Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 24 of 46)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

2011.01.28 / / 2 Comments

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

„15min“ apie „WikiLeaks“

2010.12.02 / / 0 Comments

Pirmadienį Gediminas Gasiulis iš „15min“ atsiuntė klausimus, kaip iš interneto teisės pozicijų vertinu „WikiLeaks“ situaciją ir valstybės paslaptį sudarančios informacijos viešą skelbimą. Internete galima rasti visą straipsnį „WikiLeaks“ – taro tiesos ir žalos“, jam skirtas ir pirmasis spausdintinio gruodžio 1 d. numerio laikraščio puslapis (sutrumpinta versija). Žemiau pridedu pilnus savo atsakymus.

Daugybė valstybių piktinasi „Wikileaks“ vykdomais slaptos/konfidencialios/riboto naudojimo informacijos paviešinimais, tačiau negali to sustabdyti. Kodėl? Kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu? Jei informacija yra išties žalinga, ar tokios valstybės kaip JAV neturi techninių galimybių to sustabdyti?

Pirma, jeigu kalbant supaprastintai, tai slaptos informacijos skelbimas – viena iš nusikaltimų rūšių. Visos valstybės kovoja prieš nusikalstamumą, tačiau vis tiek jo nepanaikina. Taip ir šiuo atveju. Tiesiog neįmanoma užkirsti kelio visiems nusikaltimams.

Antra, konkrečiai paskutinio paviešinimo atveju pažeisti JAV teisės aktai, nes dažniausiai valstybės įstatymai nustato, jog paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Todėl svetimoje valstybėje viešinant kitos valstybės slaptą informaciją iš esmės nusikaltimas nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro valstybės paslapties.

Trečia, WL atveju svarbi ekstradicijos procedūra (plačiau čia), t.y. ar prieglobstį suteikianti valstybė WL veikla vertina (t.y. baudžiamieji įstatymai tai apibrėžia taip) kaip nusikaltimą. LR atveju būtų sprendžiamas klausimas tiek  LT teisės aktų ir tarptautinių sutarčių pagrindu. Jeigu šalis X su JAV nėra sudariusi tokių sutarčių, tai iš esmės nebūtų pagrindo WL įkūrėjus perduoti JAV.

Ketvirta, atsakant į klausimą, kurios valstybės teisės aktai galioja WL atžvilgiu, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių:

  • domeno registracija;
  • serverio vieta;
  • naudojama kalba;
  • naudojama valiuta, laiko juosta ir pan.;
  • pateikiamos informacijos skaitytojus (WL atveju tai dažniausiai JAV piliečiai);

Informacijos srautą internete kontroliuoti praktiškai neįmanoma, nes tam reikėtų neįtikėtinai didelių išteklių (t.y. reikėtų analizuoti visus siunčiamus duomenis), tuo tarpu P2P tinklais visą WL turinį galima perduoti itin sparčiai ir konfidencialiai (pvz., užkodavus bent kiek stipresniu raktu).

Kodėl puolama būtent „Wikileaks“, tačiau informaciją skleidžianti žiniasklaida paliekama ramybėje?

Tiek JAV, tiek LT galioja nuostata dėl informacijos šaltinio paslapties. LR Konstitucinis teismas yra labai aiškiai pasisakęs, kokiais atvejais informacijos šaltinio paslapties principas gali būti pažeidžiamas. JAV atveju itin garsi yra Judith Miller byla, kai Pulicerio premijos laureatė atsisakė teismui atskleisti šaltinį, atskleidusį CIA agentės tapatybę.

Kitas aspektas – svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent tai WL ir argumentuoja savo pozicija – t.y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką valstybės politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip whistle-blower‘iai, t.y. praneša apie nusikaltimus ir tai laimi prieš kito principo (valstybės paslapties) atskleidimo daromą žalą.

Jei „Wikileaks“ būtų paviešinta su Lietuva susijusi jautri informacija (kad ir, tarkim, kokie nors įrodymai apie CŽV kalėjimus), kokių veiksmų valstybė galėtų imtis?

Kiltų tas pats klausimas, kurį valstybės vertybė svarbesnė – ar visuomenės teisė žinoti apie galimai daromus nusikaltimus, ar valstybės suvereniteto apsauga ir saugumas. VSD pažymų atveju jas paviešinęs subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės.

Procedūrų prasme ir interneto atžvilgiu sistema gana aiški – Konstituciniame teisme nagrinėta Kavkazcenter.com byla buvo itin išsamiai išnarstyta, o dabar galiojanti Vyriausybės 2007 m. nutarimu nr. 881 patvirtinta tvarka detaliai nustato tokios procedūros etapus. Galimybės interneto paslaugų teikėjams nesutikti su teisėsaugos institucijomis yra, tačiau teismai, beveik neabejotina, palaikytų VSD pusę.

Ar Lietuvoje galimas „Wikileaks“ atvejis? Tarkime, kad atsirastų tinklalapis, kuris paviešintų „12 VSD pažymų“, kitą operatyvinę informaciją. Ar saugu būtų to tinklalapio administratoriui/redaktoriui (kaip J.Assange‘ui) skelbtis viešai? Kas Lietuvoje gresia už slaptos informacijos paviešinimą?

Manyčiau, atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomius dokumentus kur nors troleibuse. Tai ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties WL įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todęl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje.

„Žinių radijas“ apie „WikiLeaks“

2010.11.30 / / 0 Comments

Vakar „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ (visas įrašas, mano mintys paskutinėje laidos dalyje) Agnė Skamarakaitė kalbino saugumo politikos ekspertą Igną Stankovičių, dienraščio „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Marių Laurinavičių, Seimo Užsienio reikalų komiteto narį Egidijų Vareikį, portalo „Slaptai.lt“ vyriausiąjį redaktorių Gintarą Visocką ir mane apie vieną įdomesnių šių dienų tarptautinių reiškinių – „WikiLeaks“ platinamus JAV diplomatinės tarnybos vidaus susirašinėjimo tekstus.

Laidoje išdėsčiau bent keletą minčių ir jas, atrodo, kol kas visiškai patvirtina toliau WL skelbiamų dokumentų turinys

Pirma, minia autobuso stotelėje tikrai norėtų pamatyti daug slaptų duomenų, tačiau ar tikrai sugebėtų tą informaciją panaudoti prasmingai ar tik džiaugtųsi pigiais skandalais? Štai vakar pagrindine žinia tapo Putino pavadinimas „alfa patinu“. Ji skelbta kartu su Saudo Arabijos siūlymais JAV kariauti prieš Iraną. Šios dvi žinios viešoje erdvėje sutapantintos – tikrai abejotina, ar tai prasmingas slaptos informacijos panaudojimas.

Antra, skelbiami vienos pusės duomenys – tai sudaro sąlygas ir pavojų netolygiai konkurencijai. Tai ypač akivaizdu karo veiksmų frontuose Afganistane, Irake. Balanso nebuvimas ne tik pakeis situaciją kare, bet ir privers keisti komunikacijos formą, informacijos naudojimo tvarką.

Trečia, su Lietuva susiję keli šimtai dokumentų. Minia norėtų gyventi valstybėje be paslapčių, tačiau tai tikrai nėra naudinga visais atvejais. Pavyzdžiui, kai kada visuomenės noras žinoti yra prasmingas – pavyzdžiui, pranešėjų apsaugos principo atvejais, kai valstybė (JAV) elgtųsi neetiškai, remtų nusikalstamus režimus ar pan.

Ketvirta, ilgalaikė duomenų įtaka priklausys nuo paviešintos medžiagos turinio. Turim lietuvišką analogą – 12 VSD pažymų, tačiau puikiai suvokiame, jog esminis klausimas, kiek jose yra darbinė informacija, kiek jos paviešinimas gali turėti įtakos sprendimų priėmimui. Tarpusavio supratimo, neformalia, darbine, dalykine prasme WL dokumentai pakenks LT bendradarbiavimui su JAV, nes mūsų strateginės partnerės svoris mažės. Kita vertus, JAV valstybės departamentas jau pasiruošęs ir vykdo atitinkamą kampaniją (beje, tą patvirtina ir vieša URM reakcija). Diplomatiniais kanalais turės būti panaikintas šaltukas, jeigu skelbiami neigiami atskirų asmenų vertinimai. Visgi, tai tėra darbinė medžiaga, o ne politiniai pareiškimai, tai nėra sprendimai, informacija turi tik rekomendacinį pobūdį. JAV turės pasitelkti sveiką humoro jausmą ir taisyti situaciją.

Šešta, jeigu LT atveju paviešinta informacija iš tiesų bus vertinga, tai ji gali tapti politinės kovos įrankiu ir ateinančių rinkimų į savivaldybių tarybas fone. Pavyzdžiui, būtų įdomi situacija, jeigu WL dokumentai patvirtintų gandus apie JAV finansinę paramą Baltarusijos opozicijai, kuri neva dingo LT diplomatiniame korpupse. Tai būtų rimtas smūgis tuo metu pareigas ėjusiems asmenims ir politinei vadovybei. Tačiau konkretūs veiksmai bus nulemti paskelbtos informacijos turinio.

Iliustracijai panaudota Ryčio Daukanto karikatūra „CŽV juodoji katė“

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

2010.11.22 / / 11 Comments

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus		 21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

2010.11.11 / / 1 Comment

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑