Author: Liutauras (Page 155 of 216)

Manau, skaitantiems šį blogą bus įdomi vieno virtualus pokalbio su Aurelijum Katkevičium („Verslo klasės“ redaktorium) ištrauka (kalba ir korektūra taisyta ne visur).

Yesterday I've given an interview for Laura Šaulytė from Institute of Journalism of Vilnius University. The phenomenum of blogging attracts attention from media scholars and a new wave of academic studies starts in Lithuania. My interview is also a part of series of interviews with leading Lithuanian bloggers.

An interview has covered various issues, but I would like to get back to several most important questions I think could be of interest for you too:

• Why did I start my blog? Firstly, at some point I've understood, that various ideas, texts, speeches, comments I made public started to dissapear or it was too hard to trace them down in a few minutes. Therefore initial idea of my blog – it was an archive. Secondly, I have gradually introduced a new type of record – e.g. daily life moments, short ideas otherwise to be forgotten, quick remarks. Thirdly, (and it was more of consequence than directly targeted idea) the blog has become some kind of self-attractive point to meet readers, friends, oponents;
• Would I agree, that my blog is part of citizen media? Yes. Definetely. I would define citizen media as free speech, which is made by those, whose main mean of living is not journalism – authors are doctors, taxi drivers, polititians, chefs and all other. The fact, that the salary they receive does not originate from readership or paid advertisements, says nothing about the content these authors produce. At the moment we have approx. 3-5 thousand journalists in Lithuania, whereas even at this under-developed stage we have 50 thousand blogs. It is clear, that these potential authors are no match for the usual journalists;
• If and How will blogosphere take over the mainsteam media? From my point of view, it is hard to differentiate two separate sections:
• traditional media will also remain highly valued for their professional point of view, obligation to report objective, valued information; traditionalists would not avail themselves to publish personal opinion and will always look for real experts;
• blogosphere is part of the crowd. We can find everything here from business issues to bomb-making; nobody would expect to find balanced views or up-to-date reporting of the latest changes (at least not in the developing stage of blogoshpere as we have now in Lithuania);
• these two worlds are not comparable, they differ in wide range of factors, but it is clear, that traditional media could defend it's positions with professional qualifications and ethical considerations, which is huge challenge for the traditional media owners here in Lithuania;
• When will blogosphere reach a Tipping point? From my point of view it will start as soon asleaders from various areas (politics, phylosophy, business, arts, etc.) move themselves to the virtual world. At the moment various elites – academics, businessmen, sportsmen, polititians, etc. – still are reluctant to spare at least part of their attention to Lithuanian blogosphere (or, at least the process has just started). Alternatively, the change will be generational. As almost everybody till 30 years range read blogs, therefore it is the question of time when our generation becomes dominant and blog-oriented.

Amendment, 2007 05 03, 10:49 – full interview is available (in Lithuanian) in balsas.lt and novum.lt

Melancholiški vaikystės prisiminimai – tai vienas dažniausiai pasitaikančių „anksčiau buvo geriau“ minčių pavyzdžių. Dabarties nuskriaustieji žertų „prie ruso buvo geriau“.

Tokias mintis psichologai aiškina Stokholmo sindromu, tačiau praeities kokybė atskirais žmonijos istorijos etapais, nepaisant sutelktų visuomenės pastangų, iš tiesų gali būti tikra, o ateities gėrovė tik mažėjanti.

Bene pirmasis didžiulių problemų pavyzdys – biblinis tvano aprašymas, kurį šiandieną jau galime lyginti su dar gyvais Naujojo Orleano vaizdais. Visą pasaulį (o tiksliau – visą mūsų sąmonę) užliejantis vanduo reiškia pagrindinių fiziologinių Abraomo Maslou piramidės poreikių trūkumą – oro, maisto, gėrimo ir dauginimosi deficitą.

Senolių priesakas „niekada neišsižadėti karo, maro ir ubago lazdos“ nukelia į tuos kelis tūkstantmečius sąmoningos žmonijos veiklos, kurią siejame su dabartimi. Tad nesiliaujantys karai – tai antroji žmonijos vystymosi stadija, kai absoliučios daugumos gyventojų gyvenimo kokybė blogėja. Net ir humaniškoji Europa su JAV pagalba atsikvošėjusi po poros pradėtų pasaulinių karų, XX amžiuje pabaigoje turėjo pripažinti skaudžią Balkanų pamoką. Vos už kelių valandų kelio nuo prašmatniųjų europiečių namų vyko paprastų paprasčiausias genocidas…

Pasaulinės epidemijos (pandemijos) – vis dar nūdienos rūpestis. Paradoksalu, bet būtent ligos tapo bene galingiausiu europiečių ginklu prieš Amerikos žemynų civilizacijas. Iš viduramžių paveikslų žvelgiančios giltinės – dar vienas priminimas, kad to laikmečio Europa negalėjo nugalėti užkrečiamųjų ligų plitimo skaitlingoje bendruomenėje, o ypač – dideliuose (įvertinant anais laikais turimas higienos priemones) miestuose. Dar net XIX amžiaus pabaigoje ligos buvo vienas baisiausių žmonijos prakeiksmų.

Galbūt keisčiausiai šiais laisvosios rinkos laikais skamba ubagystės pavojus, tačiau ta pati uragano pradėta diskusija Jungtinėse Amerikos Valstijose tik paryškino dar vieną paradoksą – turtingiausioje pasaulio valstybėje skirtumai tarp turtingų ir vargšų nuolatos tik didėja. Suprantama, kad iš dalies šis reiškinys susijęs su pačių žmonių nusiteikimu ir nenoru keistis, tačiau statistika, teigianti, kad gimimo momentas dažnai nulemia ir visą gyvenimo kelią, yra negailestinga.

Nuo visų didžiųjų blogybių XX amžiaus antrojoje pusėje žmoniją gelbėjo nafta (teikė pigi šilumą, rėmė dvipolio pasaulio idėją, garantavo cheminius preparatus ir vaistus, leido finansuoti socialines programas), tačiau netrukus ji baigsis. Ar tai reikia, jog mažės gyvenimo kokybė?

Esame įpratę kasdieną susidurti su žiniomis apie įvairiausias nelaimes, nuosmukius, tačiau tuo pat metu šventai tikime, kad BVP rodikliai turi nuolatos kilti, atlyginimas didėti sparčiau už infliaciją, o žmonių skaičius pasaulyje praktiškai neturi lubų. Ar tik nebus taip, kad visi šie reiškiniai – tai energijos pertekliuje gyvenančio XX amžiaus trumparegystė? Jau esu plačiau „Verslo klasėje“ rašęs, kad naftos ištekliai nuolatos senka ir kasdieną naujus visų laikų rekordus mušanti naftos kaina – naujas nuolatinis reiškinys. Tereikia kiek dažniau pasklaidyti tarptautinius leidinius ir iš karto į akis krenta nuolatinis alternatyvių energetinių išteklių propagavimas. Autoriai – „Shell“, BP, „Chevron“ ir kiti šiuolaikinės naftos pramonės „banginiai“. Nereikia būti ekonomikos guru, kad galėtum suvokti, kad šis reiškinys tiesiogiai sietinas su santykinai brangstančia naftos energija ir santykinai pingančiais alternatyviais šaltiniais. Deja, absoliučia išraiška energija – o kartu ir mūsų gėrovė – tik brangsta.

Kol kas naftos energijai neturime realių alternatyvų. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių parko pastatymo kaina ir jo pagaminamos elektros energijos savikaina (be valstybės subsidijų) – tai garantuotas neigiamas efektyvumas (t.y. suminė statybos ir palaikymo energija yra mažesnė už generuojamą). Naujųjų „efektyvesnių“ technologijų užkaborius dar XIX amžiuje pastebėjo Viljamas Stenlis Ževonas.

Jau galime ruoštis moraliniam šokui, kuris neišvengiamas suvokus, jog naftos energija paremtas gėrovės laikotarpis baigiasi. Kaip Sovietų Sąjungos santvarkos pabaigą iš dalies lėmė žema pasaulinių rink naftos kaina, taip XXI amžiaus pradžioje kylančios barelių kainos šaukia apie naują visos žmonijos gerovės mažėjimo laikotarpį.

Paskelbta vz.lt