XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: tinklaraščiai & teisė (Page 2 of 15)

Tinklaraščiai jau yra realybės dalis. Teisė priversta vytis ir čia galima rasti kai kuriuos pėdsakus

„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

Veidas_20130128_57-59pSausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.

Ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė?

2009 metų interneto žmogus, kolega tinklaraštininkas Artūras Račas kelia klausimą, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Jaučiuosi šiuo klausimu turįs nuomonę, kurią verta išguldyti plačiau.

Tai rašydamas bandysiu atsiriboti nuo ŽLEK nagrinėjamo ginčo turinio dėl viešai nebepasiekiamo (Artūras delfi.lt sako „išimto“, tačiau, spėju, tik „apribotos prieigos“) įrašo, sukėlusio jame paminėtų asmenų nepasitenkinimą.

Tinklaraščiai kaip teisinė kategorija

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 82 d. įtvirtina tokį VIP apibrėžimą:

Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kas yra IVIP:

Informacinės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonės, kuriomis teikiant informacinės visuomenės paslaugas skleidžiama viešoji informacija.

Informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas išdėstytas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 4 dalyje:

Informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos.

Vertinant šią sąvoką būtina atsižvelgti į ES Elektroninės komercijos direktyvą daromą blanketinę normą į Direktyvą 98/49/EB bei joje išdėstytą V priedą.

Šių kategorijų visuma leidžia teigti, jog visos informacinės visuomenės paslaugas teikiančios priemonės, jeigu jos skleidžia viešąją informaciją, laikytinos visuomenės informavimo priemonėmis.

Teisinė abejonė gali kilti šias kategorijas vertinant 2003 m. LR Vyriausybė nutarimo Nr.290 kontekste, o konkrečiai – nagrinėjant 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą EVIP apibrėžimą (paryškinta mano):

Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių (spaudos leidinių, televizijos, radijo) interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau vadinama – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai.

Prašant taikyti teisės analogiją galima būtų teigti, jog šiame galiojančiame nutarime išdėstyta išimtis taikytina ir IVIP atvejais.

Aš tokiam aiškinimo variantui nepritarčiau ir lieku prie nuomonės, jog EVIP kategorija yra iš viso naikintina, kaip neatitinkanti bendros reguliavimo sistemos. Todėl VIĮ naudojama VIP aibė apima visą (!) IVIP poaibį – t.y. visas interneto svetaines tol, kol jos pasiekiamos viešai (t.y. yra atviros, o ne apribotos prieigos).

Pažymėčiau, kad ribotos prieigos interneto svetainės ar jų dalys (pavyzdžiui, ginčai dėl „Facebook“ socialiniame tinkle skleidžiamos informacijos „tik draugams“) jau vertintinos atsargiau ir negali būti automatiškai tapatinamos su viešąja erdve.

Tinklaraščių autoriai kaip žurnalistai

Būtina atskirti du klausimus – tai žinių sklaidos priemonės teisinis vertinimas ir toje priemonėje informaciją rengiančio/skleidžiančio asmens teisinis statusas.

Pirmu atveju atsakymas priklauso nuo konkrečios priemonės ir jos turinio (įrašo) viešo prieinamumo.

Antru atveju atsakymą pateikia mano byla prieš Seimo kanceliariją. Joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (paryškinta mano):

VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, šiuo atveju būtina analizuoti konkrečios situacijos aplinkybes ir spręsti klausimą, ar rašydamas konkretų tinklaraštį (ar jo įrašą) autorius profesionaliai rinko, rengė ir teikė medžiagą.

ŽLEK (ne)galimybė vertinti tinklaraščių autorius

ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju svarbiausias klausimas, kurį turi vertinti ŽLEK – tai įvertinti, ar nagrinėjamas įrašas yra profesionalios žurnalistinės veiklos rezultatas. Gal ir gali skambėti keistai, tačiau manyčiau, kad galimos situacijos, kai asmuo, nors ir būdamas profesionalus žurnalistas, gali ne darbo metu vadovautis kitais principais. Tai reikštų, jog tokios veiklos metu jo negalima pripažinti atitikus žurnalisto požymius. O tai reikštų, jog ŽLEK neturi pagrindo nagrinėti tokio asmens veiksmų ir negali taikyti Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų tokiems ginčams spręsti, nes šis kodeksas patvirtintas nedalyvaujant atitinkamos viešosios informacijos rengėjų dalies (tinklaraštininkų bendruomenės) atstovams.

Tuo tarpu Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos ragina į žiniasklaidos kategoriją įtraukti ir „media-like services“ (į žiniasklaidą panašias paslaugas), todėl manytina, kad prieš pradedant vertinti tinklaraštininkų veiklą pagal ŽEK normas būtina jį peržiūrėti įtraukiant ir tinklaraštininkų atstovus.

Atskiras klausimas ŽLEK nagrinėjamo ginčo atveju, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką saviraiškos laisvė viešųjų asmenų atžvilgiu aiškintina ypač plačiai, todėl kritiški ar net įžeidūs komentarai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys saviraiškos laisvės ir demokratinėje santvarkoje leistinas kritikos ribas.

Pranešimas dėl galimai neteisėtos veiklos, galimai pažeidžiančios didelės dalies piliečių teisėtus lūkesčius, ir prašymas ginti viešąjį interesą

Šiandien Lietuvos generalinei, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroms išsiunčiau tokį raštą:

raštas

Informacijos amžiaus dilema – riba tarp viešo ir asmeninio

Komentaras paskelbtas 15min.lt

„Google Maps Steet View“ automobilių pasirodymas Lietuvoje – naujiena, tačiau ir ne amžiaus įvykis. Tai tiesiog dar vienas mūšis, kuriame stumdoma fronto linija, žyminti viešo ir asmeninio gyvenimo erdvių ribą. Dažnas gyvenantis elektroninėje erdvėje norėtų, kad ta riba sustotų tik prie miegamojo ar vaikų kambario durų (o gal net ir dar toliau). Tuo metu internetą tik nebūtinu gyvenimo atributu laikantys stebisi, kodėl turėtų aukoti savo asmeninį gyvenimą dalies „Google“ bendrovės akcininkų labui.

Slovėnijos Informacijos komisarė (lietuviškosios Valstybinės asmens duomenų inspekcijos) Nataša Pirc Musar savo viešame atsakyme dėl „Google Maps Street View“ veiklos dar 2010 metais išskyrė tris pagrindines grėsmių rūšys, fiksuojant vaizdus viešose erdvėse. Pirmiausia, tai delikačios asmeninės situacijos (neblaivūs ar kitaip netinkamai atrodantys asmenys, vaikų asmeninis gyvenimas). Antroji grupė – tai subtilios viešosios erdvės (religiniai susibūrimai, sveikatos apsaugos įstaigos). Trečioji grupė susijusi su namų erdvės zona, kuri dažniausiai suprantama kaip tiesiogiai nematoma namų aplinka, vidaus interjeras ir kiti susiję objektai.

Visose paminėtose srityse ekshibicionistinių polinkių neturintys asmenys gali teisėtai piktintis, jeigu be jų sutikimo viena ar kita informacija taptų vieša. Net ir daugelyje šalių naudojamos nuasmeninimo technologijos, „Google“ pripažįsta, visiškai neapsaugo nuo galimų klaidų. Neatsitiktinai savo gyvenimo stilių drąsiai ginanti Šveicarija pareikalavo, kad visus užfiksuotus vaizdus dėl galimų privatumo pažeidimų peržiūrėtų „Google“ darbuotojai. Deja, bendrovė tai daryti atsisakė.

Reikia pripažinti ir pagrįstą naudą visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios miestų erdvės, turistų traukos objektai, komercinės erdvės – visa tai gali ir turi būti skaitmeninama, padedant piliečiams lengviau orientuotis, taupyti laiką, naujų technologijų pagalba kurti naujas paslaugas. Tačiau kokią naudą visuomenei, viešajam interesui teikia mažas aklagatvis kokiame nors Vilniaus miesto Bajorų kaime? Taip, kai kurie gyventojai tame nematys jokios problemos ir net džiaugsis, rodydami savo namus draugo kompiuterio ekrane. Tačiau kodėl ten pat turi automatiškai, be atskiro įspėjimo ir leidimo, atsidurti ir jo kaimyno, nedraugaujančio su internetu, privataus gyvenimo vaizdai?

Tad neatsitiktinai Vokietijos visuomenė griežtai atskyrė viešą ir asmeninę erdvę – „Google Maps Street View“ šioje šalyje iš esmės dengia tik didžiuosius miestus ir juose egzistuojančias neabejotinai viešas erdves.

Lietuvos atveju daugiausia klausimų kelia šie klausimai, į kuriuos „Google“ atstovai kol kas atsakymų nėra pateikę:

  1. Asmens duomenų subjektų sutikimo nebuvimas – Europos Sąjungos direktyva nustato, jog renkant ir tvarkant asmens duomenis būtina nedviprasmiškas asmens sutikimas (prisiminkite, jog reklamines SMS žinutes ar el.pašto laiškus galite gauti tik tada, kai tai pažymite varnele kokioje nors anketoje);
  2. Galimybės pareikšti išankstinį draudimą fiksuoti privačius duomenis konkrečioje vietovėje nebuvimas – kai kuriose ES valstybėse buvo pareikalauta, kad „Google“ sudarytų sąlygas pareikšti išankstinius draudimus fiksuoti tam tikruose adresuose esančius privačius duomenis;
  3. Išankstinio fiksuojamo regiono gyventojų neinformavimas apie vykdomą veiklą – kai kuriose ES valstybėse „Google“ buvo įpareigota iš anksto skelbti apie vaizdo fiksavo maršrutus, konkrečius laikus ir pan., kad gyventojai galėtų atitinkamai pasiruošti ir neutralizuoti galimas neigiamas pasekmes;
  4. Pradinių neapdorotų vaizdų saugojimas – JAV reguliavimo institucijų tyrimų metu „Google“ neįrodė, jog iš karto apdoroja ir sunaikina pradinius duomenis, o tai reiškia, kad iš esmės bendrovė kaupia originalius duomenis ir tik viešai pateikia modifikuotą jų versiją;
  5. Fizinė duomenų saugojimo vieta – pristatymo Vilniuje metu „Google“ nepaneigė, jog duomenys bus saugomi ne Europos Sąjungoje, o vienos iš bylų Prancūzijoje metu gynybinė pozicija buvo paremta argumentu, kad visų vaizdų savininkė yra „Google Inc.“, registruota JAV, o ne Prancūzijoje registruotas bendrovės padalinys. Beje, šiuo pagrindu kyla abejonių, ar teisėtai asmens duomenų tvarkytoju Lietuvoje buvo pripažinta Airijoje registruotas „Google Inc.“ padalinys;
  6. Galimybė trečiosioms šalims (įskaitant kitų šalių valstybines institucijas) pasiekti pradinius neapdorotus duomenis – duomenis saugant ne Lietuvos teritorijoje kyla pagrįstos abejonės, jog trečiosios šalys finansinių ar kitų priemonių pagalba gaus naudojimui pradinius duomenis;
  7. Neaiškus situacijų ir sąlygų sąrašas, kada pradiniai vaizdai technologiškai apdorojami – „Google“ viešai neatskleidžia, kokie kriterijai ir sąlygos naudojamos pradinių duomenų apdirbimui, todėl neįmanoma įvertinti, ar taip užtikrinama pakankamas privatumo apsaugos lygis;
  8. Netinkamai apdorotų vaizdų eksponavimas tais atvejais, kai asmuo nesinaudoja internetu – Lietuvoje nuolatos internetu naudojasi apie pusę gyventojų, todėl nėra aišku, kokiu būdu savo teisėtus interesus galėtų ginti tik realiame pasaulyje gyvenantys asmenys, šiuo pažeidžiamas technologinio neutralumo principas;
  9. Viešai nepaskelbta informacija kaip ir kur kreiptis (internete) dėl privačios informacijos panaikinimo – iki šiol nėra aiškiai ir viešai paskelbta žiniasklaidoje apie procedūras, kur ir kaip kreiptis dėl privačios informacijos panaikinimo (jau egzistuoja atvejų, kai lietuviai buvo užfiksuoti kitose ES valstybėse, o po dviejų mėnesių žadamas ir vietos duomenų viešas paskelbimas);
  10. Ribotos galimybės Lietuvoje ginti pažeistus interesus – dėl tarptautinės teisės subtilybių savo interesus Lietuvos piliečiai tikriausiai turėtų ginti ne Lietuvos teismuose, o JAV, kur registruota „Google Inc.“, dažnai vienpusiškai sprendžia teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimus;
  11. Žalos, padarytos pažeidus privatumą, atlyginimo klausimas – „Google“ nedetalizuoja, ar numato finansinį žalos atlyginimą tais atvejais, kai dėl technologinių ar kitų trūkumų asmenų privatumas bus pažeistas;
  12. Viešos informacijos sukomercinimas – nėra aišku, kodėl „Google Maps Street View“ pateikiamą turinį jau nurodo kaip savo intelektinę nuosavybę – susidaro paradoksali situacija, kai konkretaus asmens X privati informacija, kurią „Google“ paskelbia viešai, tampa negalima naudoti net jam pačiam. Manytina, jog šiuo atveju mažiausiai turi būti pritaikytos „Creative Commons“ licencijos (CC-BY ar bent CC-BY-NC, o gal net ir CC0).

Privacy online: basics & Lithuanian lesson for Google

I will start with a background statement. Privacy still remains one of the core democratic values. And invasion into someone’s private life is a threat to the way we like to live. European point of view is well laid in these two Conventions:

Full stop. Anybody wishing to discuss, should start with these widely accepted and trusted documents (I deliberately do not discuss less important legal acts).

General European requirements for GMSV service

CPHRFF Article 8 sets the basic principe: “Everyone has the right to respect for his private and family life, his home and his correspondence”. In case for Google Maps Street View service, we see clear interference into family life and private home area.

Therefore all “data subjects” will have rights defined in CPIAPP Article 8, i.e. they shall be enabled:

  1. to establish the existence of an automated personal data file, its main purposes, as well as the identity and habitual residence or principal place of business of the controller of the file;
  2. to obtain at reasonable intervals and without excessive delay or expense confirmation of whether personal data relating to him are stored in the automated data file as well as communication to him of such data in an intelligible form;
  3. to obtain, as the case may be, rectification or erasure of such data if these have been processed contrary to the provisions of domestic law giving effect to the basic principles set out in Articles 5 and 6 of this convention;
  4. to have a remedy if a request for confirmation or, as the case may be, communication, rectification or erasure as referred to in paragraphs b and c of this article is not complied with.

Moreover, Google will have to provide information, that it will take measures to assure quality of data (CPIAPP Article 5) by assuring, that automatic processing will be:

  1. obtained and processed fairly and lawfully;
  2. stored for specified and legitimate purposes and not used in a way incompatible with those purposes;
  3. adequate, relevant and not excessive in relation to the purposes for which they are stored;
  4. accurate and, where necessary, kept up to date;
  5. preserved in a form which permits identification of the data subjects for no longer than is required for the purpose for which those data are stored.

 Opt-in rule in the European Union

The most difficult legal principle to tackle for Google is set in the Directive 95/46/EC of the European Parliament and of the Council of 24 October 1995 on the protection of individuals with regard to the processing of personal data and on the free movement of such data (LT translation).

Article 7, which defines criteria for making automated data processing legitimate, allows it only if:

  1. the data subject has unambiguously given his consent; or
  2. processing is necessary for the performance of a contract to which the data subject is party or in order to take steps at the request of the data subject prior to entering into a contract; or
  3. processing is necessary for compliance with a legal obligation to which the controller is subject; or
  4. processing is necessary in order to protect the vital interests of the data subject; or
  5. processing is necessary for the performance of a task carried out in the public interest or in the exercise of official authority vested in the controller or in a third party to whom the data are disclosed; or
  6. processing is necessary for the purposes of the legitimate interests pursued by the controller or by the third party or parties to whom the data are disclosed, except where such interests are overridden by the interests for fundamental rights and freedoms of the data subject which require protection under Article 1 (1).

That means, that GMSV should receive a permission from ALL (!) involved data subjects or prove, that GMSV is, in essence, a public interest.

Such a rule is a completely different situation, than Google is used to in US, where opt-out rule (i.e. everybody might be involved, but has a right to withdraw from the system) is used.

Lithuanian authorities deny request made by GMSV

On May 18th, 2012 the State Data Inspectorate of the Republic of Lithuania made a public statement (LT version), where publicly declared (unofficial translation made by me):

[..] The Inspectorate holds, that such processing of images threatens a human right to private life, because during collection process personal data would have been processed at the same time (e.g. persons in streets, cars, etc.)

The Inspectorate refused to issue a permission for “Google” to carry on Google Maps Street View project and process personal data, therefore processing of personal data for that project in Lithuania would be qualified as illegal processing of personal data.

At the same time the Inspectorate will contact Google directly and encourage to respect a human right to private life and obey requirements set out in the laws of the Republic of Lithuania. [..]

Although final conclusions may be made only after carefull investigation on the Google request, but decision made by the local authority seems valid according to local regulation, which is harmonised to the European principles.

Related issues: human rights and social networking services, search engines

The dispute is not so distant from two Recommendations, which were developed in the Council of Europe Committee of experts on new media (where I was honoured to represent Lithuania).

On April 4th, 2012, the Committee of Ministers adopted slightly changed versions we finalised in September 2011:

Both these document provide insights for further discussion, where should the limits on the invasion to the privacy should be set in online environment.

« Older posts Newer posts »