XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: patriotizmas

Tiesos baimė jungia ir K. Škirpos fanus, ir priešus – Kremliaus naudai

Birželio 23-iosios sukilimo minėjimai kasmet tampa proga pratęsti beprasmius dviejų mūsų visuomenės grupių, besirūpinančių bendros Lietuvos ateitimi, konfliktus. Šių konfliktų šaknis – dalies už valstybės laisvę II pasaulinio karo metais kovojusių šalies patriotų prisidėjimas prie Holokausto nusikaltimų Lietuvoje ir už mūsų valstybės ribų. Šie konfliktai naudingi tik Lietuvos priešams (ypač Kremliui) ir mažai grupelei politikų, kurie išnaudoja šių visuomenės grupių narių emocijas savo politinei karjerai kurti.

Komunikacijos teorija rekomenduoja, kad tokie ginčai turi būti sprendžiami panaudojant maksimalaus skaidrumo ir atvirumo taktiką, įtikinant konflikto puses sėsti prie bendro stalo ir viešai atrinkti pelus (melą, dezinformaciją, manipuliacijas) nuo grūdų (objektyvių faktinių aplinkybių, logiškai ir racionaliai padarytų išvadų).

Ar to įmanoma pasiekti daugybinėse škirpų istorijose?

Pirma, Lietuvos valstybė turi skirti deramą finansavimą profesionalių istorikų tyrimams ir padėti surinkti objektyvius istorinius duomenis iš skirtingų išlikusių duomenų masyvų. Antra, viena iš tyrimų krypčių turi būti orientuota į išsamų asmenų, galimai prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų, sąrašo sudarymą ir kiekvieno tokio asmens veiklos duomenų apjungimo. Trečia, kita tyrimų kryptis turi būti susijusi su Holokausto metu nužudytų ar kitaip nukentėjusių asmenų išsamaus sąrašo sudarymu, nustatant iki II pasaulinio karo gyvenusių piliečių sąrašą, karo metu nužudytų asmenų sąrašą ir įvertinant po karo likusių gyvų ar išvykusių Lietuvos piliečių likimus.

Kuo padėtų tokie vieši ir skaidrūs galimų Holokausto nusikaltėlių ir aukų sąrašai? Jie užkardytų galimybes manipuliuoti gandais, įtarimais ar įvairiausiomis sąmokslo teorijomis. Duomenys būtų patikrinti, atviri ir pasiekiami naudojimui. Duomenys parodytų galimų nusikaltėlių ir jų aukų kiekius ir požymius – jų paplitimą atskirose teritorijose, pasiskirstymą socialiniuose sluoksniuose, tautinę priklausomybę ir daugybę kitų sociodemografinių parametrų. Visa tai leistų sistemiškai pamatyti realybę.

Taip, dalis duomenų liks daliniai, tačiau būtent istorikų darbas ir būtų konstatuoti, kada ir kurie duomenys yra pakankami, o kurie tik iškelia abejonę, leidžia spėti tam tikras faktines aplinkybes buvus ar ne. Tačiau tai irgi labai svarbi realybės savybė – gyvenimas nėra ir nebus tik juodas ar baltas.

Komunikacijos teorijos požiūriu laisvės kovotojų ir Holokausto nusikaltėlių klausimas yra klasikinė „pleišto tema“ (angl. wedge issue), kuri išnaudojama politikos komunikacijos tikslais – įtvirtinti savo vertybes, paryškinti skirtumus nuo oponentų, telkti savo rėmėjus. Tokios temos yra ir vienos iš klasikinių propagandos technologijų pagrindas, kai tokių temų dirbtiniu aktualizavimu, perdėtu eksponavimu ir dėmesio telkimu siekiama visuomenę skaldyti, bendro taikaus sugyvenimo galimybes mažinti ir kurti pamatines skaldančias įtampas.

Neatsitiktinai tokių temų sąrašą kiekvienos kaimyninės valstybės atžvilgiu turi susidaręs Kremlius. Dirbtinai palaikomos ir skatinamos įtampos šių kaimynių viduje leidžia Kremliui kurti sau palankių visuomenės grupių tinklą, atskiras jo dalis tarpusavyje jungti, formuoti įtakos grupes ir net politines organizacijas. Pakanka 3-5 skirtingų „pleišto temų“, jų pagrindu sukurtų valstybės politika nepatenkintų organizacijų ir jas jau galima sėkmingai „diriguoti“, keičiant konkrečios valstybės išorės politiką, formuojant ją Kremliui palankia kryptimi.

Pradžiai imkime vienos rankos pirštus ir skaičiuokime atsitiktinius lietuviškus pavyzdžius. Pirma, „šeimos vertybės vs. LGBT“ ir Lietuvos šeimų sąjūdis. Antra, „pirmapradė nekalta gamta“ ir Žygaičių bendruomenė. Trečia, „tautinių mažumų teisės“ ir jas neva-ginančių organizacijų su „Руский Мир“ kvapu puokštė. Ketvirta, „religijos laisvė“ ir tiesiogiai Putino parankinio Kirilo kontroliuojama Lietuvos rusų stačiatikių infrastruktūra. Penkta, „nemaišykime kultūros ir politikos“ ir Lietuvos menininkai, priiminėjantys dovanas iš Kremliaus rankų. O tokių temų sąrašo mes dar net neįpusėjome.

Atvira demokratinė visuomenė turi puikius priešnuodžius – atviras ir faktais paremtas demokratines diskusijas. Daliai jų reikia finansinių išteklių, kuriuos privalome skirti iš valstybės biudžeto. Dalį jų reikia pradėti, kad ir kaip nepatogu ar skaudu būtų pripažinti anksčiau padarytas klaidas (pavyzdžiui, paminklas Juozui Krikštaponiui, pastatytas Ukmergėje).

Tik toks yra kelias, leidžiantis neutralizuoti Kremliaus manipuliacijas atskiromis Lietuvos visuomenės grupėmis, kai išnaudojami jų skauduliai atskirose „pleišto temose“. Daugelis šių grupių piliečių yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, tačiau didesnės kitos dalies visuomenės nenoras sėsti prie vieno stalo ir kalbėtis (ir, svarbiausia, išgirsti!) dažnai ir tampa pagrindine paskata, kodėl šie žmonės pradeda linkti Lietuvos priešų pusėn.

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt (nuoroda), diskusija po mano „Facebook“ įrašu (nuoroda).

Kas TAU yra šventa?

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

  • Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
  • LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
  • Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
  • patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
  • krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
  • tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
  • ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
  • Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
  • … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

  1. pagarbą žmogaus gyvybei;
  2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
  3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

  1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
  2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
  3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.

Išsiperkame nuo pareigos Tėvynei. Girdėta?!

Kiek pažįstate vaikinų, kurie kaip šauktiniai būtų patekę į Lietuvos Respublikos kariuomenę ir ten ištarnavę visą skirtą laiką? Aš – vieną… O kiek pažįstate vaikinų, kuriems atkūrus nepriklausomybę tikrai buvo tiek metų, kad, atrodytų, bazinis kario kursas yra neišvengiamas? Teisingai, tūkstančius. Ar šis skirtumas tik atsitiktinumas, ar tiesiogiai siejasi su gydytojo su peteliške neseniai pasirašytu įsakymu stabdyti šauktinių rinkimą?

Mažai kam kyla abejonių, jog didžioji dalis tautiečių, ragavusių tarybinės armijos duonos, turi ryškų tarybinės armijos atspaudą ir gerokai iškreiptą suvokimą apie pareigą Tėvynei. Pagal tarybinę sampratą armija – tai vyriškumo mokykla, kur bene pagrindiniai ugdomi įgūdžiai siejasi su tuo, kiek ir kokio pažeminimo gali iškęsti, kad vėliau galėtum žeminti kitus. Psichologams geriau palikti tirti sistemingai Stokholmo sindromą patyrusių tarybinių jaunuolių elgseną – kodėl išeinančių drakonų vietas skubiai keitė naujieji? Continue reading