Category: kasdienybė (Page 81 of 93)

Apturėjau vakar dvilypį malonumą. Iš pradžių „Krasta auto“ pažadėjo, kad nereikės jiems mano naujojo automobilio palikti savaitei ir šiokią tokią variklio paslaptį išsiaiškins per pora valandų. Kaip tarė taip ir padarė – tepaliukai valdo, filtrai blizga, auto dūzgia, o mano kišenę palieka subtilūs beveik 700 Lt.

Su sąlyga, kad į kazino buvau nutaręs neiti tik sumokėjęs mažesnę nei 300 Lt sąskaitą, ten ir nuvažiavau. Keturios valandos azarto, pasirodo, daugiau nei per pusę apgydė naujosios aistros žaizdas… suma sumarum laimėjau 400 Lt. Belieka atviras klausimas, kad kitą savaitę gresiantis dar vienas – duokdie paskutinis – automobilio gydymas paprašys dar truputį didesnio įnašo į vargšų autotechnikų sąskaitą. Nežinia, tykanti už BMW salono durų, nuves kažkur, tačiau, spėju, šį kartą jau teks amžiams atsisveikinti su mistiškaisiais 200 Lt, žyminčiais narkotinio pralaimėjimo ribą…

If

If you can keep your head when all about you
Are losing theirs and blaming it on you,
If you can trust yourself when all men doubt you
But make allowance for their doubting too,
If you can wait and not be tired by waiting,
Or being lied about, don't deal in lies,
Or being hated, don't give way to hating,
And yet don't look too good, nor talk too wise:

If you can dream–and not make dreams your master,
If you can think–and not make thoughts your aim;
If you can meet with Triumph and Disaster
And treat those two impostors just the same;
If you can bear to hear the truth you've spoken
Twisted by knaves to make a trap for fools,
Or watch the things you gave your life to, broken,
And stoop and build 'em up with worn-out tools:

If you can make one heap of all your winnings
And risk it all on one turn of pitch-and-toss,
And lose, and start again at your beginnings
And never breath a word about your loss;
If you can force your heart and nerve and sinew
To serve your turn long after they are gone,
And so hold on when there is nothing in you
Except the Will which says to them: “Hold on!”

If you can talk with crowds and keep your virtue,
Or walk with kings–nor lose the common touch,
If neither foes nor loving friends can hurt you;
If all men count with you, but none too much,
If you can fill the unforgiving minute
With sixty seconds' worth of distance run,
Yours is the Earth and everything that's in it,
And–which is more–you'll be a Man, my son!

Šaltinis, paryškinimai mano.

Kartais prabundu ryte ne iš miego. Kartais prabundu iš minčių gniužulo, kuris kasdienybės gniaužtais įtraukia į rutiną, sraunia upe bėgančius darbus ir rūpesčius. Prabundu žvilgsniu. Pakanka pastebėti švelniai pilkėjantį dangaus kraštą. Pakanka pamatyti medžių siluetus ar net asfaltu riedančių mašinų šešėlius ir supranti, kad jau rytmetys..

Kiekvieną metų laiką rytmetys kitoks. Dabar, vasarą, rytas prasideda lėtai ir leidžia mums sustojus žiūrėti į žalumą, išgirsti paukščių choro kakofoniją, susiliejančią su svirplių garsais ir, žinoma, nenustojamai tiksinčiu laikrodžiu ir ūžiančiu šaldytuvu.

Tokių prabudimų akimirkomis nereikia skubėti. Skubėdamas rytmetį sudaužytum tarsi tą lygų kaip stiklas pirmojo rudeninio pašalo ledą ant dar vakar telkšojusių balučių. Rytmetys neleidžia skubėti, todėl turi sustoti ir būti kartu su juo. Turi pajusti tą vasaros rytmečio žvarbą, kai vėsi rasa
nubraukia paskutinius miego ir sapnų siūlus, kai vis gelstantis ir raustantis dangus rodos ir telaukia čia netrukus pasirodysiančio saulės disko. Ir tikrai sunkiausia būna neskubėti.. Sustoti nuo darbų, kalbų, minčių ar net valgymo šiandien itin sunku. Šiandien retas gali sau leisti būti kartu su rytmečiu.

Rytmetys nejučia pažadina prisiminimus, kurie riša ir jungia su kitais laikais, kitomis mintimis ir kitais žmonėmis. Štai man rytmetys – tai jausmas, kai lįsdamas iš šilto miegmaišio ir pravėręs palapinės angą supranti, kad laužas jau oi kaip senai neberusena, kad šilumos likučiai, kuriuos
paaukojai, nesugrįš iki kol saulės diskas virs liepsnas svaidančiu priešu. Rytmetys atšiaurus. Kaip atšiauri ir mūsų kasdienybė, kurioje ieškome šilto miegmaišio ir iš jo neriame lauk, vos tik ta šiluma mus nori įkinkyti ilgam snauduliui. Rytmetys – tai tarsi iššūkis, kuris kviečia ir neleidžia užmigti. Kiekvienas jame randame skirtingus pasaulius. Maniškis rytmetys – tai vaiskaus
dangaus ir atvirų dienos galimybių simbolis. Tad ir priimu jo iššūkį, sustoju ir kartu laukiu dienos, pasiruošiu šuoliams ir bėgimui galvotrūkčiais. Pasiruošiu ieškoti naujų šilumos židinių, kurie priims, tačiau tikrai žinau – rytmetys mane žadins vėl..

Vilnius, 2006-06-15, 05:02

<…>
Scandemus viridis terga Luciscii,
Qua celsa tegitur plurimus ilice,
    Et se praetereuntum
       Audit murmura fontium.
<…>

Mathias Casimirus Sarbievius, circa MDCXXXI

Šiandien rašau tokį laišką:

O toliau – daugiau klausimų, nei atsakymų