Užvakar sulaukiau Eglės Samoškaitės skambučio, o vakar jau pasirodė ir straipsnis „Rūškaną A.Kubiliaus veidą nuspalvino viltis “ portale delfi.lt apie Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus komunikacijos pokyčius teikiant antikrizinių priemonių planą Seimui ir dabar, kai planas jau įgyvendintas.
Iš tiesų, vertinant ryšių su visuomene požiūriu, komunikacija skiriasi gana ženkliai. Ir, drįstų gana drąsiai teigti, jog premjeras specialiai ėmėsi tirštinti spalvas, kad Seime galimi oponentai turėtų kuo mažiau galimybių reikšti alternatyvias idėjas. Tiesa, reikia pripažinti, jog tų alternatyvių idėjų nelabai ir kas turi – nėra potencialo tas idėjas generuoti …
Ar galima teigti, jog Vyriausybė padarė klaidą, panaudodama hiperbolizaciją ir taip manipuliuodama viešąja nuomone? Manyčiau, riba iki melo buvo nebetoli (čia reikėtų atviresnio pokalbio su Gediminu Kirkilu ir analizės, ar hiperbolizuodamas ministrų kabinetas kur nors neperlenkė lazdos). Tačiau riba neperžengta ir dabar esminis klausimas – ar Vyriausybė sugebės išsivalyti tą viešą purvą, kurį išmėtė?
O komunikacijos teorijos požiūriu toks taktinis planas – klasikinis. Hiperbolizuodami faktus kuriam emocinį foną ir jo paveikti priiminėjam sprendimus. Tai, kad faktinio pagrindo tokiems sprendimams priimti nepakanka, lieka nepastebėta arba pastebima per vėlai, kai vežimą pasukti atgal jau labai sunku.
praščiokiškai tariant – pusės tų naujų mokesčių nė nereikėjo?
Man butu idomu – o is dabartinio momento poziciju – Kubiliaus priesnaujametines kalbos atrodo hiperbolizacija ar ne?