Manau, jog biurokratinės kliūtys, kurias Vyriausioji rinkimų komisija sudarė referendumo iniciatyvinei grupei, yra nepateisinamos ir yra didelė nepagarba daugiau nei 300 tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie savo parašais išreiškė aiškią pilietinę valią, jog klausimas būtų aptartas visos tautos referendume. Vien šis epizodas (net neprisimenant LR Konstitucinio teismo konstatuotų VRK klaidų 2012 m. Seimo rinkimų metu) yra pakankamas pagrindas kelti VRK atsakomybės klausimą in corpore.
Verta pakartoti: iniciatyvinė grupė dar 2013 m. lapkričio 29 d. VRK įteikė 73 bylas su 313.425 parašais. Tik 2014 m. balandžio 10 d. Seimas paskelbė referendumą, kuris įvyks birželio 29 d. Taigi, nuo parašų įteikimo iki referendumo dienos praeis septyni (!) mėnesiai. Tai ne tik nepateisinamas delsimas, bet ir itin neefektyvus valstybės lėšų naudojimas, nes referendumą organizuojant kartu su LRP ar EP rinkimais gegužės 11 ar 25 dienomis būtų sutaupyta milijonai valstybės biudžeto litų.
Referendumo klausimas apjungia keletą problemų
Dabar galiojantis Referendumo įstatymas nenumato galimybės vienoje referendumo iniciatyvoje balsuoti dėl kelių atsietų klausimų. Todėl iniciatoriai, į vieną vietą sudėję keletą atsietų konstitucinių problemų, mus visus pastatė į padėtį, kai arba pritariame visiems pakeitimams, arba visus atmetame. Tai reiškia, jog balsuoti skirtingai už atskirus klausimus neįmanoma.
Lyginamasis Konstitucijos pakeitimų variantas
Referendumo iniciatoriai iš esmės teikia keletą siūlymų:
- mažinti referendumo inicijavimo barjerą nuo 300 iki 100 tūkst. Lietuvos piliečių;
- įtvirtinti referendumo sprendimų viršenybę prieš Seimo ar teismų priimtus teisės aktus;
- įtvirtinti išskirtinę teisę į nekilnojamojo turto rūšių nuosavybę (žemės, vidaus vandenų, miškų, parkų) tik Lietuvos piliečiams ir valstybei;
- išskiria naują bendruomeninės reikšmės išimtinės nuosavybės objektų kategoriją;
- siūlo gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimus spręsti tik referendumais.
Jeigu dėl 1 ir 2 klausimų iš principo galima būtų sutikti, tai kitais atvejais kyla problemos:
- siekis įtvirtinti išskirtinę Lietuvos piliečių ir valstybės nuosavybės teisę kertasi su mūsų visų prisiimtu įsipareigojimu, stojant į Europos Sąjungą – konkrečiai, Lietuvos stojimo į ES akto IX priedo 4 punktu. Balsuodami referendume dėl stojimo į ES sutikome, kad nuo 2014 metų gegužės 1 d. (iki 2011-ųjų su 3 metų pratęsimu) ES valstybių narių piliečiams įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003 m. balandžio 16 d.), arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui;
- bendruomeninės reikšmės objektų kategorija yra neaiški ir neišvengiamai keltų painiavą, nors principinė nuostata sprendimo teisę atiduoti savivaldai yra sveikintina;
- gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimų sprendimas referendumais negali būti absoliutus, turi būti apribotas tam tikromis sąlygomis, kurių pateiktame projekte nėra.
Atskirai pažymėčiau, jog Stojimo sutarties priede yra kalbama tik apie žemės ūkio paskirties žemę ir miškus. Tai reiškia, jog sutartyje nėra aptartas vidaus vandenų, ne žemės ūkio paskirties žemės objektų statusas. Nesu tikras dėl likusių Stojimo sutarties normų sisteminio taikymo, tačiau tai atveria galimybę šių nekilnojamojo turto objektų kategorijų apyvartą riboti Lietuvos piliečiams ir valstybei.
Referendume siūlau nedalyvauti
Gerbiu referendumo iniciatorių siūlymą persvarstyti mūsų įsipareigojimus Europos Sąjungai, tačiau negaliu pritarti vienašališkam siūlymui pažeisti įsipareigojimą žemės ūkio paskirties ir miškų atžvilgiu. Tai, mano nuomone, nėra garbinga, todėl šis pasiūlymas man nepriimtinas. Todėl esu prieš referendume pateiktą siūlymą.
Pagal Referendumo įstatymo 7 str. 1 d. privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas ateiti ir dalyvauti pasisakant prieš yra netinkamas, nes galimi matematiniai scenarijai (atvejai, kai dalyvauja nuo 50% iki 66,66% rinkėjų ir daugiau nei pusė iš jų pasisako už referendumo siūlymą – pavyzdžiui, taip buvo su 2012 m. referendumu dėl Visagino atominės elektrinės), kai sudalyvavę ir neigiamai išreiškę nuomonę galite padėti referendume priimti pritariantį sprendimą.
Taigi, siekiant, kad referendume pateiktas siūlymas nebūtų priimtas, su siūlymo turiniu nesutinkantys piliečiai turi nedalyvauti referendume. Kviečiu taip ir elgtis – t.y. birželio 29 d. į referendumą neiti.
Papildyta 2014 m. birželio 4 d. 12:45
Diskusijoje „Facebook“ tinkle Audrius Kubilius pateikė svarbią pastabą: „[..] Visų pirma šio referendumo siūlymų įsigaliojimui reikia, kad “už” balsuotų daugiau nei 50% visų balsavimo teisę turinčių LR piliečių. [..]“
Taip, iš tiesų LR Konstitucijos 9 str. yra I, o 147 str. XIV skirsniuose, kurių keitimui taikytina Referendumo įstatymo 7 str. 3 d. nuostata, jog šių skirsnių nuostatų pakeitimo siūlymas yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Šiuo klausimu nėra vienareikšmio atsakymo. Jeigu 9 ir 147 str. pakeitimams pastaba svarbi, tai dėl 47 str. pakeitimų liktų neaiškumas, nes jiems tas reikalavimas nėra taikomas. t.y. liktų galimybė ginčytis (o ką galime žinoti, kaip tai išaiškintų LR Konstitucinis teismas ar kokia kita įstaiga), jog 9 ir 147 str. lieka nepakeisti, o ten, „kur užtenka“ nekvalifikuotos daugumos, Konstitucijos nuostatos pakeičiamos. Šio ginčo galimybės išvengiama, jeigu referendume nedalyvaujama.
