Category: politika (Page 125 of 137)

	Kaip teigia Lietuvos dailės muziejus, pirmasis Radvila, kuris dabartinės Vilniaus gatvės pabaigoje pasistatė rūmus, buvo Mikalojus Radvila Juodasis. Vėliau: Jonušas Radvila pagal Jono Ulricho projektą juos rekonstravo į rezidentinius rūmus; Tvanas ir keletas Vilniaus miesto gaisrų rūmus nuniokojo; XVIII a. pradžioje Dominykas Radvila rūmus dovanojo Vilniaus labdarių draugijai. Čia pridedu keletą vaizdų, kaip rūmai atrodo dabar (nuotraukos darytos 2006 rugpjūčio 17 dieną).

O taip juos savo pokario vaizduotėje matė dailininkas Vytautas Gabriūnas (spėčiau, kad akvarėlės tapytos apytiksliai 1967 metais, kai rūmus pradėta tvarkyti ir restauruoti).

Arba kaip suskaldyti Maskvą?

Norėdama dominuoti savo įtakos zonoje (apibrėžkim ją teritorija, valdyta iki XVII a. Tvano), Lietuva teturi vieną svarbiausią išorinį priešą – Maskvos kunigaikštystę. Anot Gintaro Beresnevičiaus, dėl jaunystės šis priešas turi daug jėgų, tačiau mažai proto, todėl dėsninga, kad jį lengva parklupdyti, išnaudojant jo paties silpnybes. Ar tai būtų išprotėjęs kunigaikštis, žudantis savo sūnus, ar tai Vokietijos kaizerio finansuojamas uto****as. Dar efektyviau naudotis Maskvos vidiniais prieštaravimais. Pagrindinis iš tokių – didžiulių geografinių atstumų nulemti regionų skirtumai – yra bene lengviausias įrankis Lietuvos rankose.

Prieš pradėdamas ieškoti lengviausiai „atskilti“ galinčių dirbtinai prilipdytų teritorijų, pagrįsiu, kodėl skaldyti būtų lengviausia. Pirma, tai istoriškai pasiteisinusi Lietuvos taktika. Būtent suskaldytą Kijevo valstybę buvo lengviausia „surankioti po gabaliuką“, einant iš Šiaurės į Pietus. Antra, skaldydami problemas keliame ne savo namuose. Taip laimima ramybė užnugaryje, o priešas visą dėmesį turi telkti savo viduje. Trečia, objektyviai vertinant, Maskva pernelyg galinga, kad ją būtų galima parklupdyti tiesioginiu priešiniu smūgiu. Dabartis leidžia žaisti tik partizaninę šachmatų partiją, kurios endšpilyje jau galima būtų ir patiems pasirodyti scenoje.

Tad nuo ko turėtume pradėti skaldyti?

Lengviausia atskyla tos dalys, kurios istoriškai prijungtos paskutinės. Neatsitiktinai Baltijos šalys ir tapo pirmaisiais griūvančios Maskvos simboliais. Kitos buvusios Tarybų Sąjungos respublikos tapo tolesniais žingsniais, todėl nieko nestebina Gruzijos, Ukrainos, Moldavijos ir net tam tikra prasme Baltarusijos judesiai. Pažymėtina, kad chronologiškai „šviežiausias“ Maskvos įgijimas – Kaliningrado sritis. Prieš tai – ženkli nepriklausomų suomių teritorija. Sąrašą galima tęsti iki pat XV amžiuje kritusių Didžiojo Naugardo ar net kelių chanatų, likusių po Aukso ordos subyrėjimo.

Antras kriterijus, rodantis imperijos silpnybes – tai po II-ojo pasaulinio karo vykdyti „gyventojų perkėlimai“. Tai gera imperijos valdovų strategija, kuri padėjo ne tik demoralizuoti gyventojus, bet ir pakirto jų kultūros šaknis, panaikino bent minimalias pretenzijas į tautų apsisprendimo teisės realizavimą (kuo vėliau pasinaudojome mes – lietuviai). Todėl daug dėmesio turime skirti vietinių etninių grupių iniciatyvoms ir jų palaikymui. Net ir tokia sąlyginai menka žinia, jog Tatarstanas ruošiasi lokalizuoti naujausią „Windows XP“ versiją, turėtų susilaukti visokeriopos mūsų pagalbos. Tad pasikartojant, antras URM prioritetų kriterijus – Maskvos vykdytas tautų naikinimas ir jų likučių lokalizacija Maskvos kontroliuojamose teritorijose.

Trečia, Lietuva turi ieškoti sąjungininkų. Nors JAV viešai niekada nepripažins, kad kartu su mumis skaldydamos Maskvą siekia savo ciniškų tikslų, tačiau retas ginčytųsi, kad realpolitik požiūriu JAV tokią veiklą nuosekliai plėtoja. Lygiai taip pat galime palaikyti Japoniją Sachaline, Latviją Pytalove, Suomiją Kolos pusiasalyje, Vokietiją ir/ar Lenkiją Kaliningrade ir t.t.

Visa tai dėlioja kriterijus, pagal kuriuos galima nuosekliai skaldyti Maskvą. Jeigu tuo pat metu pavyktų tas dalis jungti į savo įtakos zoną – tikslai būtų pasiekti maksimaliai. Tereikia lyderių (savo ambicijomis galinčių lygiuotis į pirmuosius Gediminaičius), kurie šią viziją būtų nusiteikę realizuoti gyvenime ir istorijos tėkmę pasukti jau matyta vaga.

Paskelbta savaitraštyje „Panorama“

Šiandien kartu su Ginu Dabašinsku prie virtualaus pietų stalo bandysim kalbėtis apie gyvenimą, iš Lietuvos išvykstančius, Lietuvoje dirbančius ir truputį apie mano knygą. Interneto transliacijos nuorodas galite rasti pradiniame „Žinių radijo“ interneto svetainės tinklalapio viršutinėje dešinėje pusėje.

Pastarosiomis dienomis naujienų – nors vežimu vežk. Deja, daugelis jų dažniau liūdnos nei teikiančios naujas viltis. Štai per keletą mėnesių antras smūgis „alternatyviajai“ lietuvių minčiai. Pirmoji netektis buvo susieta su Rolando Pavilionio išėjimu. Šiek tiek nuspėjamas likimo kirtis nebuvo toks skaudus, profesorius buvo gyvas pavyzdys, kaip savo valia galima kovoti prieš keisčiausias lemties užgaidas. Antroji netektis – Gintaro Beresnevičiaus išėjimas – mažiau laukta, tačiau iš dalies nujausta.

Kodėl šie du įvykiai gula į vieną gretą?

• Abu buvo minties lyderiai – Rolandas Pavilionis savo sugebėjimu paprastai spręsti sudėtingas problemas, Gintaras Beresnevičius savo laiko ir erdvės nevaržoma įžvalga;
• Abu buvo mokslo vyrai – tiek idealumo reikalaujanti akademinė veikla, tiek rutininė kasdienybė reikalavo ir spaudė – o jie sugebėjo laviruoti, kiekvienas savaip, tačiau ėjo į priekį;
• Abu buvo Lietuvos patriotai – jeigu Gintarą Beresnevičių lengvai galima vadinti „antru po Česlovo Milošo“ „paskutiniu LDK lietuviu“, tai Rolandas Pavilionis įkūnijo modernų lietuvį – nusimetųsį praeities pančius – tiek fizinių okupantų, tiek ir etninės dvasios;
• Abu buvo alternatyviosios minties propaguotojai – Rolandas Pavilionis drąsiai stojo Rolando Pakso pusėn, Gintaras Beresnevičius išdrįso į viešąjį diskursą grąžinti imperines baltų ambicijas.

Istorija spręs apie jų klystkelius. Šiandien belieka prisiminti jų nuopelnus ir tikėtis, kad tokių žmonių pas mus nepristigs, Lietuvos valstybės vežimas nenuriedės Kremliaus šeimininkų klystkeliais, kai alternatyvą mintį apskritai siekiama pašalinti iš valstybės darbotvarkės..

Prisimenu nuostabias akimirkas, praleistas bendraujant su profesorium, dabar belieka gailėtis, kad likimas neleido susipažinti ir geopolitinės istorijos temomis padiskutuoti su išėjusiuoju. Jau ateičiais lieka atviras klausimas, kas iš Gintaro Beresnevičiaus mokinių galėtų tęsti jo ideologinę kovą. Bent kiek viešoje edrvėje dabar matomas ir kartais istorinę gvildenantis Virginijus Savukynas? Slaviškos interneto erdvės žinovas Arūnas Brazauskas? Bent šiuo metu akivaizdu, kad realaus pakaito tiek svoriu, tiek įdirbiu kol kas neturime.

Pasak Ūkininko Ūkininkaičio, sparčiai besiplėtojantis Lietuvos žemės ūkio sektorius supranta „Ekrano“problemas konkuruojant su dempinguojančiais Turkijos ir Kinijos gamintojais, todėl visą šių metų pelną už parduotus kviečius skirs nuostoliams, atsiradusiems dėl nepelningos skystųjų krystalų linijos veiklos, padengti.

Būtent taip vertinu mūsų Vyriausybės sprendimą kompensuoti žemdirbių nuostolius. Jeigu šie nemoka dirbti ir nemoka įvertinti rizikų, tai ko apskritai ūkininkauja? Ar kitos pramonės šakos turi remti visus runkelius?