Category: kasdienybė (Page 81 of 93)

Kartais prabundu ryte ne iš miego. Kartais prabundu iš minčių gniužulo, kuris kasdienybės gniaužtais įtraukia į rutiną, sraunia upe bėgančius darbus ir rūpesčius. Prabundu žvilgsniu. Pakanka pastebėti švelniai pilkėjantį dangaus kraštą. Pakanka pamatyti medžių siluetus ar net asfaltu riedančių mašinų šešėlius ir supranti, kad jau rytmetys..

Kiekvieną metų laiką rytmetys kitoks. Dabar, vasarą, rytas prasideda lėtai ir leidžia mums sustojus žiūrėti į žalumą, išgirsti paukščių choro kakofoniją, susiliejančią su svirplių garsais ir, žinoma, nenustojamai tiksinčiu laikrodžiu ir ūžiančiu šaldytuvu.

Tokių prabudimų akimirkomis nereikia skubėti. Skubėdamas rytmetį sudaužytum tarsi tą lygų kaip stiklas pirmojo rudeninio pašalo ledą ant dar vakar telkšojusių balučių. Rytmetys neleidžia skubėti, todėl turi sustoti ir būti kartu su juo. Turi pajusti tą vasaros rytmečio žvarbą, kai vėsi rasa
nubraukia paskutinius miego ir sapnų siūlus, kai vis gelstantis ir raustantis dangus rodos ir telaukia čia netrukus pasirodysiančio saulės disko. Ir tikrai sunkiausia būna neskubėti.. Sustoti nuo darbų, kalbų, minčių ar net valgymo šiandien itin sunku. Šiandien retas gali sau leisti būti kartu su rytmečiu.

Rytmetys nejučia pažadina prisiminimus, kurie riša ir jungia su kitais laikais, kitomis mintimis ir kitais žmonėmis. Štai man rytmetys – tai jausmas, kai lįsdamas iš šilto miegmaišio ir pravėręs palapinės angą supranti, kad laužas jau oi kaip senai neberusena, kad šilumos likučiai, kuriuos
paaukojai, nesugrįš iki kol saulės diskas virs liepsnas svaidančiu priešu. Rytmetys atšiaurus. Kaip atšiauri ir mūsų kasdienybė, kurioje ieškome šilto miegmaišio ir iš jo neriame lauk, vos tik ta šiluma mus nori įkinkyti ilgam snauduliui. Rytmetys – tai tarsi iššūkis, kuris kviečia ir neleidžia užmigti. Kiekvienas jame randame skirtingus pasaulius. Maniškis rytmetys – tai vaiskaus
dangaus ir atvirų dienos galimybių simbolis. Tad ir priimu jo iššūkį, sustoju ir kartu laukiu dienos, pasiruošiu šuoliams ir bėgimui galvotrūkčiais. Pasiruošiu ieškoti naujų šilumos židinių, kurie priims, tačiau tikrai žinau – rytmetys mane žadins vėl..

Vilnius, 2006-06-15, 05:02

<…>
Scandemus viridis terga Luciscii,
Qua celsa tegitur plurimus ilice,
    Et se praetereuntum
       Audit murmura fontium.
<…>

Mathias Casimirus Sarbievius, circa MDCXXXI

Šiandien rašau tokį laišką:

O toliau – daugiau klausimų, nei atsakymų

O ji vakar paklausė, kada statysim namą. Nežinau. Nežinau, ar rytoj saulė švies ir naftos arabai su kazachais dar duos. Namą statyti – tai kuoliuką įkalti. Kuoliuką, kuris taptų gyvenimo viduriu. Kitokia perspektyva – tarp darbų, šalių ir pasaulių – manęs nežavi. Nežavi vienos pažinotos „Microsoft“ darbuotojos įspūdis, kai ji negali apsispręsti, kur jos namai – Taline ar Helsinkyje. Kai ji negali pasakyt, kur jos Tėvynė ar tiesiog kampas, kuris daugiausiai ryšių turi su ja, o ne kuo nors kitu.

Namas – kaip kuoliukas – jis tampa kertiniu gyvenimo akmeniu. Aplink jį gali augti, vešėti, kentėti ar mirti. Štai už lango stovi geležiniai šiandienos žirgai – neprižiūrėti, nemylimi ir niekinami. Žirgai, kurie neša nuo taško A iki taško B. Nuo šunų iš visų pusių apšnerkšto šiuolaikinio gyvenimo kuoliuko – betoninės pabaisos, kurią kažkodėl daugelis čia miegančių vadina namais. Ir nereikia didelių psichoanalizės minčių, kai tie patys miegotojai eilinį savaitgalį nutrūktgalviškai išlekia nuo savo NAMŲ. Arba geria. Arba suvirtualėja. Nepažįstu nei vieno bendraamžio, kuris šalia savo naujųjų betoninių už paskolas pirktų namų pasidžiaugtų atėjusiu pavasariu, atsigultų ant šviežios žolės ir trauktų į plaučius ne geležinių arklių, o gaivios pavasario žalumo kvapus.

Geležiniai arkliai bėga daug greičiau ir neša žymiai daugiau, tačiau jie mus įkalino, o ne išlaisvino. Galėdami riedėti šimtus kilometrų mes nebežinom, kas gyvena erdvėje ir kuo gyvena ta erdvė tarp taškų A ir B. Nors dar prieš šimtmetį dažni apsigimimai kaimuose rodė per didelį genų sėslumą, tačiau gyvenimas buvo erdvinis. Gyvenimą sudarė visuma, o ne TIK geriausios dalys. Dabar valgome geriausius vaisius, važinėjame galingiausiais geležiniais žirgais ir ilsimės šilčiausiuose pasaulio kurortuose. Tačiau nuolat išskirtinis gyvenimas pernelyg fragmentiškas ir pernelyg sutelktas į „čia ir dabar“. Gavėnios tuštuma ir laukimas verti patys savęs, nes suteikia pilnatvę. Galima būtų rinktis niekuomet nesustojančią muziką ir šventę, tačiau tik gyvenimo druska gali parodyti, kur slypi saldėsis.

O jie man sako, kad senstelėjusiu automobiliu važinėti gėda. O jie man sako, kad ne-vartoti, kai tokios žemos paskolų palūkanos – kvaila. Visgi, labiau gerbiu operos ir baleto teatre sutinkamus ne itin stilingai (gal net priešingai) apsirengusius provincijų atstovus. Ir pirmąsias vietas suteikčiau anekdotinėms sibiro gyventojoms, besidžiaugiančioms nauja tvarka “dabar gerai, o jeigu dar duonos būtų, tai iš vis rojus“.

O ji manęs klausia, kas bus rytoj. Nežinau. Ir tai yra pats smagiausias jausmas. Dar tiek daug sužinoti, dar tiek daug atrasti tarp taškų A ir B. Nes nėra kelio į laimę. Nes laimė – tai kelias..

Prieš pora savaičių paminėjom prieš 15 metų autoavarijoje žuvusį pusbrolį Vaidą. Prisiminėme anuos laikus ir kasdienybėje kankinusius klausimus. 2006-ieji ir 1991-ieji yra du visiškai skirtingi pasauliai.

Šį savaitgalį pagaliau radau ilgokai ieškotą Skanavio uždavinyną. KTU Gimnazijoje tai buvo mūsų parankinė matematikos pamokų knyga. Praktiškai iš visų mokslo sričių surinkti uždaviniai suskirstyti į tris grupes: A, B ir C. Norintys turėti bent kiek normalesnį pažymį turėdavo perkąsti A. Siekiantiems 9-10, kartelė buvo B. Sprendžiantys C lengvai galėjo pretenduoti dalvyauti bent jau miesto olimpiadoje. Po teisybei, uždavinynas realybėje yra skirtas „stojantiems į aukštąsias technikos mokyklas“, todėl matematikos pamokų rezultatas – visuotinis juokas per valstybinį matematikos egzaminą. „C“ grupė jį baigė per 5 minutes, „B“ tesugaišo apie 10, o net ir prasčiausi „A“ atstovai nuobodžiavo po pusės oficialiai skirto laiko (vienos valandos).

Tačiau bene įdomiausias ne pats uždavinynas, o mano paties spręstų uždavinių lapai. Pavyzdžiui, kontrolinis darbas, rašytas 1998-ųjų gegužės 8 dieną, ketvirtas uždavinys:

[   log _y x – 3 * log _x y = 8 * log ₁₆ 2
[   x * (y+1) = 16 + x

Tuo kartu atsakymą teisingai radau per pusę A4 formato puslapio. Dabar, spėju, tokiam uždaviniui reikėtų bent pusvalandžio ir tikrai bent poros žinynų. Kaltę galėčiau versti mažai praktikoje sutinkamiems logaritmams, tačiau ne daug ką galėčiau pasakyti ir paprastesnei visuomet „unikaliai“ geometrijai:

10.213. Į statųjį trikampį įbrėžtas pusapskritimis, kurio skersmuo priklauso įžambinei. Pusapskritimio centras dalija įžambinę į atkarpas, lygias 30 ir 40. Raskite pusapskritimio lanko, esančio tarp apskritimo ir statinių lietimosi taškų, ilgį.

Čia iš B dalies… Sėkmės! 🙂 Man ką tik užtruko 31 min 🙂

Tačiau ir tai – tik dar vienas žvilgsnis į visiškai skirtingus pasaulius. Kaip atrodys tas, kuriame būsime po dar 8 ar 15 metų?