Šiuo tekstu pradedu naują tinklaraščio įrašų rubriką – Prisiminimai
Jau tarsi turėčiau išmokti, jog drąsių sprendimų pirmosios instancijos teismai Lietuvoje nepriiminėja. Bet vakarykštis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas atmesti mano skundą vis tiek nuliūdino. Dar nemačiau galutinio teksto, todėl klausimų į valias… todėl ir nesimiega.
Nemiegant atsiranda laiko padėlioti kausimus į lentynėles ir grįžti į tą įsimintiną spalio 14-osios vakarą, kai į Seime įrengtą darbinį VRK štabą grįžau iš Vilniaus rajono balsavimo apylinkių. Atrodė, kad pasaulis griūva – papirkimų mastas milžiniškas, sisteminis ir geografiškai pasiskirstęs. Dominuoja pranešimai (visą dieną netilo VRK skirtas mobilus telefonas) apie vienos partijos (taip, Darbo) vykdomus balsų pirkimus. Gyvai aplankytose apylinkėse visur kartojosi informacija apie tuos pačius balsų pirkimo būdus.
Atsimenu, kaip prieš beveik vidurnaktį vėju įlėkiau į Kazimiero Antanavičiaus salę Seimo III rūmuose ir pradėjau vos ne šaukti, ar VRK nariai supranta, į kokį mėšlą įpuolė? Kad papirkimų daug, jie visur ir rezultatai rodo viena – balsus pirkusi partija yra I-oje vietoje pagal tikėtiną mandatų skaičių!
O ką VRK kolegos? Vaizdas buvo toks, kad daugelis skubėjo namo, o rinkimų teisėtumo klausimai beveik visiems buvo kažkur toli toli…
Tada liko paprastas klausimas – o kurioje pusėje noriu stovėti aš? Ar man, kaip ir daugumai, похуй? Daugumai išvažiavus namo, pasukau į LRLS būstinę, kur tikėjausi išgirsti vieną kitą sveiko proto balsą – radau tik netikėtą sėkmę švenčiančius, kuriems pradėjęs dėlioti realų vaizdą supratau, kad pataikiau arba per vėlai (alkoholis..), arba ne į tą kompaniją. Su Tomu Dapkum pasukom į kitą vaivorykštės pusę – visai šalia šventusių darbiečių būstinę. Čia nuotaika taip pat puiki, į klausimą, ar gražu pirkti balsus, vienas iš anksčiau pažįstamas ir dabar jau ministras atsakė “O kaip kitaip laimėti?“…
Tada ilgas liūdnas kelias namo, bergždžias preliminarių balsavimo rezultato analizavimas ir skaičiavimai… viskas į vieną pintinę, kurioje premjero postas šviečiasi… Viktorui!
Atsibudusi tą pirmadienį gera pusė Lietuvos suvokė, kad pataikė į mėšlą. Bet kelio atgal nebuvo. Kaip nebebuvo ir nei vieno Drąsos kelio kandidatų skundo – per akimirką rinkimų vertinimas iš suklastotų pasikeitė į švarius ir skaidrius. O pas situaciją supratusius ir veikti galinčius/norinčius – patirties lygis beveik nulinis. Ne paprastos patirties – patirties procedūrose ir dokumentuose įveikiant vaigauskų būrius.
Tada, tą pirmadienį, ir prasidėjo pagrindinis maratonas, kuriame laimėtojai buvo iš anksto žinomi. Šiandien jau ramiau galiu prisiminti anų dienų įvykius, analizuoti pokalbius, siūlymus ir susitarimus. Liūdniausia, kai prisimenu realiai tuo metu dirbusius ir siekusius naudos Lietuvai. Užrašuose ir el.laikmenose išsaugojau jų pastangas, nes šiandien jau galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti viešai nepabijojusius prieštarauti ir dar nenustumtus, nesutraiškytus ir neišjuoktus. Šiandien pergales švenčia vaigauskai, jasaičiai ir udriai – uolūs partinių sprendimų organizatoriai ir vykdytojai.
Galėčiau būti optimistas kaip kokie Tautininkų sąjungos lyderiai ir tikėtis, kad galbūt kitąkart viskas pasikeis, tačiau realybėje matau atvirkščią procesą – pokyčių siekiantys vis labiau radikalėja, o bent kiek abejojančius vonžutaičių vokelius imantys žiniasklaidos varžteliai pagreitintu režimu mala į miltus.
Liūdna, bet prisimindamas tą spalio 14-osios naktį galiu tik pripažinti, kad daugelis mano VRK kolegų pasirinko racionaliau – šiandien triumfuoja ne principingumas ir demokratijos vertybės. Triumfuoja prisitaikymas, padlaižiavimas ir mokėjimas nematyti problemos tada, kai problemos šaknis veda stipresniojo ar pinigus dalinančiojo link.
Liūdna ne dėl to, jog Darbo partijos milijonai pasinaudojo mano klaidomis. Liūdna dėl to, jog skyriau daug jėgų, o nauda, panašu, liks tik simbolinė – t.y. nors Prezidentė ir sugebėjo nustumti Darbo partiją į antrą planą, tačiau Lietuvos kryptis vis tiek tapo ryškiai raudona.
Nemiegodamas turiu laiko prisiminti ir tą įsimintiną “Lietuva tiesiogiai” laidą. Prisimenu, kaip vienos pertraukos metu Edmundo paklausiau, nejaugi jis toks aklas, kad nemato, į kur viskas eina? Nejaugi neakivaizdu, kad 30-40 mln. Lt juodų pinigų sumerkęs į Darbo partiją, Kremlius užsitikrino VAE ir LNG terminalo projektų panaikinimą? Jakilaitis tuomet tik juokėsi iš mano palyginimo, jog tie 30-40 mln. Lt atsiperka per juokingą 1-2 mėn. terminą, kurį pavyktų “užtempti” vien terminalo paleidimą (terminalo nauda Lietuvai ir žala Kremliui yra apie 200-250 mln. Lt/metus). Šiandien abiejų projektų ateitis jau beveik daugiau nei aiški…
Tuo metu daug kas juokėsi ir mažai kas bandė sustabdyti reikiamu teismo momentu susergančius narkomanus.
Šiandien man tas TV epizodas – jau tik simbolis. Simbolis, kad bandžiau, bet nesugebėjau, padariau keletą klaidų, neatsilaikiau prieš labiau patyrusius, milijoninius biudžetus dalinančius.
Tačiau vakarykštis teismo sprendimas – dar ne gyvenimo pabaiga. Aš vis dar turiu galimybę vaikščioti į teismus, ginčytis ir ieškoti bendraminčių. Taip, šiandien liūdna diena, tačiau ne paskutinė.
