Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 37 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

..do it in the streets and frighten the horses?

2010.05.19 / / 7 Comments

Ponios Patrick Campbell posakis „I don’t care what they do, so long as they don’t do it in the street and frighten the horses“ datuojamas apytiksliai 1910 metais, tačiau puikiai tinka ir šiandien. Į jį vaizdžiai telpa sveikam protui neprieštaraujanti mažumų tolerancija ir nubrėžiama aiški jos riba. (PS. apie tai, jog to sveiko proto nuosekliai mažėja, puikiai pasakoja Владимир Буковский)

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

  1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
  2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
  3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

  • tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
  • homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
  • homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
  • homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;
  • …

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

Prokuratūra viešumoje: nauja kokybė?

2010.05.08 / / 7 Comments

Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

  • prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
  • prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
  • Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
  • …

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.

Apie pokerį: saugumas, pramoga, patirtis

2010.04.20 / / 17 Comments

Kai mąstau apie dalykus, kuriuos vertinti per sunku remiantis turimų metų skaičiumi, dažnai paskaitau, ką rašo knygų knyga – Biblija. Jos komentatoriai sutaria, kad tiesioginio draudimo lošti Šventajame Rašte nėra. Tačiau yra netiesioginių užuominų. Bene dažniausiai minima Izaijo knygos 65 skyriaus 11 eilutė: „Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ, užmiršdami mano šventąjį kalną, kurie padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei, <…>“. Hebrajiškame originale ši eilutė yra tradiciškai koduota, naudojant žodžių žaismą – Meni ir meniti – aukos Lemties deivei ir Dievas, kuris lemia. Nesu krikščionybės tiesų ekspertas, tačiau faktas, jog dar apytiksliai 306 mūsų eros metais vykusiame Elviros sinode krikščionių bažnyčia užėmė nepalankią poziciją (pvz. 2 ir 3 kanonai) lošimų ir žaidimų atžvilgiu. Nieko stebėtino, jog lietuviškieji katalikų sielovadininkai 1999-aisiais labai aiškiai išdėstė savo neigiamą poziciją dėl azartinių lošimų legalizavimo siūlymų: „Azartinių lošimų namai doriniu požiūriu yra nepriimtini, nes įkūnija neteisingumą ir sudaro sąlygas klestėti nusikaltimams… Lošimo namuose, kaip rodo praktika, dažnai klesti sukčiavimas, prostitucija ir daugelis kitų nusikaltimų“. Platesniam panagrinėjimui patariu perskaityti menkai žinomo krikščioniško žurnalo „Prizmė“ 2002 metų pirmąjį numerį, o ypač – vokiečio psichologo Werner Gross straipsnio vertimą „Lošimų manija: kaip svajonės apie laimę virsta košmaru“.

Pokeris – tarp lemties ir statistikos

Rankose prie gyvo ar virtualaus stalo laikydamas AA visada esi padėties šeimininkas, tačiau žymiai menkesnis padėties šeimininkas esi, jeigu be rankose laikomų matai dar 3 ar net 4, 5 kortas ant stalo. Čia ir prasideda visas pokerio grožis. AA statistiškai laimi prieš KK gal kokius 95%~82% kartų, tačiau realybėje su statymais už AA galima atsisveikinti ir kovojant prieš menkiausią 27 ranką..

Tas 5% skirtumas yra daug, LABAI DAUG! Tarkim, per valandą sužaidžiate 100 partijų, tai tie 5%kiekvienas procentas virsta 5viena partijomisa, kuriose jūsų „nenugalima“ (!) ranka pagal statistikos taisykles tiesiog privalo pralaimėti. 5 partijos per vieną valandą? Jeigu žaidžiate populiariausią pokerio rūšį – Hold’em No Limit – tai net turėdami geriausias kortas bent 5 kartus statistiškai turite pralaimėti. 5 kartai per vieną valandą yra daug ar mažai? Po pirmo karto jūs galvosite, jog tai atsitiktinumas? Po antrojo suabejosite krupjė arba internete lošimus organizuojančiaisiais? Po trečiojo panikuosite? Po ketvirto desperatiškai bandysite atsilošti bet kaip ir su bet kuo? Po penktojo… ?

Pokeris, kaip ir visi azartiniai lošimai, yra labai pavojinga veikla. Todėl saugumas ir būtent SAUGUMAS turi būti pirmas ir pagrindinis dalykas, kai pradedama kalba apie lošimus – tebūnie tai paprasčiausia „akis“ ar užburiančioji ruletė.

Saugūs lošimai: pramoga, sportas, … pajamų šaltinis?

Mano nuomone, saugus lošimas įmanomas tol ir tiek, kol šia veikla (žaidimu iš pinigų) asmuo nerizikuoja savo esmine finansine ir kasdiene gerove, t.y. kol lošimai netampa finansinių nepriteklių priežastimi ir nepradeda imti viršaus prieš normalų gyvenimą šeimoje, įprastoje bendruomenėje.

Kita vertus, visiškai sutinku su teigiančiais, jog azartiniai lošimai –  tai puikus būdas atsipalaiduoti, gauti greitą adrenalino dozę ir patikrinti savo proto, savikontrolės galimybes prie priešininkų stalo. Deja, neatsitiktinai mano minėtas SAUGUMAS žymi pavojingą ribą, kai pirmoji adrenalino dozė skatina ieškoti naujos, didesnės. Vėliau – dar didesnės ir dar didesnės.

Lietuvoje sparčiai populiarėjančiam (populiarinamam?) pokeriui gresia tie patys spąstai – nuo keptuve išreiškiamo prizo dalis pereis prie 1 euro statymų, po to kelsis į 2, 4, 10 ir t.t. eurų zonas. Kelias ilgas, o jo pabaigos nėra. Gaila, bet yra riba sėkmei, todėl net ir su 95% laimėjimų riba vieną dieną bus pasiekta raudona pralaimėjimo zona ir tik patys stipriausieji sugebės laikytis tos zonos raudonosios linijos.

Kalbu ne tik apie profesionalus. Žymiai svarbiau rūpintis eilinių mažai skaitančių ir mažai suprantančių SAUGUMU. Būtent jiems gresia tapti tais 0,03% Lietuvos gyventojų, turinčių problemų dėl perteklinio lošimo. Dabar jau sunkiai prisimenu po eilinio gimtadienio būrelį draugų, sugužėjusių į vieną iš Vilniaus kazino, ir laimėtą 100 ar 120 litų. Tuo metu faktas, jog per pusvalandį galima išlošti tiek (!) visai nublanko prieš faktą, jog bendras visų balansas sudarė gal -200 ar -300 litų.

Lengva sėkmė. Lengvo pinigų šaltinio mitas. Tai, kaip besvarstytum, po gražia pramogų kauke parduoda lošimų organizatoriai. Tinkamai nepasiruošęs (neparuoštas?) lošėjas žengia į minų lauką. Tai didžiausia problema ir iššūkis socialiai atsakingiems lošimų organizatoriams.

Sisteminiai lošimai vs. krupjė verslas

Sisteminis lošimas – tai pagal kazino nustatytas lošimas vykdomas azartinis lošimas, kuris statistiškai visada neigiamas lošėjui ir visada teigiamas lošimų organizatoriui. Pavyzdžiui, pagal klasikines sąlygas vykdomo „Black Jack“ lošimo metu lošėjui iš 1 lito statymo sugrįžta apie 0,99 Lt, t.y. kiekvienu dalinimu lošėjas vidutiniškai pralošia apie 1% savo statymo.

Klubinis pokeris žavi tuo, jog čia lošimas laisvas ir didesne dalimi priklauso nuo lošėjo veiksmų, o ne krupjė dalinamų kortų. Kitaip tariant, protingas lošėjas turi galimybių keisti žaidimą pasinaudodamas savo žiniomis, patirtimi ir šaltu protu. Tiesa, ir klubiniame pokeryje laimėtoju lieka lošimų organizatorius – turnyruose lošimų organizatoriui atitenka apie 10% bendro lošėjų suneštų lėšų fondo. Gyvuose pinigų lošimuose krupjė kiekvieną kartą tenka iš anksto sutarta fiksuota prizinio fondo dalis.

Šiuo metu dar svarstau, ar tapti LSPF nariu. Priežastys yra kelios. Pirmoji – mane neramina tai, jog realiai suteikiama regioninio klubo, o ne LSPF narystė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog eiliniai nariai, tarp jų būčiau ir aš, iš esmės turi tik teorinę galimybę (t.y. per regioninės organizacijos delegatą LSPF’e) įtakoti LSPF veiklą. Su tuo susijusi ir antroji priežastis – LSPF veikloje mane neramina prioritetai – šiuo metu pagrindine ašimi tampa pokerio populiarinimas, o ne jau mano minėtasis saugumas. Nors gerbiu LSPF sprendimą griežtai atsiriboti nuo jaunesnių nei 21 metai pretendentų, tačiau realybė pernelyg skaudi –  kaip pavyzdį aukščiau įdėjau vieno įdomesnių lietuviškų tinklaraščių apie pokerį skaitytojų amžiaus apklausą. Jos rezultatas – daugiau nei trečdalis skaitytojų yra jaunesni nei 21 metai…

Teisė: tarp ES paslaugų laisvės ir tarp plytų dirbančiųjų apsaugos

Sportinio pokerio pripažinimas sportu yra teigiamas dalykas, tačiau kartu kelia ir daug retorinių klausimų. Ką bendro turi Kultūros ir sporto departamento pozicija su aiškiai priešinga Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nuostata?

Šiuo atveju – vėlgi, remiantis saugumo prioritetu, o ne lošėjų teise lošti – visiškai palaikau dažnai sustabarėjusios VLPK poziciją. Man nepriimtini, pavyzdžiui, „PokerStars“ veiksmai, kai viena ranka pokeris aktyviai populiarinimas (pridedu ekrano nuotrauką iš vieno PS nemokamų turnyrų, skirtų Lietuvai) kaip sportinis, o tuo pat metu tas pats prekinis ženklas aktyviai naudojamas komercinėms paslaugoms teikti. Priminsiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė panašų ginčą, ar „Marlboro Classic“ ir „Davidoff“ ženklais pažymėti drabužiai, kvepalai yra tabako reklama. Tuo metu sprendimas buvo vienareikšmiškas – tai yra tabako reklama. PS atveju analogija akivaizdi, o „.net“ naudojimas pernelyg jau baltais siūlais siūtas.

Atskiro paminėjimo verta ir situacijoje Estijoje. Šiuo metu Lietuvoje VLPK dažnai ginasi argumentu, jog neįmanoma suvaldyti nelegalius lošimus internete organizuojančių bendrovių. Estijos mokesčių ir muitinės tarnyba surinko apie 200 interneto domenų sąrašą ir jį pateikė interneto paslaugų tiekėjams, kad jie blokuotų šių domenų prieiga Estijoje. Rezultatas greitas ir paprastas – blokavimas veikia, legaliai paslaugas internetu teikia tik „Olympic Casino“ (kalbama, jog būtent šis operatorius inicijavo tokią sistemą, kad išvengti užsienio operatorių konkurencijos), šiuo metu licenciją gavo vienas laivuose lošimų paslaugas teikiantis operatorius ir, rašoma, eilėje trečias operatorius.

Vietoj pabaigos

Klubinį pokerį žaidžiu jau kelerius metus – daugeliu požymių tai labai panašus į mano mėgstamus šachmatus protinis žaidimas. Tačiau iš pat pradžių pokerį pradedant kaip lošimą, pasekmės bus liūdnos, todėl bet kokia kalba apie šią pramogą turi prasidėti nuo kalbos ir mokymų apie neigiamas pasekmes. Tik pavojus suvokiantis lošėjas gali saugiai mėgautis pokeriu.

P.S. tai yra asmeninė tinklaraščio autoriaus nuomonė, kuri susiformavo per daugiau nei 5 metus pažinties su azartiniais lošimais tiek iš lošėjų, tiek ir iš lošimų organizatorių (pastaruoju metu dirbta su Nacionaline lošimų ir žaidimų verslo asociacija) bei reguliuojančiųjų institucijų pusių.

Melagių dienos dovana

2010.04.02 / / 10 Comments

Reikėtų šią žinią pavadinti metų, o ne savaitės naujiena! Mano nuostabiausia žmona pasaulyje kantriai 9 mėnesius nešiojusi mažą mažą gyvybę Melagių dienos proga padovanojo naują žmogutį, kurį jau buvom sutarę pavadinti Auguste.

Dukrytė gimusi svėrė 3 578 gramų, ūgio per visą ilgį turėjo54 cm, o pirmą kartą balsą išbandė apie 19 valandą ir 45 minutes.

Susirūpinusiems giminaičiams ir prijaučiantiems siunčiam žinių, kad ir naujoji mamytė, ir dukrytė gyvena puikiu valgau-miegu režimu, sėkmingai ilsisi po vieno didesnių gyvenime pasitaikančių stresų ir, jeigu kas nors nesumaišys, namučio parsiras kaip tik Šv. Velykų rytą.

„Zero II“ byla: kai apgaudinėjami „savi“

2010.03.26 / / 28 Comments

Ką ir reikėjo įrodyti. Elektroninėje erdvėje neteisėtai siunčiantis ir platinant turinį nėra jokio skirtumo tarp savų ir svetimų, turtingų ir vargšų, galinčių susimokėti ar ne. Kol kas tik vienos mokyklos darbuotoju vadinamas Mantas N. į „Linkomaniją“ įkėlė dar tik kino teatruose rodomą naująjį lietuvišką filmą „Zero II“, kai filmo DVD versiją platintojai prekybai planuoja pateikti tik balandžio 13 dieną.

Šį kartą atvejis įdomus ne tiek dėl techninių ir teisinių aplinkybių, kiek dėl moralinės pažeidėjų elgsenos ypatumų.

Pirma, vienas iš Džiugo oponentų mėgstamų argumentų – esą autoriai nesudaro galimybių lengvai įsigyti elektroninę kūrinių versiją Lietuvoje, todėl elektroniniu būdu vykdoma vagystė nėra tokia „vagystiška“. Šiuo atveju tikrai bus įdomu sulaukti Džiugo oponentų nuomonės, kaip vertinti tokį veiksmą prieš savo bendrapiliečius?

Verta pacituoti platintojų faktus – kino teatruose filmą matė daugiau nei 70 tūkst. žmonių, t.y. pajamos iš bilietų sudaro ~700 tūkst. litų, kas beveik atpirko filmo gamybos kaštus.

Tuo tarpu internete įkeltą filmo kopiją atsisiuntė jau 43 tūkst. vartotojų. Reikia įvertinti, jog kiekvienu atsisiųstu atveju filmą vidutiniškai matė tikrai daugiau nei 1 žmogus. Rezervuotai tarus, jog šis rodiklis siekia 1,5, gauname, jog internete patalpintą kopiją matė apie 65 tūkst. žmonių – t.y. beveik tiek pat, kiek kino teatruose!

Antra, dažnas laisvo kūrinių platinimo internete propaguotojų argumentas – esą elektroninių kūrinių kaina Lietuvoje pernelyg didelė. Man tikrai būtų pamatyti žmogų, kuriam 17 litų lietuviškame kino teatre yra neįkandama suma naujam lietuviškam (!) kūriniui.

Būtų įdomus eksperimentas, jeigu „Zero II“ autoriai viešai paskelbtų savo sąskaitą, į kurią virtualūs piratai galėtų susimokėti už savo padarytą teisės pažeidimą. Kaip galvojat, kiek iš tų 65 tūkstančių susimokėtų bent po simbolinį 1 litą?

Trečia, skaitant interneto naujienų komentarus kartojasi viena mintis – filmas yra šlamštas, todėl jo autoriai nieko neverti. Galima būtų smagiai pasijuokti iš tokių žmonių, kurie savo realybėje kasdieną daro įvairaus broko pavyzdžių. Ar jie sutiktų už tas klaidas negauti jokio atlyginimo?

Būtų juokinga, tačiau yra tik graudoka. Aš suprantu Džiugo oponentų pastangas, tačiau realybė jas sukarikatūrina ir iš rimtos diskusijos apie būtinybę transformuoti teisės principus lieka tik bandymai teisinti paprastus lietuviškus vagius..

P.S. jeigu kam kiltų klausimas – panaudota „Zero II“ nuotrauka yra viešai skelbiama filmo interneto svetainėje, todėl pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo numatytas išimtis (21 str.) ji gali būti naudojama citavimo tikslais.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑