Category: žiniasklaidoje (Page 19 of 46)

Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.

Užrakinti kultūros lobiai

Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.

Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.

Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?

Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“

Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.

Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.

Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.

Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.

Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.

Biurokratų stalčių paslaptys

Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.

Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).

O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.

Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.

Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.

Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija

Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.

Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.

Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.