Rytas Staselis šio mėnesio žurnalo „Verslo klasė“ straipsnyje „Dvidešimt metų be cenzūros“ (72 psl.) kalbino ir mane. Kaip ir įprasta, teko garbė ginti piliečių žiniasklaidą. Kaip ir įprasta, ne visos geros mintys tilpo į straipsnį, tai pagrindinius akcentus pakartosiu ir čia:

• Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius
• Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas.
• Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje? Verta aukoti tam tikrą ramybės dozę ir priimti kaip duotybę 5 proc. internetinio purvo, kai 95 proc. atvejų suteikia naujų įžvalgų, kurių niekada negalėtų užtikrinti tradicinė žiniasklaida. Visam tam teisinė bazė yra paruošta, reikia tik drąsiai ja naudotis – mano teisinis ginčas su LR Seimo kanceliarija tik eilinis pavyzdys.
• Kita vertus, galbūt verta kalbėti apie pozityvią diskriminaciją ir čia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas iš tiesų daro reikalinga darbą, tik jam trūksta ankstesnės Atviros Lietuvos Fondo pozicijos – vienas iš rėmimo prioritetų turi būti projekto galimybė tapti save išlaikančiu, t.y. komercializuotis.
  
• Galutinio vartotojo cenzūra pateisinama iš esmės tik šeimos ribose ir tai tik vaikų atžvilgiu. Žymiai efektyviau yra diskutuoti apie žalingą turinį, su juo supažindinti ir parodyti jo trūkumus, nei kaip stručiams kišti galvą į smėlį.
  
• Autokratiniai režimai ir cenzūra veiksminga tik tada, kai ji taikoma ilgą laiką ir maksimaliai galima jėga ilgą laiko tarpą. Kitu atveju atsiradę trūkumai garantuoja sisteminį broką. Socialinių tinklų fenomenas ir piliečių žiniasklaida tampa tuo įtrūkimu visose autokratinėse valstybėse – ar tai būtų Kinija, kur biurokratų nuodėmes iškelia tinklaraštininkai, ar Rusija, kur politinė kritika pilasi laisvai tik internete, ar Saudo Arabija, kur religiniai atskalūnai randa savo saugų uostą.

Užderėjo pastaruoju metu visokių pranešimų ir konferencijų. Kitą trečiadienį (gruodžio 12) Seimo Europos informacijos biure Europos vartotojų centro organizuojamame seminare skaitysiu pranešimą apie saviraiškos, įtikinėjimo ir reklamos ribas internete. Visa programa:

Kaip manot – kada tinklaraštis iš saviraiškos tampa įtikinėjimo ar net reklamos priemone? Ar tai priimtina teisiniu požiūriu? O kokia turėtų būti vartotojų ar juos ginančių organizacijų pozicija?

„Lietuvos žinios“ praėjusį penktadienį atspausdino Jurgos Tvaskienės tekstą „Profilio“ rubrikoje „Ištikimoji V.Uspaskicho ginklanešė“. Šį kartą žurnalistės objektyve – Loreta Graužinienė. Visagalis Google'as Jurgai pašnibždėjo, jog šia tema jau buvau surašęs savo mintis Jurgitai Kuzmickaitei, prieš metus nagrinėjusiai politikės viražus lrt.lt.

Įdomu, kad šį kartą pati Loreta Graužinienė patvirtino mano kelis ankstesnius spėjimus. O mano paviešintos mintys: