško šūkio reanimuotis, tačiau
opozicija turi neatremiamą transparantą: „Socdemai pridengia
nusikaltėlį”. Įdomiausia, kad lygiai tokį pat sakinį patylomis
rinkėjams šnibždės ir Darbo partija, vedama Viktoro Uspaskicho. Prieš
rinkimus ištraukę tvarkingą diplomo originalą Darbo partijos nariai
turės „moralinę teisę” smerkti buvusius sąjungininkus.

Ką politinėje komunikacijoje reiškia „pridenginėjimas”, geriausiai
atskleidžia Vytenio Andriukaičio pavyzdys. Seimo neapgintas, mandato
atsisakęs buvęs parlamentaras yra priverstas prisijungti prie politikų,
itin artimai bendradarbiaujančių su Rytų kaimynų finansuojamomis
organizacijomis. Panašaus likimo Virginijus Martišauskas berods jau
turi sukaupęs pakankamai džiūvėsių belangiam gyvenimo būdui.

Net ir tuo atveju, jeigu visas komisijos vajus buvo tik įžūlus
konservatorių revanšo siekis, kuriuo norėta smogti propagandinį smūgį
koalicijos vadui, tai tiek koalicija, tiek socialdemokratai, tiek ir
pats socialdemokratų lyderis neatlaikė net pačios kampanijos pradžios.
A.Brazauskas teigia įsižeidęs vien dėl paties klausimo formulavimo.

Deja, aikštingumo rodymas viešajame diskurse naudos neduoda, o šiuo
atveju akivaizdžiai tapo slystelėjimo priežastimi. Ir anksčiau
A.Brazauskas yra pasakęs daugybę keistų frazių, tačiau jas sėkmingai
„švelnindavo” patarėjai, svarbesniais atvejais alternatyvią nuomonę
pareikšdavo Gediminas Kirkilas, o viskas buvo baigiama iškilmingu
A.Brazausko pozicijos pakeitimu po partijos Prezidiumo sprendimo.

Kodėl šį kartą modelis neveikė arba nebuvo naudojamas? Ramiai sau
rapsus sėjančio ūkininko versija paprasta – A.Brazauskas yra uodegą
įmerkęs, todėl teisinėmis priemonėmis slepia įrodymus. Tai paaiškina,
kodėl sprendimas nekeičiamas, o komisija lieka nesudaryta. Tačiau verta
nagrinėti kitas galimybes.

Pirma, tai Darbo partijos narių sąmokslas (arba kerštas už Viktoro
„diplomą”). Siekiant įgyvendinti tikslą, įtraukiama A.Brazausko aplinka
ir Ministras Pirmininkas iš tiesų pradeda galvoti, kad sudaryti
komisiją jam – tai prilyginti nušalintajam Rolandui Paksui, iš nuopelnų
sąrašo išbraukti visas tarybiniais metais statytas gamyklas ir klotus
kelius. Taip besijaučiantis premjeras „daro tvarką” savo partijoje,
Darbo partijos nariai jį tyliai palaiko, o purkštaujantiems
socialliberalams leidžiama turėti „garbingąjį” Algirdą Monkevičių.
Valstiečiai – kaip visada – lieka pekeliūniškame užribyje.

Antra, tai „LUKoil” koziris. Ivanas Paleičikas, kaip ir vietinis
Valstybės saugumo departamentas, nuosekliai kaupia didesnes ar
plonesnes „bylas” visiems pagrindiniams politikams. Rytams dažnai
prijaučiantis A.Brazauskas – puiki žuvelė, užkibusi „per skrandį” –
t.y. bufetą. „Williams” laikais kelią pastojo geriau vietinius „pinigų
skirstymo” įpročius išmanęs Juozas Kazickas, o dabar reikalai turėjo
klotis gana sklandžiai.

Koalicija, Ministras Pirmininkas, ūkio ministras – visi „savi”.
Procesui įsibėgėjant taktiniais šachmatų partijos sumetimais paaukojama
„valdovė” – Viktoras Uspaskichas. A.Brazauskas lieka šiek tiek
švaresnis, jo balsas turėtų būti įtikinamesnis. Deja, vėl koją pakiša
vakarietiškais pinigais žiniasklaidą pakuriantys konservatoriai –
tiesiog ištraukiamas kažkoks popierius.

Susitarti nepavyksta, tenka eiti „va bank” – pagrasinti aukoti
A.Brazauską. Šis išsigąsta ir Kremlius „LUKoil” kąsnį atiduoda
bendrovei „Gazprom”.

Trečia, tai opozicijos rezgamos pinklės. Kaip jau minėta, tokios
kampanijos tikslas būtų sumenkinti koalicijos vadovo pozicijas, sukurti
nuolatinį informacinį srautą, kuris generuotų neigiamas žinias bei
įtarimus apie nesąžiningą „Draugystės” viešbučio privatizavimo procesą.

Subūrus komisiją jos darbui būtų skiriama itin daug žiniasklaidos
dėmesio, kuriami tam tikri įvykiai (pavyzdžiui, dozuojant informaciją
ir ją pateikiant tam tikrais laikotarpiais, telkiant dėmesį į tam
tikras problemas). Tikėtina, kad tokia kampanija turėtų trukti iki pat
savivaldos rinkimų. Įprasta, kad komisijos veiklos terminas gerokai
trumpesnis, todėl procesui atgaivinti 2006–ųjų antrąjį pusmetį būtų
kuriamas naujas procesas žinių srautui kartoti.

Neturint pakankamai informacijos sunku spręsti, kuri iš versijų gali
būti panaši į tiesą, tačiau akivaizdu, kad socialdemokratų ir
koalicijos spendimas A.Brazauską padarė labiausiai pažeidžiamu asmeniu
dabartinėje Vyriausybėje.

Prisimenant pirmosios Rolando Pakso komisijos formuluotę, tai tapo
dingstimi pradėti apkaltos procesą. Ar būsime nuoseklūs, ar tyliai
palauksime, kol pūvanti koalicija truputį pasmirdės ir išnyks?

Išspausdinta www.atgimimas.lt