XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 33 of 46)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Kaukazo propagandos auka

„Yra tiesa, melas ir statistika“, – pasakytų bent kiek aukštosios matematikos žinių ragavę. Tačiau paragavęs kaukiančių raketų nebegali sustot. Rugpjūtį nesustodami pro Kaukazo gyventojus vaikščiojo tai gruzinų, tai rusų kariai ir dar kartą patvirtino, jog ribas tarp tiesos ir melo trinti visai paprasta. Ypač – kai per petį tapšnoja Kondoliza Rais arba vienas kitas Kremliaus generolas.

Nors ne daug pažįstų žmonių, gyvai mačiusių Pietų Osetiją, tačiau sunkiai paaiškinami emociniai ryšiai su Gruzija mus vis dėlto sieja. Matyt, tie ryšiai ir lėmė, jog per pora savaičių visa Lietuva tapo informacinio karo dalyve. Karo propaganda, kurios negirdėjome pirmojo Persijo įlankos ar Balkanų karų metu, tvoskė savo sunkiąja artilerija per visą Lietuvos žiniasklaidą. Laikraščių, televizijos ekranų, radijo eterio ar interneto erdvių, kurių nepalietė karas, liko vienetai. Continue reading

Už kiek televizijos parduoda Lietuvos sporto garbę?

Kad ir kiek mėgčiau internetą, turiu pripažinti, jog televizija – kol kas didžiausią kiekį Lietuvos piliečių smegenų vingių pasiekianti priemonė. Tai suteikia nacionaliniams (o ir regioniniams) kanalams didelę galią, didžiulius reklamos lėšų srautus, tačiau kol kas Lietuvoje televizijos pamiršta apie savo pareigą gerbti žiūrovus, kratosi socialinės atsakomybės naštos.

Vienas paskutinių įspėjimo skambučių skambėjo liepą šalia Palangos vykusio bene įspūdingiausio Lietuvos automobilių sporto renginio metu. „Omnitel 1000 km lenktynės“ – tai jau devintą kartą vykstantis vaizdingas (to ir tereikia TV transliacijoms) žiedinėje trasoje išdėstytas (patogus filmuoti ir transliuoti) gausus įvykių (nuo kvalifikacijos pradžios iki finišo tiesiosios) reginys.

Ko sulaukė Lietuvos automobilių sporto gerbėjai? Tiesioginės transliacijos? 20-30 vienu metu filmuojančių kamerų (panašiai tiek skiriama eilinėms futbolo varžyboms Vakarų Europoje)? Išsamios statistikos ir rezultatų analizės? Neperdedant galima sakyti, jog daugiau dėmesio LNK skyrė eiliniam nuvalkiotų veidukų šou „Žvaigždžių lenktynės“… Tuo metu žiūrovai (tik tie, kuriems pasisekė ir jie mato TV1) galėjo tenkintis kas dvi-tris valandas rodomais pusvalandiniais reportažais, kuriuose vėlgi daugiau buvo dėmesio reportažų autoriams, nei lenktynėms ir įvykiams trasoje. Continue reading

„Veidas“ apie politikus internete

080804, VeidasŠios savaitės žurnalo „Veidas“ numeryje trumpa Giedrės Petkevičiūtės žinutė, jog internetą vis plačiau ima naudoti politikai.

Trumpai komentavau ir aš, jog politikus skatina du dalykai. Pirma, uždraudus politikų reklamą televizijoje atsirado gana didelė laisvų pinigų sumą, kurią reikia efektyviai išnaudoti. O internetas – santykinai nauja sritis, todėl menkai kieno užimta, todėl investicijų grąža – gana didelė. Antra, faktas kaip blynas, jog Lietuvoje jau kas antras pilietis naudojasi internetu. Aišku, vieni rečiau, kiti dažniau. Galbūt labiausiai aktyvi vartotojų dalis (nepilnamečiai iki 18 metų) ir negali žadėti greitos investicijų grąžos, tačiau 18-35 metų amžiaus piliečiai tikrai potencialus naujų rinkėjų būrys. Kas su juo sugebės rasti bendrą kalbą, užsitikrins gana rimtą paramą net keletui rinkimų į priekį. Continue reading

Ta pati krizė, bet mažesnė

Gediminas Kirkilas sako: „Krizės nėra ir nebus“. Vieną kartą pataiko, kitą kartą – klysta. Šį kartą, jau menkai kas abejoja, suklydo. Ir daugelis dar kartą nusivylė, pažaduko etiketę dar stipriau prilipdė. Ar tikrai visada naudinga slėpti savo klaidas ar gresiančias problemas? Ar galutinis rezultatas būtų geresnis, jei blogybėms būtų pasiruošta ir apie tai paskelbta iš anksto?

Vis dar dažnas atvejis, jog svarbūs organizacijų įvykiai Lietuvoje skelbiami po fakto. Keičiasi vadovas(-ai), parduodamas didokas kiekis įmonės akcijų (suprask, prasta ateitis), įvyko gamybinė avarija – dažnai tokiais atvejais stengiamasi visus užtildyti, informaciją paslėpti ir stručio poza keičiama tik kai skandalas tampa viešas, o prastesniais atvejais – kai įsivelia valstybės institucijos ar net teisėsauga.

„Nepakeičiamų pilnos kapinės“ – anuomet sakė vienas žymūnas. Lietuvoje, matyt, padėtis pernelyg specifinė ir kapinių nelabai tėra, nes lietuviškas verslas reikalauja, kad viskas veiktų dėl to nepakeičiamo vadovo(-ų) asmeninių pažinčių. Negali ginčytis – Lietuvoje tikrai netrūksta patriarchalinės šeimos modeliu veikiančių įmonių, kur patriarcho pasitraukimas sužlugdytų visą veiklą. Tačiau visoms kitoms įmonėms vadovų kaita turėtų būti neišvengiama procedūra, kurios skaidrumas daro tiesioginę įtaką organizacijos įvaizdžiui. Continue reading

« Older posts Newer posts »