Category: žiniasklaidoje (Page 19 of 45)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Lietuviškos Nobelio premijos laureatų šaknys

2016.10.06 / Liutauras / 0 Comments

Seniai seniai, 2005-aisiais tuometiniame „Atgimime“ bandžiau suregistruoti visus lietuvius – Nobelio premijos laureatus. Vakar apie tai pirmą kartą skype-interviu forma kalbėjau per „Info TV“, o čia pridedu trumpą faktų santrauką.

Metai	Sritis, už ką	Asmuo	Ryšys su Lietuva
(pildoma) 1961	Chemijos srityje už fotosintezės elektrocheminių procesų tyrimą	Melvin Calvin	Tėvas – emigrantas iš Kalvarijos
1980	Literatūros srityje už 1953 m. „Pavergtą protą“ ir kt. kūrinius apie stalinizmą	Czesław Miłosz	g. 1911 Šeteniuose, šalia Kėdainių
1982	Chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą	Aaron Klug	g. 1926 Želvoje, Ukmergės raj.
1985	Taikos premijos laureatas kaip vienas iš judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių	Boruchas Lacas (Bernard Lown)	g. 1926 Utenoje
1988	1/3 premijos fiziologijos ir medicinos srityje už tyrimus, kaip vaistus (pvz, nuo leukemijos maliarijos) gaminti ne iš natūralių medžiagų	Gertrude Elion	Tėvas – Lietuvos žydas
1991	Literatūros srityje už kūrinius apie apartheidą	Nadine Gordimer	Tėvas – Žagarės, Joniškio raj., žydas
1996	1/3 premijos fizikos srityje už supertakumo ir helio-3 atradimą	David Lee	Seneliai – Lietuvos žydai
2002	1/3 premijos fiziologijos ir medicinos srityje už darbus genetikoje	Sydney Brenner	Tėvas – Lietuvos žydas
2002	1/2 premijos ekonomikos srityje už darbus apie žmonių sprendimus ir elgesį nežinomybėje	Daniel Kahneman	Tėvai – Lietuvos žydai, emigravę apie 1920 m.
2013	1/3 premijos ekonomikos srityje už turto vertės empirinius tyrimus	Robert James Shiller	Tėvas – emigravęs iš Vakarų Lietuvos
(pildoma) 2013	Chemijos srityje už ???	Michael Levitt	Tėvas – emigravęs iš Plungės
(pildoma) 2016	Literatūros srityje už muzikos kūrinius ir tekstus	Bob Dylan	Seneliai iš motinos pusės – Lietuvos žydai

„Mūsiški“ paradoksai

2016.03.29 / Liutauras / 0 Comments

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

2016.03.17 / Liutauras / 2 Comments

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos 6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.

EESC: How media is used to influence social and political processes in the EU and Eastern neighbouring countries

2015.06.17 / Liutauras / 0 Comments

It was a great honor and professional pleasure to spend half a year participating in the process of drafting Information report (REX/432) for the European Economic and Social Committee. Rapporteur Indrė Vareikyte invited me as an expert for the Study Group of the Section for External Relations.

The final document (downloadable DOCX versions in 23 EU languages) was uninamously adopted in the EESC plenary session on April 28th and has become the first official EU position paper on Russian propaganda adopted by EU institutions.

Dovydas Pancerovas from 15min.lt prepared a lengthy piece „Europa ieško būdų, kaip įveikti Kremliaus propagandą (Europe looks at means to overcome Kremlin’s propaganda)“ covering major EESC recommendations: identify and highlight, inform, educate, provide the platform, encourage own story.

Morning show „Labas rytas, Lietuva“ on Lithuanian national TV provided an opportunity to present main findings for the Lithuanian audience:

A couple of weeks later (on June 13th) the European Parliament adopted a closely related report by Gabrielius Landsbergis „On the state of EU-Russia relations“ (reference number 2015/2001(INI)).

Both documents have already become an important background for further discussions on a pan-European level. As requested by the Council of the European Union meeting in March:

13. The European Council stressed the need to challenge Russia’s ongoing disinformation campaigns and invited the High Representative, in cooperation with Member States and EU institutions, to prepare by June an action plan on strategic communication. The establishment of a communication team is a first step in this regard.

It is expected, that the upcoming meeting on June 25-26 will discuss and approve a detailed action plan prepared by the High Representative’s (Frederica Mogherini) office. The plan itself should also encompass ideas mentioned both in EESC and EU documents.

Weekly news analysis „Savaitė“ on Lithuanian national TV has presented these issues in the context of ongoing issues:

Once again congratulations for the team and Indrė for the marvelous achievement as a EESC member!

Nusikaltimas, sukrėtęs carinio Vilniaus elitą

2015.05.18 / Liutauras / 0 Comments

Kai prieš metus įsikūrėme buvusio Buivydiškių dvaro valdose, istorinių vietovės faktų paieška atvedė prie unikalios paskutiniųjų dvaro savininkų šeimos istorijos. Ji pasirodė įdomi ir žurnalui „Verslo klasė“, kurio gegužės numeryje ir paskelbtas šis straipsnis. Čia jį skelbiu neredaguotą ir su į žurnalą nepatekusiomis iliustracijomis.

Lietuvai dar nieko nereiškusią 1911-ųjų vasario 16-ąją Sankt-Peterburgo teismas baigė visoje carinėje Rusijoje nuskambėjusią bylą. Itin karštai ji aptarinėta ir Vilniuje, nes liudininkais buvo iškviesta net keturiasdešimt tuometinio gubernijos centro aukštuomenės narių. Visi jie dalijosi liudijimais apie Buivydiškių, Kairėnų ir kitų apylinkės dvarų savininkų Buturlinų šeimą ir ją sukrėtusį skandalą.

Santykinai ramų provincijos aukštuomenės gyvenimą sukrėtė teismo procesas, kuriam pasibaigus teismas kaltu švogerio nužudymo organizavimu pripažino ir į katorgą išsiuntė XIX a. Vilniuje tarnavusio (ir daug nuosavybės čia įsigijusio) generolo Dmitrijaus Sergejevičiaus Buturlino (Дмитрий Сергеевич Бутурлин) žentą Patriką O’Bryną de Leisi (Patrick O’Brien de Lacy).

Kaip rašyta ano meto Vilniaus laikraščiuose, Vilniaus aukštuomenės salonuose ši byla buvo aptarinėjama beveik metus, kai netikėtai mirus generolo vyresnėliui Vasilijui Buturlinui buvo iškelta byla dėl nužudymo. Visuomenės dėmesį traukė ne tik turtingo tuometinio carinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūno asmenybė, ne tik dideli jo valdyti turtai Vilniuje ir jo apylinkėse, bet ir būdas, dėl kurio generolo sūnus mirė.

Generolas buvo carinės Rusijos milijonierius. XIX a. pabaigoje palikęs tarnybą carinės Rusijos 27-osios pėstininkų divizijos štabe Vilniuje (1898-1899 metais net buvo tapęs jos II brigados generolu-majoru) persikėlė į Sankt-Peterburgą, kur vyresnėlis tarnavo Preobraženskio pulke, o Vilniuje liko jo jaunesnioji dukra Liudmila Buturlina.

Buvusio kariškio valdų sąrašas Vilniaus apylinkėse buvo įspūdingas – dabartinė Pilaitė, Zujūnai, Buivydiškių dvaras, šalia kurio sėmingai plėtotas vaisių ūkis (tarybiniai metais šioje teritorijoje įsikūrė dabartinės Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetas), užtvenkus Sudervėlės upelį sukurta vandens telkinių (prūdų) sistema, pradėta užsiiminėti žuvininkyste. Dukrai išsiskyrus su pirmuoju vyru ir ruošiantis antrosioms vedyboms generolas iš Antano Tiškevičiaus nupirko dalį Kairėnų dvaro (dabar įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas), kuris tapo įspūdinga šeimos rezidencija.

Turtai sudomino airių kilmės „sėkmės džentelmeną“

Skandalo užuomazga – 1903 metais generolo surašytas testamentas, pagal kurį sūnui turėjo atitekti didesnė palikimo dalis – net milijonas rublių, o dukrai vos 400 tūkstančių. Dar 1890 metais su generolu išsiskyrusi vaikų motina (grafienė Bobrinska) gyveno Paryžiuje ištekėjusi už garsaus Meksikos pasiuntinio (Minister Plenipotentiary) Manuelio Chulio de Lizardi (Manuel Julian de Lizardi) ir valdė dar vieno milijono rublių turtą. Kitų vaikų ji neturėjo, todėl ir šie pinigai turėjo kažkada atitekti broliui su seserimi.

Kažkada panašiu laiku su generolu ir susipažino airių kilmės Patrikas O‘Brynas de Leisis. De Leisiai buvo sena giminė, save kildinusi iš Airijos karalių, o pirmieji atstovai Abiejų Tautų Respublikos šaltiniuose fiksuoti dar XVII amžiuje.

Ano laikmečio laikraščiuose Patrikas de Leisis buvo apibūdintas kaip „niekada nepadarantis gerai“. Rašyta, jog visą savo pirmosios žmonos turtą jis praradęs laivų statybos versle, kai valdė laivų statyklą Pinske ir Gardine, dar vieną įkūręs Suomijoje, kur dirbo caro laivynui. Du laivus netgi dovanojęs Rusijos karui prieš Japoniją. Deja, šių verslų neskmės baigėsi bankrotu.

Prastos asmeninių finansų padėties nepakeitė net trečiųjų vestuvių proga iš naujojo uošvio gautos dovanos – du dvarai ir malūnas. 500 rublių per mėnesį pajamų neužteko tokių „plačių ambicijų“ žmogui. Generolas dukrai, ir sūnui skirdavo dideles sumas – per mėnesį vyresnėliui tekdavo 575 rubliai, o jaunėlei apie 6-7 tūkstančius rublių per metus.

Trečiąją žmoną (Liudmilą Buturliną) de Leisis sutiko 1906-aisiais, kai dar buvo vedęs savo antrąją. Abu jaunuoliai dėl duotų santuokos įžadų esamiems sutuoktiniams problemos nedarė ir Patrikas, palikęs antrąją žmoną, o Liudmila, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, 1908-ųjų gruodį susituokė. Skyrybų ir santuokos maratonui nesutrukdė net galingojo jaunosios tėvo prieštaravimai. O ką ir turėjo galvoti patyręs kariškis, kai antrasis Liudmilos vyras į Vilnių persikraustė po bankroto Gardine (anksčiau gyvenęs Pinske ir net buvęs išrinktu šio miesto seniūnu).

Planai steigti sanatoriją Vilniuje

De Leisis savo švogeriui daktarą Vladimirą Pančenko pristatė siūlydamas Vilniuje steigti sanatoriją.

Pančenko dažnai atvažiuodavo į Vilnių, kur su keleto vietos vaistininkų tarpinkavimu bendravo su klientais. Jiems siūlė savo gydymo kursą potencijos didinimui. Kitų gydytojų vertinimu siūlytas gydymas buvo tiesiog didelė apgavystė.

Tuo pat metu, jau kaip de Leisi atstovas, gydytojas vedė derybas dėl didelio žemės sklypo pirkimo Poguliankoje (dabartinės J.Basanavičiaus gatvės apylinkės) netoli Zakreto (didelė teritorija tarp Lukiškių ir Vingio parko), vadinamo „Zarachovičiaus sklypu“.

Iš pradžių de Leisis planavo kartu su Pančenko ten įkurti pavyzdinę pensininkų sveikatinimo įstaigą pagal Vakaruose veikiančių kurortų pavyzdį.

Tobulas nusikaltimo planas

Gydytojas Vladimiras Pančenko

De Leisis savo finansines problemas tikėjosi išspręsti nužudęs savo naujuosius giminaičius. Panašu, jog jis nenorėjo laukti, kol anie mirs natūraliomis mirtimis ir siekė, kad žmona paveldėtų pagrindinius turtus. Buvo liudijusių, jog tokį planą jis buvo sugalbojęs dar iki vedybų su Liudmila. „Sėkmės džentelmeno“ plano ašis buvo abejotinos reputacijos gydytojas gydytojas Vladimiras Pančenko. Jis dar 1895-aisiais gyvendamas Paryžiujis pardavinėjo nuodus savižudžiams. Buvo įtariamas klastojęs mirties liudijimus, taip pat pornografijos gamyba.

Vasilijus Dmitrijevičius Buturlinas

Pirmą kartą gydytojas savo auką – Vasilijų Buturliną – sutiko 1908-ųjų pabaigoje, kai būsimoji auka ieškojo priešnuodžių Sankt-Peterburge siaučiančiai cholerai. Vėliau abu reguliariai susitikinėjo, o 1910-ųjų vasarį Pančenko įtikino Buturliną mišinio, vadinto sperminu, nauda ir pradėjo jam reguliariai švirkšti šio injekcijas.

Tų pačių 1908-ųjų pabaigoje su gydytoju pirmą kartą susitikio ir de Leisis – dar iki savo vestuvių su Liudmila Buturlina. Pirmo susitikimo metu gydytojas išgirdo pasiūlymą už 1 500 rublių atlikti abortą. Po kelių dienų gydytojas išgirdo tikrąjį pasiūlymą: nužudyti naujuosius giminaičius naudojant biologines priemones. Švogerio mirtis įkainota 10 tūkst. rublių, būsimo uošvio – 50 tūkstančių, o Paryžiuje gyvenančios motinos – net 500 tūkst. rublių.

Pagal de Leisio planą gydytojas turėjo švogerį nužudyti panaudodamas choleros užkratą. Liga Sankt-Peterburge buvo pasiekusi endemijos mastą, todėl Patrikas tikėjo, jog tai nesukels įtarimų ir visus įtikins, jog pirmoji auka mirė dėl natūralių priežasčių. Baimė dėl choleros plitimo paskatins greitas laidotuves, kurios ir paslėps visus įkalčius. Net kūną ekshumavus visi tik patvirtins, jog mirties priežastis – būtent cholera.

Tačiau tokio plano sėkme Pančenko suabejojo ir vietoj to pasiūlė difterijos toksiną, kurį jis gavęs iš dviejų skirtingų tyrimų laboratorijų. Ši priemonė ir buvo panaudota, tačiau jaunojo Buturlino mirtis iš karto sulaukė įtarimų.

Naujiena kriminalistikos pasaulyje

Tarp bylos kaltinamųjų buvo Jekaterina Muravjova – gydytojo Pančenko meilužė, kurią šis išlaikė Peterburge. Ji turėjo žinoti visas bylos detales, tačiau slėpė jas nuo teisėsaugos. Tyrimo metu Pančenko prisipažino, kad jaunam Buturlinui leidęs cholerinį endotoksinį (žvėrių nuodus), kurį gavo iš Kronštato bakteriologinės laboratorijos.
Pripažinęs savo kaltę gydytojas taip pat atskleidė, jog būtent Patrikas de Leisis buvo nužudymo užsakovą.Tiesa, po kelių svaičių nuo savo teiginių atsisakė.

Nužudytojo našlė Marija Zikė (Мария Зикке)

Pradėjusi tyrimą policija nedelsiant sulaukė ir Pančenko, ir Muravjovą, pradėjo rinkti įrodymus apie visus byloje figūravusius asmenis. Mozaika buvo įspūdinga. Įtarusis generolas, sulaukęs žinios apie sūnaus mirtį, nedelsiant pareikalavo skrodimo, tam pritarė ir mirusiojo žmona Marija Zikė (Мария Зикке), buvusi kavinių dainininkė. Netrukus policijoje apsilankė ir dar vienas asmuo, nuomavęsis butą iš ponios Muravjovos – Pančenko mylimosios. Jo liudijimu, Buturlinas buvo nužudytas.

Tyrimo pradžioje gydytojas ir jaunikis iš pradžių neigė bet kokias sąsajas su mirtimi, tačiau jie abu ir ponia Muravjova buvo sulaikyti. Po arešto gydytojas Pančenko pripažino dalyvavęs įvykdant nusikaltimą. Nors vėliau liudijimus teisme paneigė, tačiau teismo žiuri juos pripažino patikimais. Tai unikalus dokumentas, kuriame persipynę biologija ir jausmai.

Gydytojo Pančenko prisipažinimas

Pacientus man atvesdavo draugas Rafovas, kuris veikė kaip tarpininkas, gaunantis dalį pelno. Vieną dieną jis mane ir supažindino su O’Brynu de Leisiu. Susitikome privačiame restorano kambaryje, kur, esant Rafovui, šis paprašęs atlikti neteisėtą operaciją (abortą) už 1 700 rublių. Aš sutikau. De Leisis atrodė patenkintas ir davė man 100 rublių.

Aš paprašiau jo apsilankyti mano kabinete. Buvau praktikuojantis gydytojas Šiaurės geležinkelio rajone Petrograde. Vėliau O’Brynas atskleidė,kad norėtų pakalbėti su manimi be liudininkų, su kuo aš sutikau. Jis papasakojo, kad ką tik tapo jaunikiu, o operacija, kurios jis iš tiesų norėjo, yra susijusi su švogerio pašalinimu. Už šią paslaugą jis pažadėjo sumokėti 10 tūkstančių rublių. Po to kiltų reikalas pašalinti uošvį, už ką aš gaučiau 50 tūkst. rublių. Ir pagaliau, senuko išsiskyrusi žmona turėtų iškeliauti į amžinybę. Už tai jis nepagailėtų 500 tūkst. rublių.

Klientas reikalavo ypatingo pasiruošimo ir patarė pradėti nuo jaunojo Buturlino, kuriam pasiūlė į duoną, užteptą sviestu ir lašišos ikrais, įmaišyti choleros bakterijų. Pagal jo aiškinimą, cholera nieko nenustebintų, nes šiuo metu Petrograde kaip tik kyla epidemijos banga. Toliau jis plačiau pasakojo apie choleros bakterijas ir atskleidė, jog jaunasis Buturlinas po oda leidosi anti-cholerines injekcijas.

Iki to laiko iš O‘Bryno de Leisio aš jau buvau gavęs 2 tūkst. rublių. Pagaliau jis supažindino mane su Buturlinu, pretekstu panaudojęs siūlymą steigti sanatoriją, tačiau man buvo pavesta sudominti jį konkrečiu vaistu ir įtikinti pradėti jį naudoti. Tada, vietoj vaistų, aš turėjau suleisti nuodų ar kažką kitą. Atlikęs užduotį turėjau vengti rašyti atvirą laišką ar telegramą, nes jam artimas grafas Ronikeris, kurį apkaltino žmogžudyste Varšuvoje, kaip tik ir buvo pagautas dėl telegramos.

Planas buvo sėkmingas. Aš „gydžiau“ jaunąjį Buturliną, leisdamas difterijos toksiną vietoj kito vaisto. Bakterijas aš gavau iš chemiko, kuris patikėjo mano pasakojimu, kad jų reikia eksperimantams su triušiais. Aš suleidau dvi dideles dozes į aukos šlaunį. Vėliau, sužinojau, kad jis labai serga, ir, surpantama, pasimetęs paskambinau O‘Bynui, kuris pasiuto, nes turėjo būti išsiųsta telegrama. Jis pasakė: „Jūs dabar galite priduoti ir save patį“. Po šio įvykio aplankiau jaunąjį Buturliną ir sužinojau iš jo paties, kad jis smarkiai karščiuoja ir kenčia didelius skausmus, bet niekas negerėjo. Kitas pakviestas gydytojas nenustatė priežasties.

Tada apie Buturlino mirtį perskaičiau laikraščiuose. Tai nutiko tiksliai, kada ir buvo planuota – po septynerių dienų po injekcijos. Kai perskaičiau, kad laidotuvių data bus paskelbta vėliau, aš supratau, kad prasidėjo velniava.

Tuo metu generolas Buturlinas atvykęs pareikalavo skrodimo. O‘Brynas pritarė tokiam reikalavimui, tikėdamasis, kad tyrimas bus bevaisis. Aš galvojau taip pat, kadangi tokių tyrimų metu žmogaus ryklė niekada neanalizuojama, o ir tik keli diterijos simptomai ten būtų matomi.

Vėliau gydytojas patikslino, kaip įvykdė nusikaltimą. 1910 metų gegužės 16 dieną jis aplankęs Buturliną ir suleidęs jam iš kolbos vaistą (anti-choleros serumą). Vėliau injekciją pakartojęs kitą dieną. Prieš vakarinį vizitą pas Buturliną savo kabinete sulaužė poros vaistų kolbelių kaklelius, kad niekas to nepastebėtų. Išpylęs jų pradinį turinį pripilė jas difterijos nuodais ir užkimš jas kamščiu.

Prieš pradėdamas aš išgėriau degtinės drąsai. Pas Buturliną atvykau apie aštuntą ar devintą vakare su drebančiomis kojomis ir pulsuojančiai didėjančia tamsa, temdančia mano regėjimą. Aš turėjau sulaužyti kolbelių kaklelius matant Buturlinui, todėl pirmiausia jas uždengiau nosine, kad nesusipjaustyčiau pirštų. Dėl to jis negalėjo pastebėti, kad kakleliai šįkart jau buvo nulaužti. Suleidau dvi injekcijas. Kiekvienoje kolboje buvo apie du kubinius centimetrus, tačiau difterijos nuodai nebuvo išbandyti žmonėms, todėl suleidau po kolbelę į kiekvieną koją, kad galėčiau būčiau užtikrintas dėl mirtino poveikio. Smarkiai bijojau, kad Buturlinas gali atspėti mano būseną. Susiėmęs ir valdydamas savo drebantį balsą aš paklausiau, ar jam skaudėjo. Jis atsakė: „Visai ne“. Išėjau namo ir išmečiau kolbeles į gatvę. Visą naktį negalėjau užmigti, nes mane siaubingai graužė sąžinė.

Pagal Seth Carus, „The Illicit Use of Biological Agents Since 1900“

Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad Pančenko įsigijo ir difterijos toksino, ir choleros endotoksino. Daktaras Heinrich, medicinos laboratorijos direktoriaus padėjėjas, paliudijo, kad Pančenko prašęs choleros endotoksino ir gavęs dvi kolbeles. Jis grįžęs po kelių mėnesių ir paprašė dar, kadangi sakęs, jog išnaudojo pirmąją partiją eksperimentuodamas su jūrų kiaulytėmis. Pančenko teisme pripažino, kad įsigijo choleros endotoksino, tačiau neigė, kad pardavė jį O’Brynui už 25 rublius. Medžiaga, panašu, jau buvo ruošiama generolo Buturlino nužudymui.

Po to Pančenko atvyko pas mikrobiologą profesorių Zabolotnyj, kuris gydytojui pardavė mažą kiekį difterijos toksino, kurį Pančenko žadėjo naudoti savo vykdomiems nervų sistemos tyrimams. Profesorius paliudijo, kad vėliau sužinojo, kad toksinas nėra virulentiškas, tačiau apie tai niekada nepranešė Pančenko. Išpildęs Pančenko prašymą Zabolotnyj pasiūlė, kad šis kreiptųsi į Eksperimentinės medicinos instituctą, kur galėtų gauti didesnius toksino kiekius. Šio instituto chemikas profesorius Zdrejkovski teisme patvirtino davęs vieną ar dvi kolbeles su difterijos toksinu, iš kurių kiekvienoje buvo 30 ar 40 kubinių centimetrų.

Viskas dėl aklos meilės?

Teismas kaltais kapitono Vasilijaus Buturlino nužudymu pripažino ir Patriką de Leisį, ir gydytoją Vladimirą Pančenko. De Leisiui skirta katorga, o gydytojui – 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Pančenko meilužė Jekaterina Muravjova liko išteisinta, nors būtent jos rolė skatino gydytoją nusikalsti savo priesaikai.

Kaip savo laiškuose rašė gydytojas Pančenko, visus savo blogus darbus jis daręs tik todėl, kad jo mylimoji nuolatos reikalaudavo vis daugiau pinigų, kuriuos jis uždirbdavęs savo neteisėta veikla. Tragikomiška, tačiau meilužė iš jo atvirai tyčiodavosi, leisdavo miegoti tik šalia savo lovos, o prasidėjus policijos tyrimui išvis nutraukė santykius.

Žinutė 1913 m. kovo 6 d. „The Oamaru Mail“ laikraštyje, kurioje pasakojama apie Liudmilos bylą dėl palikimo prieš motinos antrąjį vyrą Manuelį Lizardi

Pasibaigus bylai apkalbos palengva nurimo, tačiau šeimos turto dalybos toliau tęsėsi. 1913 metais jau Liudmila Buturlina padavė į teismą savo patėvį de Lizardį, kuris, jog teigimu, po motinos mirties į banko sąskaitą pervedė tik dalį jai priklausančio palikimo. Nagrinėjant bylą Liudmila viešai teigė, jog ji ir toliau tiki, kad Patrikas iš tiesų yra nekaltas dėl brolio Vasilijaus nužudymo.

Taip baigėsi viena garsesnių bylų carinio Vilniaus istorijoje. Liudmila Buturlina Buivydiškių dvare gyveno iki pat 1940-ųjų, kai visą turtą perėmė sovietų valdžia.

Žurnalas „Огонёк“ apie teismo procesą