Ką tik baigiau skaityti Malkolmo Gladvelo knygą „The Tipping Point“. Pagrindinė dėmesį apžvalgininkas skiria socialinėms epidemijoms – mados atsiradimui, savižudybių augimui, rinkodaros priemonėms ir pan. Nors galima būtų ginčytis, kad moksliniu požiūriu išvadoms trūksta sistematiškumo (t.y. visa knyga yra atskirų nesusijusių mokslinių tyrimų – t.y. galimai egzistuojant didelėms tyrimų tarpusavio išvadų derinimo paklaidoms), tačiau kai kurios pagrindinės išvados priimtinos. Pavyzdžiui, socialinių epidemijų dalyvio rolė „žinios platintojas“, „žinios lipnumas“ ir pan.
Pagrindinis suintrigavęs pavyzdys – nusikalstamumo dinamika Niujorke devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Remdamasis keliais autoriais M.Gladvelas teigia, jog maži nusikaltimai iššaukia stambesnius. „Sudaužytų langų“ hipotezė teigia, esą jeigu jūsų aplinkoje yra vienas išdaužtas langas ir jo nesutaisysite, tai netrukus kažkas išdauš antrą, po to trečią, vėliau pradės apiplėšinėti, o gal net ir nužudys. Autorius pateikia Niujorko metropoliteno pavyzdį, kai nusikalstamumas buvo sumažintas dėl poros nesusijusių „mažmožių“: policija pradėjo nuosekliai gaudyti ir bausti piliečius, važinėjančius be bilietų, o metro vagonai buvo nuolatos valomi – naikinami grafiti, taisoma įranga ir pan. Visa tai lėmė, kad bendras nusikalstamumas metropoliteno valdose kardinaliai sumažėjo.
Tad, pavyzdžiui, ką galėtų reikšti daugelio mūsų vairuotojų (ir keleivių) ramiai pro automobilių langus mėtomos nuorukos ir šiukšlės?
