Ir viskas galėjo būti kitaip. Tereikėjo monetai iškristi herbu į viršų. Sekmadienis, nors ir šviesus, saulėtas ir nepakartojamai žiemiškas, galėjo būti dar viena diena virtualybėje.

O dabar.. skubiai skubiai apsirengiu, susikraunu slides, trindamas sniegą nuo apšarmojusių automobiliuko langų sulaukiu skambučio iš Utenos. Į pakeleives priimu dukterėčią ir švilpiu tarp dviejų krištolu spindinčių laukų į gimtąją Aukštaitiją! Namučiuose spėriais kąsniais sukertu kepsniuką, pasikeičiu kombinezoną ir į senokai lankytus Anykščius. Čia, turiu pripažint, ganėtinai lengvai randu kalnų slidinėjimo centrą – padeda du su niekuo nesumaišomi kelių eismo ženklai, vakarykštis panaršymas po Anykščių turizmo informacijos centro interneto svetainę.

Lietuvoje teko slidinėti trejose kalnų trasose: šalia Molėtų observatorijos; Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje; šiandienos Anykščiuose.

Kas ir kaip skiriasi?

Šalia Molėtų observatorijos slidinėjau senokai – kokiais 2001-aisiais. Nemokėjau slidinėti, todėl griuvau ir kėliausi, slydau ir šypsojausi 🙂 Pagrindinis observatorijos trasos trūkumas buvo prastas keltuvas – buvo senas mechanizmas, kai į paprastą lyną turi „užkirtinėti“ kablį. Procesas reikalauja įpratimo ir nemenkai jėgų.

Ignalinoje teko lankytis tris kartus. Pirmą kartą rinkausi lygumų slides – tikrai ilga trasa, o didžiausias įspūdis, kai pro mane viesulu prasinešė kažkoks Lietuvos rinktinės aprangą vilkintis slidininkas. Supratau, kad slidinėjimas slidinėjimui tikrai nelygus 🙂 Antrą ir trečią kartą jau džiaugiausi kalnų slidėmis. Trasos geros, įspūdis lieka. Stačioji iki šiol kelia šiokį tokį siaubą, ją reikia prisipratint 🙂 Centro trūkumas – lankytojų srautas yra didokas, todėl prie keltuvų nusidriekia eilutė.

Anykščiai patiko. Patiko kalnas, patiko tramplynėliai. Tik, kaip ir visur, įdienojus slidininkų pagausėjo, todėl vidutiniškai pakilti pavykdavo kas 8 minutes. Norėtųsi dažniau.

Kur dar Lietuvoje galima slidinėti kalnų slidėmis? Berods, Birštone (tragikomiška, kad Birštono savivaldybė skelbia, jog šį savaitgalį keltuvai nedirbo dėl „techninių kliūčių“ – sakyčiau, правал'as), tikrai Vilniaus Liepkalnyje, Rokantiškėse.

Turiu tokį nuolat atnaujinamą lapą, kuriame bandau sekti svarbiausius „darytinus“ darbus.

Vaizdelis pastaruoju metu žiaurokas:

• grupė „Darbas“ – apie 40 užduočių..
• grupė „Mokslas“ – 6 užduotys..
• grupė „kiti“ – 17 užduočių..

Ir daugelį šių užduočių reikėjo padaryti „vakar“. Man, kiek suprantu, toks statusas pradeda asocijuotis su statusu dzin.. Arba „visiška elektrifikacija“, kaip rusiškąjį до-лампочки kažkada siūlė versti legendinė „Šluota“.