Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 49 of 216)

„Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“: solidu, bet neįtikina

2013.03.03 / / 1 Comment

Kai dar rudenį perskaičiau pirmąsias žinias apie popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“, kurioje analizuojama Jėzaus vaikystė, suklusau ir pradėjau laukti – nors ir nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau neabejotinai save laikau krikščioniu, todėl šiandienos mūsų civilizacijai lūžinio momento tyrimas iš bene daugiausia originalių šaltinių disponuojančios institucijos vadovo – pažadas rimtas.

Šventknygės Naujojo Testamento pradžia yra logiškai nenuosekli – iš esmės dėmesys skiriamas tik Jėzaus gimimui ir keliui nuo krikšto iki mirties. Todėl lietuviškame knygos pavadinimo vertime „Pasakojimai apie vaikystę“ yra apgaulingas variantas. Dabar jau galiu konstatuoti, kad jokių pasakojimų knygoje nėra. Yra tik keturių skirtingų evangelijų skirtumų ir panašumų loginė ir sisteminė analizė. Tai įdomu, tačiau tai nėra „WOW!“… todėl knyga nuvilia, nes lūkesčiai buvo žymiai didesni.

Už ką verta pagirti popiežių ir vertėją (Gediminas Žukas), tai už pasakojimo stilių – jis solidus ir tik keleriose vietose pernelyg nueinantis tikėjimo argumentų link. Didžioji knygos dalis iš tiesų yra puiki sisteminė (netgi, sakyčiau, akademinė) analizė. Popiežius remiasi įvairiais šaltiniais (nors tarp jų dominuoja vokiškieji), visi jie vėlesni nei 1950-ųjų, dominuoja 2-3 metų senumo. Solidu ir rimta.

Ko lieku nesupratęs, tai naujų unikalių šaltinių įtraukimas. Vaizdas toks, jog mistinėje Vatikano bibliotekoje nėra jokių dėmesio vertų originalių šaltinių, kurie suteiktų daugiau įžvalgų apie laikmetį tarp 40-osios dienos po Jėzaus gimimo iki pagrindinės Jėzaus istorijos (išskyrus 12-mečio, pasilikusio šventykloje, epizodą). Tai leidžia kelti abejonę, ar knyga iš tiesų yra kažkas akademiškai vertingo – moksliniu žargonu, joje nėra mokslinio naujumo.

Nesu teologijos žinovas, tačiau knygoje popiežiaus dėstomoje pozicijoje itin abejotinos pasirodė šios vietos:

  • Trūksta išsamesnio Juozapo-Marijos ikivedybinių santykių pjūvio pagal tuometinės visuomenės tradicijas. Juozapo reakcijos nagrinėjamos per teksto turinį, o nėra socialinių tradicijų įtakos. Klausimas, kiek tokių tyrimų yra daryta, tačiau tai būtų papildantis ir vertingas lyginamasis aspektas, suteikiantis naujų įžvalgų kryžminio lyginimo metodu.
  • Visiškai be loginio pagrindo atmetamas Jėzaus (kaip žmogaus ir Dievo mišinio) panašumas į Egipto faraonus, romėnų ir graikų mitus. Verta prisiminti Tarpupio, netgi tolimųjų rytų kai kurias istorijas, kur tas panašumas akivaizdus. Tuo tarpu popiežiui „vaizdiniai skiriasi iš pagrindų“. Jėzus jam nėra „mišrūnas“.
  • III skyriaus pradžioje daroma nuoroda į Vergilijaus 4-ą eklogę pernelyg pritempta (tarsi poetas numatė 40+ metų į priekį ir jau beveik pranašas?) ir atrodo, kad pakeliui į reikalingą išvadą pasirinktas bent kažkiek tinkamas šaltinis.
  • Rašydamas apie Jėzaus gimimo datą popiežius aprašo astronominius reiškinius ir jų tyrėjus jau vertina teigimai. Labai jau dviprasmiškai atrodo jo citata „[..] tikinčių krikščionių išplėtotai šiuolaikinei astronomijai [..]“ (tame kontekste, pavyzdžiui, minimas Johanesas Kepleris) ir ankstesnė bažnyčios praktika deginti mokslininkus. RKB šiuo atveju verčiau jau nutylėtų, kiek tas procesas gali būti siejamas su ja.

Kartu knygoje yra keletas labai įdomių minčių:

  • Daugiausia žiniasklaidos dėmesio, neabejotinai, sulaukė popiežiaus pripažinimas, jog tikrasis Jėzaus gimimo momentas yra apie 7-6 m. prieš dabar skaičiuojamą momentą. Čia jau principinė diskusija ir ilgo laikotarpio užduotis kuriant universalią datų matavimo sistemą.
  • Popiežius atveria labai įdomias duris, ateityje leisiančias begalinę visatą įkomponuoti į Šv.Rašto aiškinimą. Rašydamas apie žvaigždę danguje ir Jėzaus gimimą, jis konstatuoja, jog „[..] kosmosas kalba apie Kristų, tačiau tos kosmoso kalbos žmogus dėl savo sąrangos neįstengia iki galo iššifruoti [..]“.

Skaitydamas knygą supratau, kad trūksta kai kurių bazinių katalikybės sampratų suvokimo – daugiausia abejonių kėlė „Dievo žodžio“ ir „slėpinio“ sampratos. Neįgudusio skaitytojo mąstymui dažnas jų naudojimas kėlė įtarimą, jog po jais tiesiog bandoma pasislėpti tada, kai nerandama kitų įtikinančių ir racionalių argumentų.

Įstrigusi citata (lietuviškojo leidimo 64 psl.):

Dievas yra Meilė. Bet meilės, kai ji reikalauja išžengti iš savęs, galima imti nekęsti. Ji nėra romantiškas malonus jausmas.

Galutinė išvada – buvo verta, tačiau lūkesčiai buvo didesni.

„Big Idea Group“ Lietuvoje stiprina ryšių su visuomene komandą

2013.02.18 / / 0 Comments

Pranešimas žiniasklaidai

Komunikacijos agentūrų grupė „Big Idea Group“ į savo komandą pritraukė iki šiol individualiai dirbusį ir daugiau nei 10 metų patirtį ryšių su visuomene rinkoje turintį Liutaurą Ulevičių. Jis tapo „Big Idea Group“, priklausančios tarptautiniam „Havas“ agentūrų tinklui ir jungiančios reklamos kūrybos, žiniasklaidos planavimo, skaitmeninės rinkodaros ir ryšių su visuomene profesionalus trijose Baltijos šalyse, Lietuvos padalinio ryšių su visuomene projektų direktoriumi.

Pastaruoju metu „Big Idea Group“ aktyviai dirba su privataus verslo klientais – „Acme“, „Avad“ („Apple“ platintoja), „Deichmann“, bankas DnB, „Drogas“, „Elmenhorster“, „Estrella“, „Google“, „Kraft Foods Lietuva“, „Moment Credit“, „Reckitt Benckiser“, „Red Bull“, „Saulės miestas“ ir kt.

Ieva Vozbutaitė-Beliauskė, „Big Idea Group“ vadovė Lietuvai, sakė: „Grupė kryptingai dirba vystydama integruotos komunikacijos projektus ir pritraukdama į savo komandą stipriausius komunikacijos specialistus. Tikime, kad Liutauro Ulevičiaus patirtis ryšių su visuomene srityje taps svaria mūsų komunikacijos komandos dalimi“.

L.Ulevičius bus atsakingas už grupės komunikacijos paslaugų plėtrą ryšių su visuomene srityje ir naujų integruotos komunikacijos projektų kūrimą.

Savo profesinės karjeros metu L.Ulevičius bendradarbiavo su įvairių sričių klientais: IT ir telekomunikacijų („Hewlett-Packard“, „Microsoft“, „Omnitel“, „Open24“, „TradeDoubler“, UVS), politinės komunikacijos (Aplinkos ministerija, Europos parlamento nariai, Lietuvos Respublikos Prezidentas), nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos mokslų akademija, Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija, Piliečių Santalka), pramogų („MTV Baltic“) ir kt.

„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

2013.01.30 / / 2 Comments

Veidas_20130128_57-59pSausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.

Sausio 13-oji: proga valstybės propagandai

2013.01.14 / / 5 Comments

Sausio 13-osios proga Lietuvoje vyko daug viešų renginių. Parinkau ir pabraukiau tik kai kuriuos:

  • Laisvės gynėjų diena
    • akcija „Atmintis gyva, nes liudija“
    • „Sausio įvykiai mūsų atmintyje“
    • „Praeisiu skausmą ir tave surasiu. Tada aš laimę tau ir sau atnešiu“
    • „Krauju aplaistyta laisvė“
    • „Sausio 13-osios atminimui“
    • „Žuvę už Tėvynę – amžinai gyvi“
    • „Sausio 13-ji – džiaugsmas ir kančia…“
    • „Dek, žvakele“
    • Žuvusiųjų pagerbimas prie Sausio 13-osios kryžiaus
    • „Gyvi už laisvę žuvę“
    • „Kas mes būtume be jų“
    • „Didelė laisvės kaina“
    • Gėlių padėjimas prie Nežinomo kareivio kapo
    • „Sausio skausmą ir viltį prisiminus“
    • …
  • Seimas:
    • renginys „Sausio 13-oji. Ko galime pasimokyti?“
    • Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte
    • bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“
    • Atminties valanda „Nerimo mintys“
    • …
  • Alytus – [..] Kviečiame alytiškius kartu su visais prisiminti skaudžius 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. [..]
  • Vilnius – Eisena Sausio 13-osios aukoms atminti
  • ir t.t. ir pan.

Dar penktadienį FB paskyroje rašiau: „maža pastaba visiems, organizuojantiems su 01.13 siejamus renginius. pavadinimai turi būti POZITYVŪS, t.y. pvz. ne “aukoms atminti”, o “taikios pergalės”, “laisvės triumfui”, “tautos vienybės” ir pan. smulkūs dalykai, bet iš esmės viską keičiantys. taip, kartu tai ir NLP“.

Istoriją rašome mes patys ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus sektinas, ar vengtinas pavyzdys.

Ar 1991-aisiais Lietuva nelaimėjo esminio karo prieš Tarybų Sąjungą? Laimėjo.

Ar beginkliai žmonės triumfavo prieš tankus? Triumfavo.

Ar tauta buvo unikaliai vieninga. Buvo.

Kodėl renginių pavadinimai siejami su neigiamomis asociacijomis? Taip mes patys rašom savo istoriją kaip niūrią ir rezultatų nepasiekusią. O juk yra visai kitaip:

  • Lietuva sausio 13-ąją laimėjo Vilniaus mūšį;
  • Lietuviai sausio 13-ąją susitelkė kaip kumštis ir vožė juo per supuvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą taip, kad ta subyrėjo;
  • Sausio 13-ąją triumfavo demokratija;
  • ir t.t. ir pan.

Pradėti reikėtų nuo pagrindinio sausio 13-osios pavadinimo, kuris įtvirtintas Atmintinų dienų įstatyme, naikinant pesimistinį ir gynybinį „Laisvės gynėjų“ pavadinimą į Tautos vienybės, Komunizmo sutriuškinimo, Vilniaus mūšio ar kitą, programuojančio teigiamas emocijas ir skatinančio tai kartoti bei tuo džiaugtis.

Ši diena turi būti proga visiems šėlti, šūkauti, rodyti špygas burokevičiams, laidyti fejerverkus, organizuoti masines eisenas, sniego ir barikadų mūšius Gedimino prospekte, vaikų ir suaugusiųjų varžybas, daryti šimtus kitų smagių ir uždegančių dalykų.

Šalin nuo mūsų istorijos surūgusius veidus ir rimtį bei susikaupimą!

Galimybė sutaupyti 2,25 mln. Lt ir mažinti biurokratiją

2013.01.04 / / 9 Comments

Kasmet Lietuvoje gimsta apie 35 tūkst. piliečių. Pagal Išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnį kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka (nuo 2009 pradžios BSI yra lygi 130 Lt, t.y. bendra išmoka sudaro 1430 Lt).

Pagal to paties įstatymo 12 str. 1 d. išmoką skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija.

Taip jau nutiko, kad gimė mums antroji dukrytė. Po pirmųjų mėnesių rūpesčių gruodžio pradžioje pradėjau kelius po Vilniaus miesto savivaldybės įstaigas:

  • Pirmasis vizitas į Justiniškių seniūniją kuruojantį Socialinės paramos centro skyrių baigėsi fiasko – apie 15 val. dienos atvažiavęs radau 5 žmonių eilę ir darbuotojos paliudijimą, kad „šiandien jau tikrai nepriims“. Pasirodo, egzistuoja kažkokia elektroninė lapelių sistema. Laba diena, -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Po pusvalandžio naršymo savivaldybės interneto svetainėje pagaliau supermamų forume rasta nuoroda į tų lapelių registracijos sistemą. Valio! gruodžio pradžioje gaunam sparčią datą – gruodžio 31 dienai! -0,5 val. iš gyvenimo.
  • Atvažiuoju 31-ą dieną į įstaigą, iš interneto atsisiuntęs ir užpildęs formą su visais priedais. Viskas juda tvarkingai, išskyrus tai, kad tėvas paraiškai pildyti netinka (esu registruotas ne Vilniaus mieste, kaip žmona), tačiau darbuotoja problemos nedaro, perrašau paraišką žmonos vardu – darbuotoja kažką suveda kompiuteryje ir praneša, kad yra problema – dukrytės gyvenamoji vieta dar nedeklaruota. Paraiškos priimti negali… Man lengva panika, bet pažada, kad priims be eilės, vos tik gausiu seniūnijos pažymą apie deklaruotą gyv.vietą. Taip, gruodžio 31 dieną seniūnija nedirba… Ačiū, kad darbuotoja apie tai informavo – šiek tiek laiko sutaupyta, bet valanda eina lauk iš gyvenimo. -1 val.
  • Po Naujųjų atvažiuoju į seniūniją – čia „atsiprašantis lapelis“, kad seniūnija dėl techninių kliūčių gyventojų neregistruoja – judinkitės į Konstitucijos prospektą. Važiuoju ten. Pateikiu visus dokumentus gyvenamosios vietos deklaravimui – darbuotoja praneša, kad nors aš ir tėvas, tačiau nesu Vilniaus miesto gyventojas, todėl prašymą turi pateikti žmona (taip, maitinanti ir tikrai neturinti jokio noro su mažyle tampytis po bakterijų lizdus). -1 val.

Istorija dar tik įpusėjo, o jai jau sugaišau 3 valandas (ir tai su sąlyga, kad nemažai dalykų radau internetuose). Pabūsiu optimistas ir tarsiu, kad problemą kaip nors įveiksiu per dar 3 darbo valandas.

Tarkim, suminė našta bus 6 valandos vienam vaikui. Padauginę iš 35 tūkstančių gimusiųjų gausim smagią 210 tūkst. darbo valandų sumą. Bent penktadalį šio laiko praleidžia ir savivaldybės pareigūnai, t.y. bendra iš darbo rinkos atimama darbo jėga sudaro apie 262 tūkst. darbo valandų – t.y. apie 33 tūkst. darbo dienų. Imant vidutinį darbo užmokestį (1500 Lt/mėn.) gaunama žala 33 000 / 22 * 1500 = 2,25 mln. Lt.

O juk visa informacija ir duomenys automatiniam išmokų darymui yra viešuose registruose ir gali būti atliekama automatiškai:

  • gyventojų registre registruojant naują asmenį iš karto turėtų būti inicijuojama išmokos išmokėjimo procedūra;
  • gyventojų registre fiksuojami duomenys apie tėvą/motiną – esant abiems, išmoka dalinama per pusę, esant vienam – vienu ypu;
  • informacija apie išmoką siunčiama Sodrai ir (arba) VMI;
  • VMI iš GPM deklaracijų turi duomenis apie asmenų banko sąskaitas;
  • automatiniu būdu (arba kartu su GPM grąžinimo procedūra) daromas pavedimas į asmenų sąskaitas.

P.S. pirmosios dukrytės atitinkamos procedūros vienoje Vilniaus rajono seniūnijoje tetruko apie 20 min.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑