XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 41 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Penktasis Vilniaus maratonas – per 04:59:54

Tai jau tik statistika – penktą kartą nubėgau Vilniaus maratoną. Nors kojos nori ir norės daaaaug poilsio, tačiau 2009-uosius jau galima įrašyti į asmeninę biografiją kaip vertus dėmesio.

Kas šįkart buvo kitaip? Eilinį kartą pakeista maratono trasa eilinį kartą gadino bendrą vaizdą. Toks jausmas, jog dėl žiūrovų malonumo bėgimo dalyviai aukojami ir į juos niekas nekreipia dėmesio. Su kiekvienu bėgimu maratono trasa traukiasi ir tampa vis labiau panaši į bėgimą stadione. Ir tai tokiame žaliame mieste kaip Vilnius! Teko sukti keturius ratus aplink Nerį tarp Mingaudo ir Valakupių tiltų – kelelis iki skausmo pažįstamas ir nuobodokas.

Šiais metais fizinis pasiruošimas buvo apynormalis, tačiau rūpesčių sukėlė tai, jog antradienį buvo bernvakaris, penktadienį vestuvės, o vakar – pratęsimas. Tai į maratoną trasą ėjau su aiškia nuostata, jog jeigu tik pajusiu ką nors negero – pasitrauksiu. Tačiau kaip bebūtų keista, kūnelis veikė be jokių problemų, tik standartiškai po 20-25 kilometro pradėjo jaustis kojos. Tačiau tokiu metu jau skaičiuoji likusius kilometrus, todėl tai daugiau jau buvo technikos reikalas, kaip išsaugoti jėgas ir pabandyti sėkmingai tilpti į 5 valandas.

Kažkiek nustebino pacemaker’iai. Nors paskutinį maratono dešimtkilometrį po lygiai ėjau ir bėgau, tačiau 5 val. žymeklį besinešantis bėgikas aplenkęs buvo seniai seniai. Lygiai taip pat keistai atrodė ir 4:00 bei 4:30 val. bėgimo tempo ekspertai. Nuskubėjo ir paliko 🙂

Taigi, o dabar jau galim paskaičiuoti eilinius rezultatus:

  • 2004 metais – 5:16:16 (197, V-74);
  • 2005 metais – 4:44:10 (185, V-75);
  • 2006 metais – 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57;
  • 2007 metais plaučių uždegimas;
  • 2008 metais – 4:59:20 (128, V-109), pusė 2:12:26;
  • 2009 metais – 4:59:54 (211, V-122), pusė 2:07:01

P.S. apie mirusįjį maratono dalyvį – nuo durnumo vaistų nėra. Jeigu žmogui ne kartą ir ne du jau buvo problemų su širdimi bėgimų metu, tai kokio velnio likimą tampyti už ūsų?

„Lietuvos rytas“ atsiprašys apdergtų piliečių?

Šiandien „Lietuvos rytas“ skelbia tikrai taiklų Rimvydo Valatkos komentarą „Be įžaidėjų. Ne tik krepšinio sirgaliaus atodūsis“. Įdomiausia ši dalis:

Laisvė, individualizmas, ko gero, yra dažniausiai dabar lietuvių keikiamos vertybės. Individualizmas visuotinai smerkiamas. Piliečiai, turintys nuomonę ir dar išsakantys ją viešai, su žemėmis maišomi, už tikrą priešą daug kam baisesni.

Ne tik Piliečių Santalkos, ne tik „Leo LT“ istorijos atveju dienraštis ne kartą ir ne du viešai menkino kitokią asmeninę nuomonę turinčius piliečius. Ar ši vieno iš dienraščio vadovų pozicija reiškia, jog galime tikėtis viešo atsiprašymo, kaip kad neseniai padarė Nerijus Numavičius „VP grupės“ vardu?

Gyventi dar 5 minutes… verta!

Kiek tenka išgirsti, visi bent kiek mąstyti linkę anksčiau ar vėliau atsiremia ir į bene pagrindinį būties klausimą – kokia prasmė gyventi? Viena seniausių propagandos specialistų kalvių (krikščionių bažnyčia) tokiems dažnai jau būna įkalusi aiškų ir paprastą atsakymą – įvykdyti Dievo valią ir patekti į dangų. Šiais laikais, kai ne tik eilinis kunigas, bet ir koks vyskupas ar net tas pats kardinolų išrinktas mirtingasis dažnai nebėra joks autoritetas, žinia, to nebepakanka..

Su panašiu klausimu pačiam teko pirmą kartą susidurti gal kokioje 9-11 klasėse, kai tarp literatūros skaitymų ir jos nagrinėjimų daugelis atrasdavome naujų dar negirdėtų idėjų. Dabar atmintyje įstrigę ir būties problemą geriausiai simboliais perteikia Francas Kafka su savo vabalo metamorfoze ir Antanas Škėma su gyvenime užstrigusiu liftininku. Jeigu pirmasis yra nepakartojamas savo sugebėjimu aprašyti lėtą laiko tėkmę, tai antrasis nepralenkiamas vidiniu herojaus pasaulio vaizdavimu.

Į būties klausimus kiekvienas turime atsakyti pats sau, jie dabar – sunkmečiu – nušvinta naujomis spalvomis. Visiems, kam sunku, galiu pasiūlyti tokį kelią. Pirma, sunku būtų ginčytis, jog gyvenimas – tai dovana, kurią turime. Net ir beviltiški ligoniai gyvena, t.y. būna. Antra, neišvengiama, jog gyvendami susiduriame su sunkumais – didesniais ar mažesniais, bet realiais ir trukdančiais vaikiškai mėgautis gyvenimu. Trečia, nėra tokio sunkumo, kuris būtų didesnis už galimybę gyventi (būti). Vadinasi, mes patys neturime jokios racionalios paskatos pasiduoti vienam ar kitam sunkumui. Nekreipdami dėmesio į sunkumus (t.y. negadindami būties malonumo) mes galime naudotis galimybe gyventi ir rinkti laimės akimirkas.

Esminė dalis – jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu mes susiduriame su sunkumu, tai galime rinktis vieną iš dviejų kelių: a) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra didesnis, nei būties nauda; b) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra mažesnis, nei būties nauda. [B] atveju sprendimas aiškus savaime, o [A] situacijoje galioja „dar 5 minučių“ taisyklė. Ji teigia, jog rinkdamasi gyventi dar 5 minutes, mes pasinaudojame galimybe, kurios kitu atveju nebeturėtume. Per tas papildomas minutes mes patiriame dar naujų įspūdžių, kurių kitu atveju netektume. Šios papildomos galimybės yra bevertės tik tuo atveju, kai mes esame tikri, jog per tą papildomą laiką gausime papildomą porciją „sunkumų“, kurių neįstengsime ignoruoti. Tuo iš dalies galima paaiškinti, pavyzdžiui, eutanaziją, garbės netekusių savižudybes ir pan.

Visos šios mintys veda prie dar kitos įdomios išvados – gyvenimo sunkumams verta skirti tik tiek dėmesio (pastangų, veiklos), kiek galutinis to rezultatas bus teigiamas. Kitaip tariant, geriau ignoruoti (blogesniu atveju – kęsti) sunkumus, negu beprasmiškai stengtis juos panaikinti. Ir atvirkščiai – negalime kentėti tų sunkumų, kuriuos lengvai galime panaikinti savo valingomis pastangomis.

Niekada nevalgyk geltono… antiviruso

Tikiuosi, šis įrašas ir visagalė interneto paieška kam nors padės sutaupyti kokias 4-5 valandas krapštymosi prie nenorinčio veikti kompiuterio.

Situacija: pakankamai naujas kompiuteris, kartu su programine įranga yra pateiktas ir „Norton Internet Security“ paketas. Viskas gražu, veikia bandomoji trijų mėnesių licencija, negi mesi lauk veikiantį daiktą? Pasibaigia trys mėnesiai, „Symantec“ kartu su „Windows Vista“ pakankamai neįkyriai primena, jog laikas nusipirkti licenciją arba įdiegti naują antivirusinę programą.

Mes, lietuviai, žmonės taupūs, todėl pasirenkame vieną iš nemokamų alternatyvų. Vienas iš logiškų etapų – tvarkingai su „Windows“ pagalba paleidžiama „Norton“ pašalinimo programa. Viskas praeina be trukdžių, „Symantec“ tarsi turėtų nelikti, tačiau… prasideda visi gražumai:

  • neveikia nė viena naršyklė, kol išbandau visus galimus trikdžius – perkraunu tinklą, kitu kompiuteriu parsisiųsta antivirusine skanuoju nebeveikiantį kompiuterį (gal virusas?!), lendu per minimalų pakrovimą ir t.t. – praeina viena kita valanda
  • rankiniu būdu bandau išsiaiškinti, kurioje vietoje nėra ryšio – tinklas pakraunamas, kažkokie duomenys vaikšto (!) – dar viena kita valanda pradingsta
  • bandau nagrinėti, kas su kompiuteriu daryta atbuliniu keliu – pradedu tikrinti, ar „Norton“ nėra palikęs kokių liekanų – ir bingo! likę ir pačios programos, ir kažkokių rezidentų…

Vaistai? „Symantec“ pati siūlo „Norton Removal Tool“! Ir tai galioja beveik visiems pagrindiniams bendrovės programinės įrangos produktams! Neapsižiūrėjimas? Vargu.. Sprendimas paprastas ir aiškus – viso gero visiems laikams, nenaudokit geltono antiviruso.

Dveji metai kartu

Atrodytų, tie dveji metai – kaip trumpas mūsų akių mirktelėjimas. Atrodytų, tie dveji metai – tai daug daug sekundžių, tarp kurių pasimeta ir rūpesčiai, ir džiaugsmai.

Prieš pora metų vienas kitam pasakėme TAIP! ir, sakytum, tuo pasibaigė vienas kelelis, prasidėjo naujas. Kaip pamatuoti gražius jausmus ir gyvenimo pastovumą? Kas galėtų pakeisti mylimą ir artimą žmogų? Galybė kelionių? Nesibaigiančios šventės? Karuselėje besisukantys ir menkai tepažįstami? Šios svarstyklės sveria paprastai, bet aiškiai.

Dveji metai kartu. Daug kas sakytų, kad tai tik pradžia. Džiaugiuosi, kad ta pradžia tokia miela. Tas paprastas ir aiškus kelelis tikrai turės vingių, tačiau tam ir esame kartu, kad sėkmingai juos padėtume vienas kitam įveikti.

Tie metai nebūtų tokie gražūs ir be kitų, šalia mūsų gyvenančių. Ir tėveliai su broliais, sese, ir geriausi draugai – visi esate mūsų laimės dalis. Ačiū Jums!

« Older posts Newer posts »