Prieš keletą savaičių Birutė Žemaitytė iš portalo balsas.lt kalbino apie Kauno arenos atidarymo metu „nušvilptą“ ministrą pirmininką. Internete galite perskaityti kolegų Lauro Bielinio, Vlado Gaidžio ir mano apjungtas mintis straipsnyje „Kodėl politikams nerūpi kurtinantis švilpimas ir aplieti marškiniai?“. Čia pabandysiu išdėstyti visus savo vertinimus nuosekliai.

Faktinė situacija gana paprasta – rugpjūčio 18 dieną vakare vyko oficiali Kauno arenos atidarymo ceremonija. Jos metu pakvietus pasisakyti premjerą salė ėmė švilpti („Delfi TV“ vaizdo įrašas). Vėliau Andrius Kubilius atskleidė, jog pasisakyti nenorėjęs, taip scenarijų sudėliojo renginį ruošę Vladimiro Romanovo specialistai (čia nenagrinėsiu gana įtikinamos versijos, jog „nušvilpimas“ buvo suplanuotas specialiai siekiant patenkinti Romanovo ego).

Politikas ir viešumas – neatskiriami

Politikos darbuotojų kasdienybė – darbas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, kurių dalis palaiko, o dalis vertina neigiamai. Andriaus Kubiliaus atveju šis darbas itin sudėtingas, nes jis tiesiogiai dirba su maksimaliai didele nacionaline visuomenės grupe – t.y. visais Lietuvos piliečiais. Šalis gyvena ne pačius geriausius laikus, todėl dėsningas ir neigiamas Vyriausybės vadovo vertinimas.

Tačiau nėra ir negali būti vienalytės visuomenės – joje labai daug mažų grupelių ir junginių, kurie turi savitą unikalų požiūrį. Vienas iš tokių junginių – Kauno arenoje susirinkę žiūrovai, leidę sau viešai išreikšti neigiamą masinę reakciją. Ar tokia vienos publikos reakcija žalinga? Tik tuo atveju, jeigu tai ir toliau didina neigiamas nuotaikas arba mažina palaikančiųjų grupę.

Kauno atveju tokios reakcijos kaip kad „Tautiečiai, man gėda dėl nušvilpto Kubiliaus!“, „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“ ir panašūs kiti tekstai rodo, jog galutinis rezultatas labiau teigiamas, t.y. palaikymo visuomenėje tapo daugiau, neigiamos reakcijos pakartotos tik toje apibrėžtoje, daugiausiai 15 tūkst. piliečių siekiančioje, tikslinėje grupėje.

Politikų „pirkėjai“ – rinkėjai

Kiekvienas protingas politikas suvokia, kad jo tikslas yra balsai balsadėžių urnose eilinių rinkimų metu, todėl tai ir yra bene vienintelis ir realus tikslas, kurio siekia politikas bendraudamas su rinkėjais. Tokiu atveju Andriui Kubiliui svarbi ne bendra visuomenės nuomonė, o tik tos tikslinės grupės, kuri atidavė už jį ar su juo susijusią politinę jėgą per praėjusius rinkimus ir potencialiai gali atiduoti per ateinančius.

Todėl toks rinkėjų segmentavimas veda prie išvados, jog Andriui Kubiliui visiškai nesvarbu, ką ir kaip arenoje veikia tvarkiečių, darbiečių ar dar kurių nors oponentų rėmėjai – jam turėtų būti svarbu tik tai, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguoja jo galimi rinkėjai. Šiuo atveju „nušvilpimas“ netgi padidino rėmėjų gretas. Nors tai nėra universali tiesa, tačiau viešas ir neetiškas „ne mano“ rinkėjų elgesys dažniausiai reikš didesnę „mano“ rinkėjų paramą.

Kaip reaguoti į neigiamą visuomenės nuomonę?

Vieša oponentų nuomonė dažnas ir neišvengiamas reiškinys politikoje, todėl reaguojant į situaciją būtina vertinti keletą aspektų:

1. Ar oponentų veiksmai aktyviai mažina mano rėmėjų grupę? Pavyzdžiui, ar oponentų skleidžiamas melas/šmeižtas/.. „mano“ rėmėjų suvokiamas kaip tiesa ir todėl keičiasi jų nuomonė?
2. Ar oponentų veiksmai sudaro pasyvias prielaidas ir kuria sunkumus ateityje planuojamiems veiksmams? Pavyzdžiui, ar keičiasi neutraliai nusistačiusių asmenų grupė? Nes būtent ji yra antroji auditorija, kuriai skirtinas dėmesys po darbo su esamais rėmėjais;
3. Ar oponentų veiksmai turi galimybę tapti „save kuriančia istorija“? T.y. ar yra galimybės, jog kažkieno pradėtas veiksmas taps nekontroliuojamu savarankišku socialiniu reiškiniu, nukreiptu į neigiamą „mano“ vertinimą?

Jeigu šie pavojai yra realūs, tada būtina imtis priemonių ir mažinti atitinkamą potencialią žalą, tačiau kitu atveju tinkamas nebent ribotos trečiųjų šalių reakcijos – kitu atveju kritikuojamo politiko dėmesys atitinkamai problemai tik padidintų problemos žinomumą ir skeltų žiežirbą didesniam susidomėjimui.

Mykolo Katkaus pastebėjimai

Rugsėjo 2 dieną portalas „delfi.lt“ organizavo konferenciją su kolega Mykolu Katkumi, visus jo atsakymus į portalo lankytojų klausimus galite rasti šioje portalo skiltyje.

Atskirai paminėčiau šias dėmesio vertas Mykolo įžvalgas:

• [..] Bet kuriose masinėse susibūrimo vietose, kuriose žmonės duoda valią savo emocijoms, politikams ir renginio režisieriams reikia nepamiršti, kad tas emocijas reikia valdyti. Kitaip situacija gali tapti sunkiai valdoma [..]
• [..] žmonės labai piktinasi politikais, kad šie piarinasi viešuosiuose renginiuose, bet jeigu tų politikų nebūtų tai irgi visi būtų nepatenkinti? [..] Visiškai teisingai [..];
• [..] jis priklauso tam politikų tipažui, kam realus veiksmas yra svarbiau nei visuomenės, kuri, jo nuomone, mažiau įsigilinusi į situaciją, reakcija. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad juos teis istorija. [..] Toks politiko tipažas Lietuvai yra gana naujas, nes pastaruosius 8 metus pas mus vyravo agresyviai nusiteikę politikai, kurie stengėsi kalbėti tai, ko iš jų tikisi auditorija [..]
• [..] bendravimas su visuomene yra neatsiejama politikos dalis ir man sunku įsivaizduoti sėkmingą politiko politinę ateitį, jei jis nebendraus su visuomene ir nebandys populiariai paaiškinti savo sprendimų [..]
• [..] Yra keli požiūriai, kaip formuoti politikams savo įvaizdį. Yra būdas formuoti savo įvaizdį per dialogą, per provokaciją, per nuolatinės temos sukūrimą viešojoje erdvėje. Ką ir daro Zuokas. [..] Skirtingai nei a.a. Brazauskui, kuris per savo partijos organizuotas viešųjų ryšių akcijas jausdavosi nejaukiai, tačiau atsiskleisdavo kaip lyderis konfliktinėse situacijose ar kasdieninėje veikloje [..]
• [..] kaip daroma, kad tokio švilpimo nebūtų:
  • Mobilizuojami lojalūs premjerui žmonės, kurių tinkamu laiku paprašoma ploti;
  • Renginio vedantieji parengia publiką valstybės vadovo pasirodymui: paprašo visų būti pagarbiais, pamini valstybės paramą arenos statybai ir t.t.;
  • Kubilius pradeda savo kalbą auditorijai priimtinu pokštu.