Pagrindinį kvietimą dalyvauti rasite katibos bloge. Tikrai džiugu, kad blogosfera Lietuvoje tokia pati kaip ir visame pasaulyje – tai jokios centralizuotos kontrolės nepripažįstantys piliečiai, veikiantys bendram tikslui.

Taigi, apie ką prie apskritųjų stalų diskutuos blogeriai?

1. Skirtingų lietuviškų blogofermų gyvenimas.Techninė, socialinė pusė, pliusai bei minusai, vystymasis, nutikimai:
• blog.hardcore.lt (ve)
• unknownbug.net (nezinomas)
• blogas.lt (žudykreklamą)
• livejournal.com (maliboo)
2. Cenzūra, privatumas ir pasiekiamumas blogosferoje:
• blogų cenzūra ir jos precedentai (laumaras);
• etika ir privatumas blogsferoje (emilis d.);
• autoriaus ir blogo santykis (audrius r.)
3. Lietuviškos blogosferos aktualijos:
• blogai kaip alternatyvi medija (rūtita);
• blogosferos pulsas (vienastoks);
• bendruomenės ir informaciniai srautai (mic);
• diversijos ir akcijos blogosferoje (opit).

Taigi, kada ir kur? Balandžio 28 d., VU komunikacijos fakultetas, Saulėtekio al. 9-I, 205 auditorija

Berods, 1990-1991 metais istorijos mokytojo Valdo Šukevičiaus paragintas dalyvavau archeologinėje Utenos kraštotyros muziejaus ekspedicijoje, kuri tyrinėjo Ruklių senkapį. Truputį keista, kai dabar jau visiškai kitomis akimis skaitau anų dienų tyrimų apžvalgas ir mokslininkų išvadas. Mums – 5-6-okams tuomet didžiausią įspūdį darė rasti pinigėliai ir pats faktas, kad visai šalia dar neseniai veikusios lapių fermos gali amžinu miegu gulėti žmonės.

Dabar jau suvokiu, ką reiškia žodis senkapis, kur ir ką galėjo veikti šios piniginės savininkas XVI amžiaus pradžioje – dar prieš Liublino uniją! Dabar jau žinau, kodėl reikėjo nuosekliai 2×2 m² tranšėjomis kasti velėną, ieškoti galimų palaidojimo vietų, atsargiai – milimetras po milimetro – šluotelėmis valyti smėlį iš bočių akiduobių..

Puiku, kad smagūs moksleiviškų vasarų prisiminimai dera su darbu istorijos mokslui.

Linkėčiau muziejininkui Daliui Ribokui dar ne vienos įspūdingos parodos. Ruklių senkapio tyrinėjimai baigėsi 1998-aisiais, tačiau neabejoju, kad darbų pabaigos horizonte tikrai nematyti.

O ką mūsų visų Lietuvos istorijai padarei Tu?

1798 metais paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis mirė Sankt-Peterburge. Palaidotas kaip karalius, tačiau tokia ceremonija, spėju, turėjo atrodyti kaip dar vienas ciniškas juokelis prie Abiejų Tautų Respublikos kapo duobės.

Piešinyje ir nuotraukoje – Romos katalikų parapijos Šv. Jekaterinos Aleksandrietės bažnyčia, kurioje buvo palaidotas paskutinis ATR karalius. Kaip žinia, 1938-aisiais lenkai jį parsivežė. Įdomu, kokia buvo šovinistinio Smetonos režimo reakcija? Ar jiems nekilo noras pareikalauti paskutinio karaliaus Lietuvai?

Bažnyčia įsikūrusi viename pagrindinių Sankt-Peterburge – Nevskio prospekte. Kartu su visa šeima ne kartą po jį vaikščiojom, tik dėmesys tada buvo sutelktas ne ten. O gaila, nes lankiausi dar iki bažnyčios gaisro 1994-aisiais. Dabar tai jau nebeajotina pareiga, vos tik vėl gyvenimas nuves į Peterburgą.

Beje, siūlau paskaityti puikų Benjamino Mašalaičio straipsnį apie Lietuvos valdovų nekropolius užsienyje.