XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 78 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Vanuatu salynas. Kita pasaulio pusė – problemos tos pačios

Internetas suteikia gausybę naujų galimybių ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek iš jų panaudosim ir kaip. Viena iš tokių galimybių – tai kurios nors stambesnės interneto paieškos sistemos interneto svetainių katalogai. Ypač mėgstu „Yahoo!“ šalių pakatalogį, kuris dažnai tampa pigiausia ir gana išsamia galimybe susipažinti su pasauliu.

Šį kartą kelionė į Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje išsimėčiusiame
Vanuatu salyne. Kaip ir visada – kelionės pradžia nuo pradinės šalies Vyriausybės svetainės.
Pirmas žvilgsnis užkliūna už Prezidento pavardės – Matas Kelekele 🙂
Antras žingsnis – santykinai mažas, tačiau prasmingas salyno interneto
svetainių (interneto plėtinys „.vu“) rinkinys.

Vanuatu valstybė nepriklausomybę gavo gana neseniai – 1980-ųjų birželį. Pasirodo, iki tol savo letenas čia laikė prancūzai ir britai. Pirmieji netgi žaidė nelabai gražius žaidimus.

Istoriškai šalyje naudojamos trys oficialios kalbos: bislama (specifinis vietinių dialektų, anglų ir prancūzų kalbų mišinys), anglų ir prancūzų. Įdomu, kad 78+ salose kalbama apie 130 dialektų – tai šaliai leidžia skelbtis viena mišriausių bendruomenių pasaulyje.

Įdomu, kad salynas šiais metais buvo pripažintas „laimingiausia vieta žemėje“ 🙂 Smagu. Turizmas akivaizdžiai yra pagrindinė pramonės šaka, todėl išsamiausia informacija apie Vanuatu – turizmo biuro interneto svetainėje. Pagal siūlomus vaizdus – laimę salyne atneša nardymas po koralinius rifus, akinančio baltumo paplūdimiai vestuvininkams ir ramybė. 7 nakvynių poilsinė kelionė į Vanuatu, skrendant iš Sidnėjaus kainuotų apie 800 eurų vienam žmogui. Jeigu Sidnėjus būtų Europoje – mielai, o dabar belieka naršyti internete..

Kaip visada, būtina ir antra nuomonė. Itin kritiškai Vanuatu vyriausybės ir užsienio konsultantų atžvilgiu nusistačiusio beveik dešimtmetį salyne dirbusio eksperto iš Kanados įspūdžiai – čia.
Matyt, kritika iš tiesų verta dėmesio ir parodo artimesnę realybei padėtį salyne. Ieškantiems naujausių žinių rekomenduočiau sostinėje Porta Villa prižiūrimą interneto portalą. Pasirodo, ir kitoje mūsų gaublio pusėje problemos panašios – žemės nuosavybė, aplinkosauga, verslo etika, lyderių gyvenimai, moterų teisės.

Knygos, kurias skaitau

Turiu įprotį vienu metu skaityti ne vieną, o krūvą knygų. Dažniausiai nuo Δ iki Ω perskaitau tik retą kurią. Man skaitymas – tai grietinėlės kabinimas 🙂 Taigi, šiuo metu mano dėmesį valdo:

  • Gintaras Beresnevičius – Imperijos darymas: lietuviškosios ideologijos metmenys;
  • Lithuanian Map of Corruption 2001-2005;
  • Север Гансовский – День гнева (tarybinio fantasto nucenzūruotų apsakymų rinkinys);
  • Friedrich Nietzsche – Linksmasis mokslas;
  • Nelė Asadauskienė – Kiškų giminė LDK XV-XVII a.;
  • А.Е.Тарас – Войны Московской Руси с Великим княжестом Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII вв.;
  • Walerian Meysztowicz – Pašnekesiai apie laikus ir žmones;
  • Mindaugas Paknys – Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai;
  • Raimonda Ragauskienė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584 m.);
  • Stanislovas Lazutka – Leonas Sapiega;
  • George H.Sabine, Thomas L. Thorson – Politinių teorijų istorija;
  • David Kirby – Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492-1772 metais;
  • Vytautas Levendauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė – Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai.

Kada perskaitysiu? 🙂

Rudeniško sekmadienio prasi-bėgimas.

Kiekvienas savaitgalis – tai ir galimybė pailsėti, ir galimybė sustojus apmąstyti prabėgusias dienas, išsaugoti ne tik įspūdžius, bet ir apgalvoti kryptis ar virsmus, kurie kasdienybėje prabėga pro mūsų akis.

Pirma, ruduo. Akivaizdu ir visiškai neverta ginčytis. Net ir laikinoji sustojimo vieta Kalvarijų gatvėje kasdieną tampa vis šaltesnė ir, prisimenant patarles, netrukus elektrinio šildytuvo gaudesys tikriausiai taps nepamainomu draugu. Ben jau iki tų akimirkų, kai delfi.lt ar kur nors kitur išgirsime apie naują šildymo sezoną, o santechnikai atsuks reikalingas sklendes. Tiesa, ir šiemet norėtųsi ištrūkti jei ne į Rumšiškes, tai į bet kurį
laisvą nuo pasaulio skubos kraštą, kuriame laiko tėkmė skirta mums, o
ne atvirkščiai.

Antra, oras. Atsikelti vidurdienį – tai rizikuoti, kad diena bus visiškai suniokota. Džiugu, kad šį kartą tai buvo visiškai priešingai. Nakties darbai, mintys ir paieškos baigėsi ankstų rytą (~pusę penkių), tad beveik aštuonios valandos poilsio mestelėjo į naują startą. O vaiskus dangus ir puikus oras leido smagiai prisiminti praėjusios savaitės bėgimą. Šį kartą – galima sakyti „apgailėtinas“ desėtkas kilometrų 🙂

Trečia, futbolas. Puikų sekmadienį įpusėjau su futbolu „Žalgiris“ prieš „Vėtrą“. Smagiai pradėję ir svečius („Vėtra“ dar tikrai nėra Vilniaus klubas) aplenkę žalgiriečiai tik per pridėtas minutes buvo pasivyti ir aikštę paliko truputį nusivylę gražiomis lygiosiomis 1:1.

Vietoj pabaigos. Ruduo visą laiką atneša truputį melancholijos. Gražu, kai ji tokia kaip šiandien. Sakyčiau, kažkuo panašu į tylą prieš tikrąsias rudenio audras. Tokie sekmadieniai leidžia pasiruošti…

Maratonas ir „Labas rytas“

Savaitgalis baigėsi šiandien apie 8:30 🙂

Pradžia buvo įspūdinga – kartu su dar pora šimtų „savižudžių“ išbėgau į 42,195 km kelią. Dievui ačiū, įveikiau. Pasiruošimas (gal tiksliau, ruošimasis) buvo prastas, tačiau rezultatas dar pagerėjo:

  • 4:30:49 (2006, vietos dar nežinau, sekundės gali keistis);
  • 4:44:10 (2005, 185-as);
  • 5:16:16 (2004, 196-as).

Įdomu, kad pusės maratono laikas iš esmės liko stabilus:

  • 2:01:40 (2006);
  • 2:01:30 (2005);
  • nežinau (2004).

Net nežinau, kas padėjo – galbūt nusiteikimas? Valia įveikus emocinę maratono „pusę“?

Antras savaitgalio įvykis – dalyvavimas LRT laidoje „Labas rytas“. Transliacijos metu keliolika minučių kalbėjome apie ryšius su visuomene, paminėjome mano pasirodžiusią knygą ir bandėme paprasta kalba paaiškinti, kas yra ryšiai su visuomene. Spėju, paslaptis daugeliui klausytojui ir liko paslaptimi..

Ruduo '06

Iki Vilniaus maratono liko kiek mažiau nei 131 valanda. Šis renginys man tampa atskaitos tašku, skiriančiu du etapus. Vasara, prasidėjusi nežinomybėje, baigiasi. Baigiasi pradžia. Ar ji rodo kryptį į ateitį?

Keletą pastarųjų metų Lietuva tarsi nuo audros bandantis pasislėpti žvėris. Tarsi žinantis ir ieškantis savo guolio, tačiau dažniau – tik sukantis ratus ir visai labiau artėjantis į nežinią. Ši nežinia veikia ir visus mus – melžiančius karves ar brėžiančius verslo planų linijas. Ar gali būti tikras, kad ši aplinkos tyrė neįsiurbs ir Tavęs?

Ši nežinia, pasibaigusios pseudo-atostogos ir naują ribą peržengiantis ruduo verčia permąstyti keletą dalykų:

  1. belieka mažiau nei metai iki įvykio, iš esmės pakeisiančio asmeninį gyvenimą – ką ir kaip reikia išmokti ir kaip tam ruoštis?
  2. kokia ateitis laukia įmonės, kurios bendrasavininku esu? ar didelės ambicijos yra pagrįstos ir kur yra riba, ties kuria verta sustoti?
  3. išleistą knygą belieka viešai pristatyti, tačiau kokie žingsniai tolyn? ar verta aukoti savo laiką iš esmės jokių esminių pajamų negarantuojančiai veiklai?
  4. prasidėję 2-3 mėnesiai taps lemiančiu lakmusu, kuris patvirtins arba paneigs, ar kitą rudenį jau galėsiu pasitikti kaip teisės mokslų daktaras..

Sakoma, iš klaidų mokomės. Kokias pamokas turėčiau atsiminti? Pavasaris ir besibaigianti vasara paliko keletą žaizdų (net ir tiesiogine prasme) – reikia tikėtis, kad šias klaidas prisiminsiu ir šių kursų kartoti nereikės.

« Older posts Newer posts »