Statistika rodo, kad Lietuvoje-Latvijoje 2022-ųjų pavasarį juo naudojosi beveik kas ketvirtas interneto vartotojas, o Estijoje – tik kas šeštas. Tiesa, jaunimo grupėje (15-24 metai) platforma sulaukia daugiau nei pusės (53-60 proc.) kiekvienos iš Baltijos valstybių (LT, LV, EE) piliečių.
Politikos komunikacijai tai kiek rimtesnis įrankis tik Latvijoje, o Lietuvoje ir Estijoje jis sulaukia atsitiktinio arba paribių politikų dėmesio. Estijoje praktiškai nenaudojamas, o Lietuvoje tai tik Laisvės partijos erdvė, kuri, manytina, čia mato didžiausią savo palaikytojų susitelkimą.
Ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius sako, kad tokia tendencija nestebina: „Jų rinkėjai yra „TikTok“ vartotojai ir jie nori juos pasiekti (…) „TikTok“ politikai tikrai nenaudoja, siekdami pasiekti vyresnius ar pagyvenusius rinkėjus, nes tai reikštų, kad reikės įdėti daugiau pastangų, nei kad iš to bus gaunama naudos“. Pasak L. Ulevičiaus, „TikTok“ formatas – trumpi vaizdo įrašai su mažai teksto – skirtas emocijų protrūkiams, o ne rimtoms diskusijoms.
Guodos Pečiulytės kvietimu kartu su Ainiumi Lašu LRT televizijoje aptarėme naujausią informaciją apie nutylėtą Prezidento Gitano Nausėdos biografijos faktą – tai, kad jis 1988 metų gegužę įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Visas epizodas pasiekiamas LRT interneto svetainėje (nuoroda).
Pagrindiniai mano pastebėjimai:
Tai nesąžiningas aukščiausio valstybės pareigūnų elgesys. Tai nėra nusikaltimas prieš valstybę, tai nėra teisės aktų pažeidimas (VRK anketoje ši grafa nėra privaloma, jos duomenų VRK netikrina). Tačiau prašymą Gitanas Nausėda pasirašė 1988-05-20, o po poros savaičių 1988-06-03 susibūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
Ši naujiena keičia padėtį 2024 metų Prezidento rinkimų kampanijoje:
Šiuo metu (iki kažkur rudens) vyksta aktyvi potencialių kandidatų atranka/paieška ir pirminės derybos su jais. Ir reikšminga silpnybė dabartinio Prezidento pozicijoje yra papildoma motyvacija tokios dėmės neturintiems svarstyti galimybę kandidatuoti.
Komunikacijos mokslo prasme tai yra „wedge issue“ – politikos klausimas, kuriame kandidatai turi skirtumų, turinčių esminę apsisprendimo galią atskiroms rinkėjų grupėms.
Pavyzdžiui, šis biografijos faktas (ypač – jo nutylėjimas) labai negerai atrodo žinant, kad Prezidentas yra valstybės kariuomenės vyriausiasis vadas. Kaip jis elgsis aktyvaus konflikto su Kremliumi sąlygomis? Irgi rašys prašymą?
Tai, kad ir ankstesni Prezidentai buvo LKP nariai, nekeičia problemos esmės – tiesiog anksčiau nebuvo rimto alternatyvaus kandidato, kuris tokio fakto savo biografijoje neturėtų (išskyrus Stasį Lozoraitį 1993 metų Prezidento rinkimuose).
Bendru atveju situacija yra klasikinis „skeleto spintoje“ pavyzdys. Kai nutylėta informacija yra kandidato silpnybė. Technologijų požiūriu vertinama, kas padaro daugiau žalos – ar tikimybė, kad informacija vėliau paaiškės, ar išankstinis jos paskelbimas ir neutralizavimas.
Kam istorija naudinga? Akivaizdu, esamiems ir potencialiems Gitano Nausėdos oponentams. Tarp tokių tiek nepartiniai (pavyzdžiui, dabar aptarinėjamas Ignas Vėgėlė), tiek partiniai (ką pats, atvirai kreipdamas į TS-LKD, įvardino Gitanas Nausėda). Bendrai imant, skeleto tempimas iš spintos, labiausiai naudingas visuomenei – tai atskleidžia dar vieną politikos vertybinę takoskyrą ir kandidatų vertybines savybes.
Kovo pabaigoje „Neredaguota“ kanalo autoriaus Edvino Jusiaus kvietimu pasikalbėjome apie vis dar tebesitęsiančius rinkimus į vietos savivaldybių tarybas ir merus.
Pokalbis sukosi apie rinkimų pinigus, jų amžiną trūkumą, politikų improvizacijas už nulį eurų ir medalių dalybas tiek atskiroms politinėms jėgoms, tiek ir jų lyderiams. O taip pat – kaip šis apšilimas keičia pasiruošimą svarbiausiems 2024-ųjų rinkimams.
Praėjusį penktadienį, kovo 24 d., Lietuvos vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius merų ir savivaldybių tarybų narių rinkimų rezultatus. Nepaisant to, kad rinkimai prasidėjo gana vangiai, kaip ne kartą tvirtino politologai, jie baigėsi tuo, kad pateikė mums daug svarbių įvykių ir garsių skandalų. Šiandien pats laikas karštai įvertinti ir apibendrinti pirmuosius rezultatus.
Nusprendėme tai padaryti kartu su viešųjų ryšių specialistu, teisininku ir buvusiu Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu Liutauru Ulevičiumi.
– Liutaurai, siūlau pradėti nuo bendro įvertinimo. Kokias emocijas Jums paliko praėję rinkimai?
Trumpai tariant, buvo tokia nuobodi, rutininė demokratija. Niekas nepasiūlė jokių naujų ir proveržio idėjų. Nebuvo jokių „karų“ tarp kandidatų ar partijų. Paprastai po debatų visi paspausdavo vieni kitiems rankas. Valdžia vietos valdžios institucijose atsinaujino natūraliai. Beje, kai rinkimai naudojami partijų tarpusavio „susidorojimui“, tai nėra demokratija.
Taip, tokie rinkimai kai kam gali atrodyti neįdomūs, bet vis dėlto rinkėjų aktyvumas buvo standartinis, o tai reiškia, kad žmonės priėmė sąmoningą sprendimą. Juk sutikite, kad nepriklausomai nuo to, kas ir kaip pasirodys per rinkimų kampaniją, negalima iš anksto žinoti, kuris kandidatas praktikoje pasirodys esąs geriausias.
– Sakote, kad tai nuobodu, rutina, nėra naujų ir proveržio idėjų. Ką tai turi bendro? Juk prieš kiekvienus rinkimus mums sakoma, kad savivalda yra labai svarbi valstybės valdymo grandis, kad ji yra arčiausiai žmogaus ir kone demokratijos pagrindas.
Taip, taip sakoma, ir tai skamba gražiai. Čia turėtume atkreipti dėmesį į du pagrindinius dalykus. Pirmasis yra tas, kad iš tiesų vietos valdžia savo veiksmais negali perlipti per galvą valstybei (Vyriausybei), todėl visi siūlymai galų gale atsimuša į kelius, suoliukus, mokyklų remontus ir pan. O pagrindinis oponentų ginčas kyla dėl to, kurią mokyklą remontuoti, kur pastatyti suoliuką ar išasfaltuoti taką.
Bet tai yra tarsi gana žemos bendros savivaldybių tarybų kompetencijos pasekmė. Labai sunku pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus dirbti vietos tarybose, ypač regionuose, kad būtų kuo geriau išnaudotos visos savivaldos galimybės. Darbas taryboje yra tarsi hobis. Jis nėra gerai apmokamas ir tik nedaugelis iš tikrųjų dirba. Be to, kad tai nuobodu ir rutiniška, mūsų politika taip pat yra gana skurdi. Jei norime gero valstybės ir vietos valdžios valdymo, turime galvoti apie politinių partijų finansavimo principų ir visų lygių renkamų atstovų darbo principų keitimą.
– Socialdemokratai pasiskelbė šių rinkimų nugalėtojais. Ar tai tiesa ir ką tuomet galima laikyti pralaimėjusiais?
Tai yra savotiškos pagyros sau. Taip, socialdemokratai pasirodė gerai, tačiau jie visada turėjo stiprias pozicijas vietos tarybose, tačiau ne visada pasiekdavo gerų rezultatų Seimo rinkimuose. Reikės palaukti galutinių koalicijų ir postų pasiskirstymo, tada vaizdas bus aiškesnis. Liberalų sąjunga pasirodė gerai. Darbo partija ir Laisvės partija buvo pralaimėjusios. Kalbant apie Darbo partiją, praktika rodo, kad, jei nėra Uspaskicho, tai nėra ir jokio rezultato. Darau prielaidą, kad Viktoras grįš kitais metais. Laisvės partija yra per žingsnį nuo susijungimo su Liberalų sąjunga, iš kurios ji atsirado.
– Manoma, kad vietos valdžios rinkimai yra parlamento rinkimų repeticija. Jie vyks kitais metais, tačiau prieš tai bus surengti Prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimai. Kokias išvadas galima padaryti prieš artėjantį 2024 m. rinkimų maratoną?
Pirmoji išvada ta, kad šiandien nėra naujų lyderių, taigi, ir konkurentų dabartiniam Prezidentui. Rinkimai į Europos Parlamentą lietuviams nėra tokie įdomūs, todėl nėra prasmės vesti paraleles. Kalbant apie Seimo rinkimus, taip, matėme savotišką repeticiją. Apie socialdemokratus jau pasakojau. Jie jau turėjo praėjusius sėkmingus savivaldos rinkimus, kurie baigėsi nesėkme Seimo rinkimuose. Karbauskio ir Skvernelio partijos gali teigiamai žvelgti į ateitį. Jos daugiau laimėjo pavieniui, nei dirbdamos komandoje. Konservatoriai gavo labai aiškų signalą, kad žmonės nusivylė, jog partija pasuko liberaliu keliu.
Labai gerai pasirodė partija „Laisvė ir teisingumas“, tačiau ji konkuruoja su Darbo partija ir neatmesčiau galimybės, kad per Seimo rinkimus jie dirbs kartu. Tačiau dar neaišku, ar Remigijus Žemaitaitis sugebės tapti naujuoju Uspaskichu, ar taps antruoju Gražuliu.
LLRA-KŠS – jie, kaip ir visada, yra ant ribos. Iš esmės dabar matau labai gerą laiką atsirasti naujam tautinėms bendrijoms atstovaujančiam judėjimui. Rinkėjų lūkestis yra. Yra naujos kartos politikų, ir, jei tokia partija ar judėjimas atsiras, jis gali pasinaudoti šansu Seimo rinkimuose. Greičiausiai didžiosios partijos taip pat bandys žaisti tautinių bendrijų lauke, kels savo kandidatus.
– Turite omenyje sekimą Roberto Duchnevičiaus pavyzdžiu, kurio pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose buvo didžiausia šių rinkimų sensacija?
Pavyzdys parodomasis, tik šios pergalės nevadinčiau didžiausia sensacija. Tai labiau žurnalistų apibrėžimas, jie iš esmės šią sensaciją ir sukūrė. Per pastaruosius metus Vilniaus rajono tautinė sudėtis labai pasikeitė, daugeliui ekspertų buvo akivaizdu, kad tai turėjo įvykti. Jau 2020 metais Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje davė tam tikrų signalų, nors daugelis buvo linkę manyti, kad ne-LLRA kandidato pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose įvyks 2027 m. Visgi, nereikėtų pamiršti, kad partija išlaikė realią daugumą Taryboje.
– Politiniai komitetai praėjusiuose rinkimuose pasirodė gana gerai. Ir tai nepaisant to, kad Seimas jiems gana rimtai apsunkino gyvenimą. Ar nepartiniai junginiai turi kokią nors ateitį? Nes tarp rinkėjų vyrauja nuomonė, kad komitetai, neturėdami tiesioginio ryšio su centrine valdžia, negali iki galo įgyvendinti savo programos.
Tiesa, Seimas sugriežtino rinkimų komitetų veiklos taisykles, tačiau, paradoksalu, tai neturėjo didelės įtakos rezultatams. Komitetai išliks, o savivaldoje jie gali daug ką nuveikti. Rinkimuose vietose dažnai lemia asmenybės, ne partinė priklausomybė. Kalbant apie ryšius su centrine valdžia, reikia suprasti, kad komitetuose paprastai renkasi su didžiosiomis partijomis susipykę politikai, ir negalima sakyti, kad jie neturi ryšių su parlamentinėmis partijomis. Priešingai, komitetai turi tam tikrą manevro laisvę, nes nėra konkrečiai susieti su jokia partija, kuri tam tikru momentu gali būti parlamentinėje opozicijoje.
– Jūs buvote Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. Per šiuos rinkimus kai kurie komisijos sprendimai, švelniai tariant, atkreipė dėmesį, o iš tiesų tiesiog susprogdino Lietuvos informacinę erdvę. VRK darbą komentavo Prezidentas, Ministrė Pirmininkė, Seimo Pirmininkė, parlamentarai, politologai, žurnalistai ir, žinoma, eiliniai rinkėjai. Ypač Anykščiuose ir Visagine. Kas nutiko ne taip?
Vyriausioji rinkimų komisija tapo savo saugiai-patogios pozos įkaite. Komisija bandė slėptis už formalių deklaracijų ir apibrėžimų. Galiausiai suveikė bumerango efektas, kuris labai smarkiai smogė rinkimų komisijos reputacijai. Jos sprendimuose nebuvo nuoseklumo ir sveiko proto, o, svarbiausia – jokios atsakomybės už rezultatus. Taip pat trūko drąsos priimti sprendimus, kurie būtų apsaugoję patį rinkimų procesą ir pagrindines teises. Taip, Rinkimų kodeksas toli gražu nėra idealus. Taip, sprendimų priėmimo mechanizmas įvairiais lygmenimis vietomis ydingas ir nesubalansuotas. Didelis klausimas dabar – kaip greitai ir kokiu mastu pasikeis pagrindinės rinkimų komisijos sudėtis.
– Minėjote Rinkimų kodeksą. Šis dokumentas reglamentuoja ne tik savivaldos rinkimus, bet ir visą rinkimų procesą. Prezidentas G. Nausėda jau viešai klausė apie kitais metais vyksiančius rinkimus. Ką reikėtų daryti, kad nekiltų skandalų kaip per praėjusius valstybės vadovo ir Seimo rinkimus?
Žinoma, Anykščių ir Visagino istorijos buvo labai plačiai nuskambėjusios, bet tai dar ne visos problemos. Šie atvejai veikiau atkreipė ypatingą dėmesį į problemą. Iš tiesų galima net padėkoti savivaldos rinkimams, kurie atskleidė daugelį Rinkimų kodekso problemų. Kodeksas turėtų būti daug lankstesnis, bet kartu ir konkretesnis. Jis taip pat turėtų aiškiau reglamentuoti klausimų ir problemų, kylančių per Prezidento, Seimo ar savivaldos rinkimus, sprendimus. Tai nėra tie patys rinkimai, ir sprendimai, tinkami vieniems rinkimams, ne visada gali būti taikomi kitiems rinkimams. Būtina skubiai pradėti taisyti klaidas ir tai turėtų padaryti Seimas.
Kalbino ir užrašė Dmitrij Ikonikov, į lietuvių kalbą vertė „DeepL“
Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.
Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.
Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.
Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.
Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.
Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.
Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
