Kiek pažįstate vaikinų, kurie kaip šauktiniai būtų patekę į Lietuvos Respublikos kariuomenę ir ten ištarnavę visą skirtą laiką? Aš – vieną… O kiek pažįstate vaikinų, kuriems atkūrus nepriklausomybę tikrai buvo tiek metų, kad, atrodytų, bazinis kario kursas yra neišvengiamas? Teisingai, tūkstančius. Ar šis skirtumas tik atsitiktinumas, ar tiesiogiai siejasi su gydytojo su peteliške neseniai pasirašytu įsakymu stabdyti šauktinių rinkimą?
Mažai kam kyla abejonių, jog didžioji dalis tautiečių, ragavusių tarybinės armijos duonos, turi ryškų tarybinės armijos atspaudą ir gerokai iškreiptą suvokimą apie pareigą Tėvynei. Pagal tarybinę sampratą armija – tai vyriškumo mokykla, kur bene pagrindiniai ugdomi įgūdžiai siejasi su tuo, kiek ir kokio pažeminimo gali iškęsti, kad vėliau galėtum žeminti kitus. Psichologams geriau palikti tirti sistemingai Stokholmo sindromą patyrusių tarybinių jaunuolių elgseną – kodėl išeinančių drakonų vietas skubiai keitė naujieji?
Tarybinės armijos kariai dažniausiai pasakos apie fizines kančias, tvirtus raumenis ir ištvermės aruodus. Neverta ginčytis – tai didžiulis privalumas. Gal net nesvarbus momentinis pikas, žymiai didesnę reikšmę turi psichologinė patirtis įveikti save, peržengti „daugiau negaliu“.
Šiandien, XXI amžiuje, iš tiesų verta klausti, ar patrankų mėsa svarbus ginklas karuose, kur didžiausi mūšiai vyksta informacinėje ar net virtualioje erdvėje. Kiek sugebėjimas nesustojant bėgti ir nešti keliasdešimt kilogramų amunicijos yra naudingas prieš naikintuvus, kurie Lietuvą pasiekia ir išilgai perskrenda per keletą minučių?
Bet pažvelkime kitaip. Štai vienas prietelius džiaugiasi, jog Lietuvoje turime bent vieną „tikriems vyrams“ skirtą žurnalą. Rodytųs – turėtų būti ir vienas kitas „tikras vyras“. Tik vat skvarbi kolegės iš lrytas.lt akis bent jau politikų sąrašuose tokių nemato. Ir kaip tų vyrų rasti, jeigu krašto apsaugą prižiūri gydytojas?
Paradoksalu, tačiau patriotinis ugdymas susilaukia bene daugiausia politikų palaikymo. Štai apibendrinę beveik 300 į Seimą kandidatuojančių politikų nuomones www.manobalsas.lt autoriai teigia, jog dėl to, jog valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, politikų nuomonės kaip niekur kitur vieningos. O ar Tėvynės gynyba, fizinis pasiruošimas nėra tam tinkama forma?
Kaip teigia Krašto apsaugos ministerija, 2008 metais šalies apsaugai skirta 1,16 proc. valstybės biudžeto lėšų, t.y. 1,27 mlrd. litų arba po 350-400 litų kiekvienam piliečiui. Iki NATO standarto – 2 proc. – akivaizdžiai toloka. Tačiau kam šios lėšos naudojamos? Kiek piliečių yra buvę apmokymuose, laikę tikrą šautuvą rankose ir žino, ką turėtų daryti vienos ar kitos krizės atveju? Važiuotų į Vilnių ir gintų Gedimino pilį?
Dar keisčiau atrodo pinigų panaudojimo paskirtis. Beveik pusė – t.y. 49,2 proc. – lėšų skiriama personalui išlaikyti. Kitaip tariant, profesinės tarnybos kariams, karininkams, virėjams, vairuotojams ir medikams. Ketvirtadalis (22,4 proc.) išleidžiama eksploatacijai (matyt, mokymų metu sudeginamiems degalams, iššaudomiems šoviniams ir pan.). Ginklų ir karinei įrangos įsigijimui tenka vos 4,5 proc. lėšų – ar ne mažoka? Palyginimui „pagrindinių priemonių įsigijimui“ tenka tris kartus daugiau – 15 proc. Kažkaip kyla abejonės, ar tušinukais ir taburetėmis ginsimės nuo agresorių? O gal verčiau visus tuos pinigus skirti masiniam piliečių ugdymui (tarkim, privalomai po savaitę per metus nepaisant amžiaus ir lyties)? Ir pinigai Lietuvoje liktų, ir nauda akivaizdi.
Tapę NATO nariais, atrodo, patekome į aklavietę. Kariuomenei leisime tapti samdinių pulku, o piliečiai mokės 30 auksinių mainais į atleidimą nuo pareigos, įtvirtintos Konstitucijoje. Bėda, jog tokių pavyzdžių istorijoje jau turėjome. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorams vienu metu buvo leista nebejoti į karą, vietoj savęs siųsti gerai paruoštus samdinius arba tiesiog susimokėti. Istorija moko, jog samdiniai savo darbą dirbo, tačiau priešas įsiveržė pro kitus vartus – atsivėrusius tuometinių piliečių protuose. Gintis buvo jau vėlu…
Paskelbta vz.lt
Gruzijos, Čečėnijos karo patirtis parodė, kad šauktinių ir rezervistų kariuomenė nėra veiksminga.
per Gruzijos ir Čečėnijos karo eigą išaiškėjo,kad deramą atkirtį davė tik profesionalūs kariai. Tuo tarpu šauktiniai ir savanoriai buvo išbalškyti, ir patyrė didlelių nuostuolių gyvaja jėga.
Be to, būtent dabar Čečėnijoje partizaninį karą veda buvę profesionalai.
Kadangi būdamas tipiniu lietuviu netikiu NATO pagalba karo atveju, manau Lietuvai reikia profesianalios 25 – 30 tūkstančių kariuomenės, gero antro ešalono ( KASP ir ŠS), bei neabejotinai įvesti karinį rengimą mokyklose ir atgaivinti karinio rengimo katedras aukštosiuose mokyklose.
Be to, kodėl Lietuvai neprimėus įstatymo,kad valstybinei tarnybai laimėt konkursą neabejotiną pliusą duotų atlikta tarnyba LT kariuomenėje ar dalyvavimas SKAT ar ŠS ?
ir ar reiklainga tokia kariuomenė, kurią turėjome nelaimės išvysti per LNK ” Garbės kuopa” ?
Gudrus nuo kalno pamokslus sakyti:) Nors rašo dienoraštį/tinklaraštį, bet apie savo asmeninę patirtį nė žodžio. Ar sutiktų, kaip pats siūlo, priverstinai (!!!!) PATS, su savo žmona/drauge visą savaitę praleisti poligone, mokytis šaudyti ir kitų gynybos elementų? O gal geriau tegu tai daro kiti, o jis tuo tarpu pamokslaus ir siūlys…. viską, kas jo asmeniškai neliečia (??)
kostia, aš daugiau kalbu apie vaizdinius ir mūsų psichologinį nusiteikimą. realios karinio pasirengimo pratybos – tai tik išorinė forma psichologijai sudėliot į vietas.
Naributai, jeigu atvirai – aš už tokią progą dar ir mielai sumokėčiau. galbūt netgi daugiau negu kainuoja savaitė Egipte. dėl šeimyninės rangos – abejoju, ar čia tam vieta, bet gal ir mintis.
dėl asmeninės patirties – studijuojant D.Britanijoje (11 klasė) kiekvieną savaitę antroji penktadienio pusė buvo skiriama kariniam pasirengimui, todėl esu išėjęs bazinį britų kario 🙂 kursą su truputį specializacijos iš R.A.F. Lietuvoje II kurse rimtai mąsčiau rinktis savaitgalinius kursus, tačiau dėl netinkamo užsiėmimų plano (būtų tekę paaukoti beveik visus metų savaitgalius) turėjau atsisakyt. jeigu būtų buvę poros savaičių ar mėnesio kursai – tikriausiai būčiau savanoriškai dalyvavęs.
Neabejoju, kad autorius tau atsakys, bet įkišiu ir aš savo trigrašį: dažnai LT kariuomenė pati nežino ko nori 🙂 Pažįstu ne vieną baugusį studijas, kurie norėjo pradėti tarnauti LT, tačiau kariuomenė jiems sakė: “palaukit, kitais metais gal priimsim”. Per metus nuomonė gali stipriai pasikeisti. Kitas dalykas: Aš savaitę per metus (netgi dvi) mielai praleisčiau apmokymuose Rukloj ar kitur. Neabejoju, kad tokių ir daugiau atsirastų. Svarbiausia mano nuomone, kad šviečiamoji akcija kokia būtų, o tai dabar prisiklausę iš tėvų apie tarybinę armiją jaunuoliai ir bijo net savaitei uniforma apsivilkti.
Praleisk armijoje ne savaite karta per metus, o bent pusmeti “non stop”..be savaitgalio begiojimu pas mamyte ar zmonos zrazu:)Vyrishkoje kompanijoje..tada pliurk niekus inete..liutaurai. Esu su gerai “diedu” ismaltu snukiu ( kaukazo)uz “fashistini” nepaklusnuma, bet tavo isgalvotu sindromu visai nejauciu( malti snukius jaunesniems)..nebent tavo mylimiems gruzams, pretekstui pasitaikius:)Armiju lygintojas atsirado. Buvome Ruklos daliniuose ekskursijoje pries kelis metus. PASAKA- ne armija:) Irgi daugelis nejautem kareiveliams kazkokios pagiezos ar paniekos. Gerai, kad Lietuvos kariai turi tokias geras salygas. Bet esme ne salygose ,kaip supratau…O TEVYNES meileje. Va taip Liutaurai:)Gerai pamenu amzinatilsi dedes pasakojimus apie tarnyba smetonos laiku Lietuvos kariuomeneje..Salygos -nestebuklas buvo.Bet jis DIDZIAVOSI, kad ten tarnavo ulonu. O ne tepe slides uz atlanto.