XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 46 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

10 patarimų renkantiems piliečių parašus

Kaip būti piliečiu? Kaip ginti savo teises? Kaip žengti pirmą teisingą žingsnį savo valia ir, svarbiausia, prisiimant asmeninę atsakomybę?

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti. Continue reading

Pirmoji sunkmečio auka – Vilniaus „Žalgiris“

Vakar Lietuvos futbolo federacija priėmė formaliai teisingą sprendimą – neleido Lietuvos futbolo čempionato A lygoje startuoti nei Kastujevo valdomam senajam Vilniaus „Žalgiriui“, nei šviežiai (vasario 26 d.) registruotai VšĮ Vilniaus miesto futbolo draugijai „Žalgiris“.

Kaltininkų ieškoti būtų lengva – atsakingu būtų galima paskelbti dabartinį senojo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo savininką Vadimą Kastujevą. Tačiau nusikaltėliai savo lemtį kada nors sutinka, sutiko ir šis… Futbolo klubas tapo jo nekilnojamojo turto (žemės sklypų Antakalnyje) investicijų auka. Akylesni kaltuoju galėtų nurodyti Janušą Loputį, kurio valdomas „Žalgiris“ dar gyvavo. O kas buvo ankstesni klubo savininkai? Continue reading

Ar Egidijus Šileikis tapo Konstitucinio teismo viltimi?

Faktas kaip blynas – Egidijus Šileikis jau tapo balta varna Lietuvos teisės sistemoje. Dar 2006 metais rašiau, jog be atskirosios nuomonės kaip teisėjų savarankiškumo simbolio Lietuvos teisė neturi galimybių žengti į priekį.

Vakar paaiškėjo, jog Egidijus Šileikis antrą kartą pateikė savo atskirąją nuomonę (pirmą kartą šia teise pasinaudojo praėjusių metų pabaigoje, kai pareiškė kitokią poziciją dėl Konstitucinio teismo nutarimo Elektros energetikos įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo požiūriu).

Itin svarbu tai, jog šį kartą atskirojoje nuomonėje prieštaraujama Konstitucinio teismo daugumos sprendimams, esą „Leo LT“ sukūrimas nėra susijęs su rinkos monopolizavimu, o „VST“ pasirinkimas nepažeidžia privataus kapitalo lygiateisiškumo principų.

Teisės profesorius Egidijus Šileikis ne tik tapo balta varna tarp Lietuvos teisininkų. Jis taip pat tapo ir Lietuvos teisės sistemą reprezentuojančio flagmano – Konstitucinio teismo – reformų viltimi. Viltimi, jog teisės sistema pagaliau taps demokratinės valstybės pagalbininke, o ne prieše ir tarybinių mamutų „всё законно“ užuovėja.

Kai kvailą valdininkai gelbėja

Milijardai litų. Tiek nuspręsta atseikėti tiems, kuriuos bažnyčia muštų. Tačiau įtaresni šnairuoja ne tik nemokančių skaičiuoti komunalinių išlaidų (o, kaip rodo viena smagi TV laida, tai daugeliui yra aukštoji matematika) pusėn. Yra pirštais badančių statybininkus, nesugebančius žiūrėti į savo perdėm užsiaugintus pilvus, yra ir tokių, kurie nesustodami vardina korupcijos grėsmes. Ar gali Lietuvos visuomenė sutarti dėl kompromiso? Kas ir kaip jį turėtų juodu dėlioti ant balto?

Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.

Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę. Continue reading

« Older posts Newer posts »