Žurnalistų etikos inspektorius pradėjo dirbti. Kritiškai vertinant, reikėtų paklausti, kodėl šie būtini darbai pradėti tik dabar, inspektoriui pradėjus antrą kadenciją? Tačiau geriau vėliau, nei niekada. Džiugu, kad inspektoriaus pateiktoje „2005-2006 metų analitinės apžvalgoje „Visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gairės“ ir 2006 metų veiklos ataskaitoje“ itin didelė dalis analitinės apžvalgos skirta interneto įtakai keičiant Lietuvos žiniasklaidą. Kalba, pristatanti praėjusiųjų metų ataskaitą Seime, tapo visuotinai pripažintų faktų konstatavimu ir susilaukė didžiulio palaikymo. Tačiau ar tikrai problemos susikaupė tik žiniasklaidą valdančiųjų pusėje?

Tai, jog problemos akivaizdžios, tik patvirtina statistika. Popierinis „Lietuvos rytas“ pirmauja darydamas neigiamą poveikį nepilnamečiams. Internete vaikus kankina “Vakarų ekspreso” svetainė. Tarp televizijų juodu kaspinu reikėtų žymėti „TV3“ kartu su papildančia „Tango TV“. Įdomu, jog pažeidimų neužfiksuota radijo eteryje.

Inspektorius pagrindiniais kaltininkais įvardina visuomenės informavimo priemonių savininkus, tačiau aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į tris interesų grupes, kurios turi tikrai ne mažesnę įtaką.

Pirmoji – tai žurnalistų profesinės sąjungos. Ar kas nors galėtų prisiminti Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotą streiką dėl neetiškų ar net kriminalinių kurios nors visuomenės informavimo priemonės savininkų veiksmų? Ar žurnalistų profesinis solidarumas, pasireiškiantis ginant žurnalistų teises, kada nors virto viešu solidarumu prieš darbdavius?

Galima būtų pasidžiaugti, kad būtent Lietuvos žurnalistų sąjunga inicijavo pirmuosius žingsnius panašia kryptimi – pagaliau suformuluotas pasiūlymas netaikyti PVM lengvatos toms visuomenės informavimo priemonėms, kurios yra pripažintos nuolatos pažeidinėjančiomis žurnalistų etikos reikalavimus. Kitas klausimas, ar Seimas ir bent vienas iš “mažumos” koalicijos lyderių atvirai palaikytų pasiūlymą, kuris bulvarinių „L.T.“ ir „Vakaro žinių“ pajamas sumažintų iki 5-10 proc., o kartu potencialiai sukurti įrankį kontroliuoti ir kitų „lyderių“ bulvariškėjimą?

Antroji alternatyvi interesų ir įtakos zona – tai internetas. Žurnalistų etikos inspektorius nevienareikšmiškai pažymėjo, jog būtent internete veikiančios visuomenės informavimo priemonės kol kas rodo pavyzdį savo kolegoms.

Kita vertus, reikia pažymėti, jog internete žymiai daugiau informacinio šlamšto, todėl tikrai reikia palaikyti puikiu precedentu galintį tapti inspektoriaus sprendimą dėl tinklaraščio www.blogas.lt/kaboom, kuriame buvo skelbiama ribojamo pobūdžio informacija.

Trečia, ir svarbiausia, interesų grupė – tai mes visi skaitantys, klausantys ir žiūrintys. Kiek mokate už pasirinktas žinias ir informaciją? Ar perkate savaitraštį „Atgimimas“ už 10 Lt? Ar mokate už VIASAT programų paketą 49 Lt per mėnesį? O gal renkatės patikimą žurnalą už 25 Lt? Tikriausiai esate bernardinai.lt prenumeratorius ir skiriate portalo išlaikymui bent 2 proc. savo GPM?

Vz.lt redaktoriai konkrečiais skaičiais paaiškintų, kaip skyrėsi interneto portalo lankomumas, kol informacija buvo ribotos prieigos ir dabar. Lietuvoje, kur 10 tūkst. siekiantis savaitinio ar mėnesinio leidinio tiražas jau laikomas labai dideliu, visuomenės informavimo verslo pajamų generavimas neišvengiamai tampa vaikščiojimu peilio ašmenimis. Tą gražiai iliustruoja inspektoriau pateikiama statistika – nuo 2002 m. nuosekliai mažėja laikraščių (dabar jų turime tiek pat, kiek 1990-aisiais) ir beveik tokia pačia sparta daugėja žurnalų. Pastarųjų metų „sėkmės pavyzdžiu“ laikomas dienraštis “15min” kol kas dar neperžengė esminio slenksčio – neatskleidė, ar sugeba dirbti pelningai (nors 2006 m. jau spėjo tapti „lyderiu“ pagal erotinės informacijos kiekį).

Pabaigai pasikartosiu – taip, turi nuodėmių Lietuvos žiniasklaidos magnatai, tačiau tos nuodėmės atsirado ne dėl jų išskirtinumo, o mūsų visų nesugebėjimo išnaudoti alternatyvius įtakos svertus. Ir kol kas tikrai nėra aišku, kuris sprendimas būtų tinkamesnis – taikyti radikalias poveikio priemones dabartiniams „nusidėjėliams“, ar skatinti alternatyvių grupių stiprėjimą bei jų palaikymą.

Paskelbta vz.lt

Pagaliau paskelbtas ilgai lauktas TILS tyrimas „Skaidresnės žiniasklaidos link“. Nors pagrindiniai tyrimą užsakusiųjų  atrinkti akcentai surašyti pranešime žiniasklaidai, tačiau man asmeniškai įdomiausi pradiniai tyrimo duomenys, todėl nuosekliai nagrinėsiu ir kiekvieną svarbesnę įžvalgą pateiksiu šiame įraše.

1. gana rimta metodologinė abejonė – nurodoma, jog tyrimas apklausė 502 įmones, tačiau 11 skaidrė rodo, kad iš tų 502 „verslininkų“ tik 26 yra turėję reikalų su ELTA ir tik 27 su BNS. Manau, verslininkai, kurie nedirba su naujienų agentūromis, neturi jokio suvokimo apie žiniasklaidos procesus. Taigi, bent kiek realesnį vaizdą apie žiniasklaidos užkulisius turėjo vos 5,4 proc. (27/502) respondentų…
2. abejonė dėl verslininkų objektyvumo – ta pati 11 skaidrė nurodo, kad iš esmės verslininkai vienodai skaidriomis laiko ir BNS, ir ELTA naujienų agentūras. kolegos, ar Jūs iš tiesų manote? nebent atsakinėdami ironizavote, jog vienu atveju viskas pernelyg aišku ir todėl skaidru, o kitu – truputį aišku ir todėl skaidru? dar viena abejonė dėl respondentų žinių gylio…

3. respondentai ryškiai pervertina savo gabumus – štai 17 skaidrėje beveik 2/3 teigia, kad lengvai atskiria užsakomąsias publikacijas, tačiau 5 skaidrėje pripažino, kad nepalankios publikacijos ir transliacijos apie asmenį ar įmonę gali tą asmenį ar įmonę sužlugdyti. kitaip tariant, verslininkai pripažįsta, kad lengvai atpažįstamas melas gali sužlugdyti. kaip jau minėta [1] ir [2], greičiau respondentai nesuvokia, ką skaito;
4. 19 skaidrė verčia abejoti tyrimo nuoseklumu – negali būti tokių didelių atskirų parametrų pasirinkimų šuolių, ypač, kai vienas iš punktų – „Griežta finansinė atsakomybė už klaidingą informaciją“ – tikrai turėjo susilaukti daugiau nei 2 balsų iš 502;
5. ta pati bėda 14 skaidrėje, kur „Šmeižimą už atlygį“ ir „Paslėptą reklamą“ korupcija pripažino tik po 7 iš 502 – kyla natūralus klausimas, ar jie skaitė apklausos anketas ir koks turėtų būti iškreiptas jų visų supratimas apie korupciją žiniasklaidoje, ko verti jų atsakymai?

6. tai, kad tyrimas – apie žiniasklaidą nenutuokiančių verslininkų nuomonių rinkinys – patvirtina 22 skaidrė, kuri patvirtina, kad tik 3,8 proc. respondentų dirba įmonėse, turinčiose >250 darbuotojų. Tiesą sakant, smulkesnės įmonės bent kiek įtakingesnei žiniasklaidai yra visiškai neįdomios, todėl jų žinios apie žiniasklaidos užkulisius tik paskalų lygio;
7. 11 skaidrė pateikia atsakymą, kurias žiniasklaidos priemones Lietuvos verslininkai siūlo skaityti/klausyti/žiūrėti ir pasitikėti (išdėstyta verslininkų pasitikėjimo mažėjimo tvarka, raudona spalva pažymėjau žiniasklaidos priemones, kurių patikimumu abejočiau):
• Verslo žinios;
• Valstiečių laikraštis;
• LTV;
• BNS;
• ELTA;
• 15min;
• TV3;
• Kauno diena;
• LNK;
• Vakaro žinios;
• Lietuvos žinios;
• Veidas;
• Lietuvos rytas;
• BTV (žinių tarnybą vertinu teigiamai dėl Mariaus Jančiaus pozicijos);
• Respublika;

8. 15 skaidrėje atskirose žiniasklaidos srityse (verslininkų nuomone, korumpuotumo didėjimo eiliškumu) siūlomi:
• internetas/wire – interneto tinklalapiai ir naujienų agentūros be konkurencijos yra mažiausiai korumpuotos žiniasklaidos priemonės;
• radijas – nacionalinės radijo stotys, nuo jų nedaug atsilieka regioninės – padėtis gera;
• televizija – nacionalinės TV lyderiauja, kelias punktais geriau – regioninės;
• spauda – sąlyginai geriausia situacija savaitraščiuose (nors man iš karto iškyla „Veido“
  „looser story“), truputį geriau regionuose (oj, kaip čia verslininkai klysta…), visai prastai nacionalinėje spaudoje;

9. tbc