XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 25 of 45)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

„lrytas.lt“ TV apie politikų tinklaraščius

Pirmadienį Artūras Paknys pakalbino apie politikų tinklaraščius, o šiandien sumontuotą reportažą jau parodė televizija (pavadintą „Tinklaraščiai – neatrasta erdvė Lietuvos politikams“ galima peržiūrėti ir portale lrytas.lt), kuriame savo mintis taip pat dėstė Artūras Račas, teisingumo ministras Remigijus Šimašius, „bedarbis“ Artūras Zuokas.

Reportažo esmė – politikai tinklaraščius iki šiol naudoja atsitiktinai, dažnai priebėgomis. Prisimena prieš rinkimus, o paskui palieka likimo valiai. Kita vertus, nuoseklus tinklaraščių išnaudojimas yra puiki galimybė tiesiogiai bendrauti su rinkėjais, kuri atima laiko, tačiau gali būti lengvas ir paprastas kasdienis įrankis.

Kas netilpo, tačiau svarbu pažymėti kalbant apie šiandienos politikų tinklaraščius:

  • Melas labai greitai išlenda į paviršių – melagingas tinklaraštis labai greitai atskleidžia melagingą politiką. Netikros nuotraukos, netikros mintys, netikri veiksmai – puikus kokteilis įdėmiam rinkėjui;
  • Tiesioginis bendravimas su piliečiais atima LABAI daug laiko – tinklaraštis gali tapti labai galingu įrankiu politiko rankose, tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia labai daug ir nuoseklaus darbo, įgūdžio ir pasiryžimo nesustoti kelio vidury;
  • „Runkeliai“ tinklaraščių neskaito – jeigu politiko rinkėjai yra nemąstantis elektoratas, tai jam nėra tikslo protingai kalbėti ir rašyti –  niekas neklausys ir neskaitys. Geriau jau vieną kartą per savaitę sudalyvauti baliuje ar nuversti stulpą – parodys „Kakadu“ ar „Žmonės“.

Visgi, paskutiniai rinkimai į Seimą patvirtino, jog itin aktyvi plati ir nuosekli rinkiminė konservatorių kampanija internete buvo rezultatyvi – aktyvus jaunų miestiečių labiau pasiturinčių ir pan. rinkėjų sluoksnis išgirdo ir įsiklausė. Kiek teko kalbėti, konservatoriai kampaniją po rinkimų buvo priversti nutraukti –  neužteko pinigų. Ši strateginė klaida gali labai nemaloniai sugrįžti, jeigu kampaniją bus bandoma „atgaivinti“ prieš naujus rinkimus – rinkėjai antrą kartą gali nebetikėti.

P.S. viena dažna Lietuvos viešųjų asmenų, pradedančių rašyti tinklaraščius, klaida – nestandartizuotų tinkraščių platformų naudojimas, komentarų negalimumas. Vienas paskutinių pavyzdžių – URM diplomatų tinklaraščiai http://tinklarasciai.urm.lt. Tinklaraščiai be tinklo, be sąsajų su oponentais ir šalininkais – nykokas reikalas.

Vartotojai vs. programuotojai, muzikantai, …

Prieš mėnesį, gruodžio 3 dieną, „Microsoft“ iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą organizuota „Consumer Action Day“ – proga vartotojams pasidalinti patirtimi apie (ne)legalią programinę įrangą.

„Žinių radijo“ diskusijoje, į kurią pakvietė „Microsoft“, teko sudalyvauti kartu su Deividu Bargaila („Itex“), padiskutuoti tiek su „Rakto“ laidos vedėju Audriu Antanaičiu, tiek su laidos klausytojais gyvame eteryje. Negirdėjusius kviečiu atsisiųsti (~16 Mb) ir įvertinti argumentus.

Atsiribodamas nuo kvailokų vartotojų pasakojimų apie neoriginalios įrangos (per ją – virusų, nuotoliniu būdu užvaldomų kompiuterių ir pan.) realiai daromą žalą, atkreipčiau dėmesį į kitą labai paprastą ir visiems (!) Lietuvos vartotojams svarbią problemą – kokią lietuvių autorių sukurtą ir palaikomą programinę įrangą naudojate? Aš, deja, nenaudoju jokios… Ar tai yra dėl to, jog ji: a) per brangi; b) nekokybiška; c) yra nemokamų alternatyvų; d) …?

Pradėčiau iš kitos pusės – ar galėtumėt išvardinti žinomesnius lietuvių programuotojų kuriamus programinės įrangos produktus? Bandau iš atminties:

  • Tildė IT („Tildės biuras“ ir kt.);
  • Fotonija („Alkonas“ ir kt.);
  • 1000s (ir kiti „Ivolgamus“ kurti žaidimai);
  • dar keletas dabar jau užmirštų žaidimų (ne adaptuotų, o originaliai sukurtų Lietuvoje);
  • vietinės buhalterinės apskaitos programos (su išlyga, jog daugelis iš jų yra tailor-made (konkrečiam klientui pritaikomi) produktai, o ne baigtiniai produktai „dėžutėse“);

Ar tai pakankama? Akivaizdu, jog ne ir priežastis labai aiški – programuotojai neturi jokių laisvos rinkos dėsniais paaiškinamų motyvacijos svertų. Daugelis Lietuvoje sukurtų programų yra daugiau ar mažiau susijusios su akademine veikla, valstybinių lėšų panaudojimu lietuvinant ar nuo nulio programuojant atitinkamą produktą.

Galėčiau lažintis, jog padėtis analogiškai kartojasi ir lietuviškos garso bei vaizdo produkcijos srityse.

Apytiksliai paskaičiuokime/paspėliokime:

  1. interneto vartotojų Lietuvoje ~1 mln.;
  2. aktyviai naudojamų kompiuterių Lietuvoje ~0,7 mln.;
  3. vidutiniškai viename naudojamame kompiuteryje nelegalaus turinio apimtys:
    • programinė įranga – 3 programos (pagal naujausius skelbtus 2008 metų BSA duomenis, Lietuvoje nelegalios programinės įrangos dalis siekia 54 proc.);
    • garso įrašai – 150 dainų;
    • vaizdo įrašai – 5 filmai;
    • kitas turinys – nuotraukos, tekstai, …
  4. tarkim, vidutinė vienos programos kaina ~350 Lt (100 EUR);
  5. tarkim, vidutinė vienos dainos kaina ~2 Lt (lietuviškas CD / 10 dainų);
  6. tarkim, vidutinė vieno filmo DVD kaina ~15 Lt;
  7. padauginę ir sudėję gauname viename vidutiniškame lietuviškame kompiuteryje nelegaliai naudojamo turinio mažmeninę vertę – 1 425 Lt;
  8. tarkim, lietuviškas turinys sudaro ~1/3 viso turinio, tai atitinkamai negautos lietuviškos pramonės pajamos – apie 350 mln. Lt.

Palyginimui galima priminti „Tilde IT“ pirmojo 2009 metų pusmečio pajamas – 1,48 mln. litų. Tarkim, jeigu metai buvo sėkmingi, įmonė per metus uždirbo 3 mln. Lt.

Šis skirtumas tarp vieno iš geriausių lietuviškų programinės įrangos pavyzdžių gamintojos metinių pajamų ir potencialiai vartotojų kaupiamo turinio įvertinimo pernelyg bado akis. Dar blogiau – ankstesnio sąrašo skurdumas tik parodo, jog sukamės uždarame rate. Vieni nenori mokėti, kiti nenori dykai dirbti. Ir tada tiek vieni, tiek kiti pradeda ieškoti argumentų, kodėl jų pozicija geresnė…

Mano vertinimu, sprendimas paprastas ir jis mūsų – eilinių vartotojų – rankose bei piniginėse.

P.S. atskirai paminėtinas vienas iš dokumentų, kurį „Microsoft“ paskelbė kartu su kita informacija žiniasklaidai – Summary of Enforcement and Education Initiatives Around the World (Dec. 2, 2009). Itin įdomi ištrauka apie Lietuvą: „<…> In Lithuania, Microsoft worked with local authorities to announce the first civil search in a hard-disk loading case and the first civil claim against the owner of a peer-to-peer network. <…>“. Ar šituo bendrovė pripažįsta, jog aktyviai prisidėjo prie kauniečio studento nuteisimo ir/ar LANVA 106-ių bylos?

„Infolex“ apie piliečių įstatymų leidybą

Vasaros pabaigoje teisės tematikai skirto interneto portalo „Infolex“ žurnalistė Ginta Gudauskaitė kalbino Petrą Ragauską apie piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Keletą minčių iš praktikos paprašė papildyti ir mane.

Straipsnyje kolega teigia, jog piliečių įstatymų leidybos iniciatyva – politinių partijų įrankis (kopija bernardinai.lt). Vienareikšmiškai su tuo sutikti negalėčiau, tačiau vertinant realiai pavykusius parašų rinkimus, tikrai politinės partijos ir jų idėjos turi daugiau galimybių.

„Žinių radijas“ apie atskaitingą žiniasklaidą

Dainius Radzevičius prieš pora savaičių (gegužės 26 d.) pakvietė į savo laidą „Žinių radijo“ eteryje „Žiniasklaidos anatomija“. Kartu su Kostu Baubinu iš „Verslo žinių“ ir Gintaru Gimžausku iš „nekenciukompiuterio.lt“ kalbėjome, ar ir kodėl žiniasklaidai Lietuvoje trūksta skaidrumo (visą laidos įrašą galima atsisiųsti iš čia).

„Transparency International“ Lietuvos skyrius gegužę pristatė žvalgomąjį žiniasklaidos atskaitingumo tyrimą, kuris ir buvo viena pagrindinių laidos diskusijos temų. Jo išvados gana liūdnokos – tyrime atsitiktine tvarka nagrinėti dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Verslo žinios“, „Lietuvos žinios“, „Vilniaus diena“ iš esmės vargiai laikytini atskaitingais. Continue reading

„delfi.lt“ apie netraukiančius rinkimus

Penktadalis rinkėjų atėjo išreikšti savo valią, ką norėtų matyti savo atstovais Europos Parlamente. Visiems kitiems buvo rimtesnių gyvenimo užsiėmimų. Apie tai ir pakalbino Eglė Samoškaitė iš „delfi.lt“ (visas straipsnis – „L.Ulevičius: EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams“).

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose. Continue reading

« Older posts Newer posts »