XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 43 of 218)

Ar pagrindinė Lietuvos RsV etikos bėda yra anoniminiai komentarai?

Ryšių su visuomene agentūrų asociacija (RSVA) paskelbė, jog jos narės „[..] įsipareigojo interneto portaluose nekomentuoti anonimiškai apie klientus, konkurentus, jų prekes ir paslaugas, taip pat neteikti anoniminių komentarų rengimo paslaugos ir nesamdyti trečiųjų šalių šiam darbui“.

Labai gera iniciatyva. Visapusiškai ją palaikau.

Tačiau.. pasakius „A“ reikia paklausti, o kokia visgi situacija ir su kitais susijusiais dalykais, t.y. „B“? Anoniminių komentarų žala nėra kažkoks unikalus ir komunikacijoje nenagrinėtas dalykas. Ši komunikacijos forma turiu tokius pagrindinius požymius:

  • subjektas – anoniminis, t.y. nėra žinomas jo tapatybė;
  • objektas – pagrindinė žinia (idėja), kurios atžvilgiu subjektas formuoja tam tikrą savybę, asociaciją;
  • asociacijos – gali būti tiek teigiamos (pritariančios) pagrindinei žiniai, tiek neigiamos;
  • žiniasklaidos kanalas – EVIP (elektroninė visuomenės informavimo priemonė), kurios technologija nefiksuoja (ar bent jau viešai nedemonstruoja) subjektą apibūdinančių elektroninių požymių (IP adresas, susijusi veikla etc.).

Išskyrus specifinius požymius gana paprasta generalizuoti rinkos problemą – gauname liūdną įžvalgą, jog anoniminiai komentarai internete nėra unikali bėda. Visai šalia tūno:

  1. anoniminiai laiškai – anoniminiams komentarams identiška „didesnio“ kalibro priemonė, besiskirianti dviem požymiais – redakcine peržiūra ir teksto savarankiškumu (dažniausiai tik tariamu);
  2. neatskleistų ryšių rėmėjai – vieši asmenys, reiškiantys savo poziciją konkrečiu klausimu gali būti ne tik savarankiški, bet ir tiesiogiai susiję su intereso turėtoju – pakanka priminti įvairiausias įžymybes, reklamuojančias produktus ir paslaugas. Skirtumas nuo anoniminių komentarų – aiški subjekto tapatybė. Jeigu tiesmukos reklamos atveju vidutinis žinios gavėjas suvokia melą, tai kaip vertinti dešimtis politologų, apžvalgininkų ar net gydytojų, pavyzdžiui, hiperbolizuojančių kokios nors ligos (tarkim, nuo erkių) pavojų?
  3. redakcinė politika – ar finansinės žiniasklaidos korupcijos, ar asmeninių ryšių, ar kitų technlogijų pagalba besikeičianti redakcinė politika kuo nors skiriasi nuo anoniminių komentarų? Jeigu tame dalyvauja ir tą lemia RsV veikla – tai tas pats neatskleistų ryšių rėmėjų modelis.
  4. fiktyvios (ar vogtos) tapatybės – kai kurių žinomų Lietuvos interneto veikėjų 99,9% naršytojų negalėtų įvardinti vardu ir pavarde (pavyzdžiui, Jonas Jonka, Blogeris Zeppelinus, Geležinė Lapė ir kt.). Tokie subjektai iš esmės yra tie patys anonimai. Tarpinėje zonoje veikia kolektyvinės paskyros (pavyzdžiui, „Jonas ir Ona Kazlauskai“, „Autoservisas AAA“ ir pan.).
  5. SEO – paieškos sistemų gudrybės daugeliu atvejų yra nuasmenintos technologijų žinios, kurios savo esme mažai turi ką bendra su skaidrumu. Jeigu pozityvaus savęs populiarinimo linkme etikos priekaištų surasti būtų sunku, tai negatyvaus oponentų populiarinimo srityje yra ne viena etikos ribą peržengianti technologija.

Čia pateikiau tik kelis skirtingų komunikacijos technologijų pavyzdžius. Kai kurie iš jų yra kartais ir eilėmis pavojingesni viešajai erdvei. Kodėl etikos populiarinimo startui pasirinkti anoniminiai komentarai portaluose – nežinau. Jeigu būčiau optimistas, tikėčiau, jog yra logiškas paaiškinimas, jog tai pagrindinė agentūras kankinanti bėda, o kiti etikos iššūkiai jau išspręsti ir likviduoti.

Papildymas, 15:00
Kolegos FB įraše ragino į problemą žiūrėti konstruktyviai, todėl turiu ir vieną esminį siūlymą: nuo 2015 m. sausio 1 d. sutarkime, jog visi kartu atsisakome ir niekada nebedalyvausime nepažymėtų reklamos straipsnių, reportažų, laidų ir kito panašaus turinio gamyboje.

„Spiral of Silence“: lietuviški pastebėjimai

Rugpjūčiui baigiantis „Pew Research Center“ paskelbė platesnio dėmesio vertą tyrimą „Social Media and the ‘Spiral of Silence’“. Nors juo nagrinėta situacija NSA/Snowden temos kontekste, tačiau išvados sukrečia, nes patvirtina įtarimus, kuriuos anksčiau kėliau ir lietuviškuose analoguose:

  • Diskutuoti sudėtingomis temomis socialiniuose tinkluose sudėtingiau, nei gyvai;
  • Socialiniai tinklai nėra alternatyva tiems, kurie nediskutavo gyvai;
  • Ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose diskusija gyvesnė tada, kai diskutuojama pritariančioje auditorijoje;
  • FB vartotojai riboja savo nuomonių raišką, jei nejaučia, jog jų draugai ar sekėjai palaikytų jų nuomonę.

PewRC_NSA_SnowdenAr reikia lietuviškų pavyzdžių? Galiu priminti, kas atsitinka su tais, kurie drįsta turėti priešingą vyraujančiai nuomonei. Kiek trunka jų marginalizavimas? Artūro Račo, Mildos Dargužaitės atvejais? Ar radikali reakcija į kitokią nuomonę kuria pridėtinę vertę ir puoselėja žodžio laisvės privalumus? Ar mobingą taikanti dauguma tuo tik patenkina savo ego, ar kuria geresnę visuomenę?

Žinoma, žodžio laisvės nereikia painioti su sąmoningu kenkimu valstybei ar akivaizdžiai kvailomis idėjomis. Nieko bendro su žodžio laisve neturi Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų retransliavimas Lietuvoje ar siūlymai mokyklose vietoj Darvino dėstyti Dievo sukūrimo versijas.

Idealūs lūkesčiai prieš realybę: traukiasi viešų diskusijų erdvė

Kartu su interneto (ypač – socialinių tinklų) plėtra daugelis tyrinėtojų džiaugėsi, jog elektroninė erdvė panaikino viešų diskusijų ribas, išnyko spaudos ploto, radijo ar TV eterio laiko, transliacijos dažnių bei kiti objektyvūs barjerai. Buvo tikėtasi, jog atsivėrusi neribota diskusijų erdvė taps žodžio laisvės pergale.

Deja, NSA/Snowden tyrimo duomenys rodo, jog realybė kitokia – internete (socialiniuose tinkluose) viešų diskusijų kokybė yra prasta, linkstama į uždaras vienminčių grupes, o ne atvirą ir argumentų diskusiją.

Iš tiesų padėtį papildomai apsunkina mūsų pasikeitę informacijos sklaidos įpročiai – vis rečiau vyksta gyvos diskusijos, vis rečiau jose galima pamatyti realius lyderius. Tarsi gaila laiko, tarsi tikimasi rezultato iš pigiau ir greičiau išnaudojamų elektroninių kanalų.

Deja, bet panašu, jog paaukoję gyvas diskusijas kokybiškų pakaitalų elektroninėje erdvėje kol kas nesugebėjome sukurti.

Informacinio karo užrašai: KAM chaltūra Oršos mūšio tema

Kremliui pūkšint informacinio karo pabūklais Lietuvoje ramiai ir nepastebimai „švenčiami“ Oršos mūšio metai. Mūsų šlovinga kairioji Vyriausybė 500 metų jubiliejaus priemonių planą sugeba patvirtinti metams iš esmės įpusėjus – gegužės 14 dieną.

LRV_Oršos_mūšio_metaiPlano autoriai – Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamentas (pateikė direktoriaus pavaduotojas Valdas Norkūnas). Savo parašu planą palaimino ir Vyriausybėje pristatė gydytojas pagal išsilavinimą Juozas Olekas.

Plane priemonės suskirstytos į tris grupes: (a) renginiai, (b) leidiniai, edukaciniai projektai ir (c) įamžinimo projektai. Stebina, jog šiaip jau visai kokybišką komunikacijos strategiją įgyvendinantis KAM VRD šiuo atveju pateikė nebent nykiai biurokratinei įstaigai tinkamą dokumentą.

Simboliška, kad planas patvirtintas šių metų gegužę – t.y. tuo metu, kai Kremliaus kariniai veiksmai Ukrainoje buvo aiškūs ir akivaizdūs. Oršos mūšis ir jo pagrindinis herojus (Konstantinas Ostrogiškis) gali ir turi būti tiesiogiai siejami su Ukraina (Ostrogu) ir jos kova dėl nepriklausomybės nuo Maskvos.

Pagrindinis dalykinis plano trūkumas – vertybinės ašies (t.y. ką ir kaip mes norime pasakyti propaguodami Oršos mūšio pergalę), proaktyvumo ir aktualumo stoka. Neskiriama dėmesio virtualiai erdvei, nėra jokių patrauklių audiovizualinių sprendimų, jokios perspektyvos turinio viralumui ar multiplikavimosi efektui. Ką jau kalbėti, kad pamiršti ne tik vaikai ir jaunimas, ignoruotos ir atskiros visuomenės grupės – vidurinis išsilavinęs sluoksnis, pensininkai, tautinės mažumos ir pan. O svarbiausia – visos priemonės orientuotos tik (!) į Lietuvos visuomenę ir jokio dėmesio Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Europai.

Čiurinskas_OršaTokį planą sunku net kritikuoti, nes nėra ką aptarinėti. Palyginimui siūlau puikų Mintauto Čiurinsko 2006 m. paskelbtą straipsnį „Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga, literatūriniai bei kultūriniai aspektai“. Dvi šio teksto išvados akivaizdžiai parodo, kaip toli dabartinei mūsų Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai iki ambicijų ir globalaus mąstymo lygio, kuriame LDK valdovų gyveno XVI a. pradžioje (paryškinimai mano):

5. Plačiąja prasme Oršos pergalės legenda, įamžinta ir raštijos paminkluose, prisidėjo, anot Mečislovo Jučo, kuriant „lietuviškojo patriotizmo kanoną“, katalikiškojo lietuviškojo etnoso, lietuviškojo vadovaujančio branduolio (Vilniuje, Trakuose, Žemaitijoje) ideologijos formavimuisi. Iš čia savo ruožtu kilo ir savo krašto šventųjų ar šventojo paieškos. Oršos mūšio recepcija daugiatautės valstybės visuomenėje tapo ją konsoliduojančiu veiksniu.  LDk stačiatikiai didžiavosi pergale Oršos mūšyje prieš maskvėnus, kuri buvo pelnyta vadovaujant stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui, ir tai vienas ryškiausių jų patriotizmo pavyzdžių.

6. Per kultūrinių reiškinių prizmę nesunkiai įžvelgtume Oršos mūšio raštijoje bei literatūroje sąsajas su lietuvių kilmės teorijų reiškiniu XVI amžiaus pirmajame trečdalyje, kaip tautos, visų pirma politinės tautos, bei pačios Lietuvos valstybės konsolidacijos ir identifikacijos poreikio išraiška. Juk būtent po Vienos suvažiavimo sukuriamas Motiejaus iš Miechovo istorinis veikalas, kuriame nerasime palankumo Lietuvai, bet mielai pasakojama legenda apie kilmę iš romėnų, anot S. Narbuto, „kaip Jogailos, o kartu ir Jogailaičių kultūrinio portreto dalis“. Šis lenkų istorikas kartu su kitais autoriais legendą plačiai paskleidė jau spausdintose knygose. Oršos pergalė taip pat tapo vienu pagrindinių valdovo iš šios dinastijos Žygimanto Senojo gyvenimo ir jo istorinio portreto bruožų.

Pro Bono: naudokitės manimi

#IceBucketChallenge paskatino dar kartą peržiūrėti, ką darau kiekvieną dieną – kam galėčiau padėti, kur daugiausia naudos galėčiau suteikti, kaip lengviau būtų susisiekti su reikalingais asmenimis. Būtent jausmas, jog kai kada tas paskutinis pažinties trūkumo slenkstis ir yra didžiausia kliūtis, paskatino užrašyti šią mažą deklaraciją.

Per savo 12+ metų patirtį ryšių su visuomene rinkoje, dar ilgesnę akademinę karjerą žiniasklaidos/teisės/interneto sandūroje, iniciatyvas viešosios politikos (kovos prieš korupciją, rinkimų organizavimo) srityse esu daugybę dalykų daręs nesitikėdamas jokio užmokesčio: nuo mokymų, seminarų iki paprastų laiškų ar pranešimų žiniasklaidai, nuo paskaitų studentams iki ieškinių teismams, nuo akcijų organizavimo iki atstovavimo valstybinėse įstaigose ar tarptautinėse institucijose.

Šiuo įrašu viešai pasižadu – ir toliau neatlygintinai dalinsiuosi savo žiniomis bei patirtimi, padėsiu sprendžiant sudėtingus ir primityviai paprastus uždavinius. Praktika rodo, jog be didesnių sunkumų tam galiu skirti iki 10% savo laiko.

Žinoma, pažadas skirtas toms veikloms, kurių tikslas yra nauda visuomenei. Dažniausiai praktikoje tai reiškia sąsajas su švietimu, viešųjų interesų atstovavimu ir gynyba, pagalba visuomenės diskriminuojamoms grupėms ir pan.

Manote, jog siekiate panašių tikslų? Manote, jog mano pagalba būtų naudinga? Skambinkite +370 (686) 08820 arba rašykite liutauras@ulevicius.lt.

Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.

« Older posts Newer posts »